Vyno mėgėjo prisiminimai - ką gėrėme „Neringoje“ prieš pusę amžiaus (Jurgis Šliogeris prisimena)

Vienintelės nuo senesnių laikų išlikusios Vilniaus kavinės (dabar restorano) „Neringa“ 50-mečio, 55ir 60-ies metų jubiliejai paskatino daugelį jos senųjų lankytojų prisiminti anuos laikus, o diskusijas apie šios kavinės vaidmenį to meto Vilniaus ir galbūt Lietuvos intelektualiajai visuomenei dar labiau pakurstė Neringos Jonušaitės knyga „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą. Atsiminimais dalijasi visi, bent kiek laiko ten praleidę su draugais, kolegomis, bendraminčiais, ir visi prisimena mažosios salės intelektualią atmosferą, jos nuolatinius lankytojus.

Kadangi  ir mes ten esame išgėrę ne vieną puodelį ar kavinuką kavos, taurę ar butelį „Gintaro kranto“ ar „Gamzos“, tai miela prisiminti, kaip atrodė kavinė, jos meniu, kokie buvo patiekalai ir ką rinkomės, kokius gėrimus gėrėme, tiksliau, kokie buvo tais laikais.

„Neringa“ atsirado politinio atlydžio metu, kai įvairiais kanalais, daugiausia per spaudą ir išvykas į artimąjį užsienį, mus jau pasiekdavo informacija, kas dedasi anapus geležinės uždangos.  Iš Lenkijos, Čekoslovakijos jau skverbėsi nauja spauda, literatūra, menas, konfrontuojantis su socrealizmu, laisvesnės mintys, neatsiejamos nuo gyvenimo būdo: mados, valgių, gėrimų. Norėjosi visa tai turėti, patiems išbandyti, nes buvome jauni ir smalsūs. Be to, daugelis dar iš tėvų buvo girdėję apie prieškario Kauno kavines ir jų publiką. Mums, septintojo dešimtmečio jaunimui (pirmieji „Neringos“ lankytojai taip ir buvo vadinami – „šestidesiatnikai“), irgi norėjosi tokių diskusijų, bendravimo. 1959–1963 m. Vilniuje buvo atidaryta ne tik „Neringa“. Komjaunimo vadai, norėdami kontroliuoti jaunimą, atidarė „Jaunimo“ kavinę, kurioje subūrė jaunus muzikantus, ir prasidėjo džiazo laikai. Toje „Jaunimo“ kavinėje savo veiklą pradėjo ir V. Ganelinas. Tačiau, kaip ir viskas, ką nuleisdavo partiniai organai, taip ir toji „Jaunimo“ kavinė, veikusi Politinio švietimo namų patalpose, neprigijo, ir po kelerių metų buvo uždaryta.

Kita vertus, tai buvo savotiškas protestas prieš viską, kas ėjo iš oficialių sluoksnių. Savotiškas pasipriešinimas buvo šaipymasis iš tarybinių funkcionierių, jų aprangos, jų gyvenimo būdo. Rengdamiesi stengėmės parodyti savo kitokį mąstymą, siekėme išsiskirti. Knygoje „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą mano klasės draugas, dabar Dailės akademijos profesorius T. Baginskas, autorės paklaustas apie išskirtinį kavinės lankytojų įvaizdį, pasakojo paprastai ir su ironija:

Stengėmės būti elegantiški. Atsimenu, mūsų vyrišką ketvertą broliai Nasvyčiai pavadino „Modern Jazz Quartet“, nes mūsų aprangos stilius jiems atrodė panašus į kvarteto. Mes mėgome tamsius, juostuotus audinius, tvidą, gerus kaklaraiščius, siauras kelnes, trumpus paltus (viskas priešinga to laiko sovietinei madai). Rūkaliai rūkė angliškas pypkes, kimšdami olandišką tabaką. Mano tėvas sakydavo, kam tokius profesoriškus drabužius nešioji, juk esi jaunas žmogus, o atletiškas skulptorius Valaitis juokdavosi, kad mes už keturių švarko sagų savo menkus kauliukus slepiame.

