Prisiminimai apie „anuos“ laikus

Būdamas dar ne visai išbyrėjusiais dantimis ir kol kas veikiančiomis kepenimis drįsiu pasidalinti prisiminimais, ne, ne apie „geresnį“ šokoladą, o apie vyną, kurį gurkšnojome anais laikais skaitydami Remarko, Hemingvėjaus ar Ficdžeraldo romanus, susirinkę pas kurį nors ankštame bendrabučio ar šiaip komunalinio buto kambarėlyje, o paskui ir ką tik duris atvėrusioje „Neringoje“.

Šiuos prisiminimus visai netikėtai pažadino anų laikų vyno etikečių kolekcija, gauta iš neseniai mirusio draugo.

Tikiuosi niekas neprieštaraus, kad lietuviai nėra vyno tauta. Net ir seniausiose virtuvės meno knygose prie pietų stalo siūlomas kisielius, gira, kompotas. Vynas prie valgio mums buvo gana svetimas. Vyno vartojimo kultūros užuomazgų atsirado tik antroje XX amžiaus pusėje. Tarpukaryje net ir pasiturintys miestelėnai vyno kasdieniniame maisto racione neturėjo. Tik vienas kitas buvo parsivežęs šį įprotį iš studijų Prancūzijoje.

Sausas, arba stalo vynas, labiau išpopuliarėjo jau po karo, net po Stalino mirties, šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje. Manau, kaip tik tada Lietuvoje pamažu imta prie valgio gerti vyną. Įtakos turėjo ir ano meto literatūros pavyzdžiai. Lietuvoje to „tikrojo“ sauso vyno apaštalu galime laikyti režisierių Juozą Miltinį.

Tuomet gertas vynas tikrai nebuvo geresnis už dabar ragaujamus, tačiau ir dabar daugeliui garbingo amžiaus žmonių veidai nušvinta vien išgirdus kultinių vynų pavadinimus „Gamza“ ar „Gintaro krantas“.

Daugiau skaitykite 13tame "Vyno žurnalo" numeryje.

Taip pat skaitykite:

• Ką gėrėme „Neringoje“ prieš pusę amžiaus. I dalis
• Ne vyno šalies ekspertai
• Lietuviškos inteligentų virtuvės štrichai pagal Šliogerius