Dar mus vadino tarakonais (gal dėl tamsios rūbų spalvos) arba lietsarginiais. Mat sovietiniais laikais lietsargiai buvo moteriškas aksesuaras, o mes susiradome tokius didelius juodus vyriškus senelių lietsargius, juos restauravome ir pradėjome su jais vaikščioti, visus be galo stulbindami. Buvo net toks straipsnis „Lietsarginiai“, gal žurnale „Kultūra“. Suprantama, stipriai išsiskyrėme, bet to ir norėjome, nes savo išskirtinumu atsiribojome nuo sovietinės tikrovės absurdo.

Visuose dabartiniuose atsiminimuose apie „Neringą“ būtinai minimas legendinis profesorių staliukas, prie kurio tikrų profesorių ne tiek jau daug ir buvo. Prie jo sėdėdavo mūsų, ano meto jaunuolių, ką tik baigusių aukštąsias mokyklas, tėvų kolegos ir bendraamžiai, pergyvenę trėmimus, karus ar šiaip išlikę Lietuvoje. Todėl tiksliau tą kompaniją reikėtų vadinti senelių (nemėgstu dabar populiaraus senjorų pavadinimo), o ne profesorių kompanija. Prie jų prisidėjo ir to meto vidurinioji karta, kurios dabar likę ne tiek jau daug. Buvo ten ir jaunuolių kompanijų (dabar jiems jau po 80). Visi normaliai bendravo, ir daugelis vienas kitą pažinojo. Tas pats B. Gorbulskis ar prof. K. Daukšas mielai prisėsdavo prie mūsų ir laidydavomės „špilgomis“, Prof. Kazys Daukšas mėgo tiek universitete, tiek Chemijos institute, taip pat ir „Neringoje“ visus vaišinti savo gamybos vermutu[1]. O profesorių stalo senbuvis Bronys Savukynas už mus tebuvo tik keletu metų vyresnis, o dabar ir jį jau pergyvenome.

Tuomet niekas nevartojo dabar visur klijuojamų etikečių: elitas, žvaigždės. Visokie epitetai atsirado jau šiais laikais, kai iš profesorių kartos nieko neliko, o buvę  jaunuoliai patys tapo profesoriais – o jų tikrai suskaičiuosime gerokai daugiau, nei anų.

Kodėl „Neringa“ buvo kavinė, o dabar tapo restoranu? Seniau buvo priimta restorane stalus padengti baltomis staltiesėmis: jei jų nėra, tai įstaiga buvo nelaikoma restoranu. Restoranuose stalai solidūs, masyvesni, kėdės irgi atitinkamos, kaip ir dera valgomajame. O štai kavinėse baldai buvo paprastesni, lengvesni, stalai be staltiesių. Prie jų rimtai valgyti buvo tikrai nepatogu, jie buvo pritaikyti lengvai užkąsti, išgerti kavos su pyragėliu ar pagurkšnoti kokio likerio, brendžio ar putokšlio (iki šiol vis dar vadinamo šampanu). Be lengvų kėdučių buvo ir minkštasuolių.

Atsimenu vieną iš pirmųjų savo kelionių po nepriklausomybės atgavimo  į Erlangeno universitetą, pas profesorių. Tada ilgai vaikščiojome su ponia profesoriene ieškodami tinkamo restorano  pietums: mums neįtinkančiuose restoranuose nebuvo staltiesių arba jos buvo ne baltos.

Dabar ir pas mus jau viskas pasikeitė, ir visa tai nebūtina, galima pietauti ne tik be baltų staltiesių, bet ir maistą vietoj lėkščių patiekti ant šiferio lakštų (kažkada tai buvo tik stogų danga). Daugelis valgymo įstaigų gali vadintis restoranais, nors ir su plastikinėmis kėdėmis. Bėga laikas, keičiasi žmonės, kinta ir papročiai.

„Neringos“ klestėjimo laiku dar buvo prisimenami prieškariniai laikai, kai kas laikėsi ir anos, tarpukario Lietuvos (prisimenant Europos), stiliaus ir papročių.

Ir vis dėlto „Neringa“ sovietmečiu buvo kur kas daugiau nei paprasta kavinė. Tai buvo intelektualų susibūrimo vieta, erdvė, kurioje buvo dalijamasi kultūrinėmis, filosofinėmis, kartais ir politinėmis žiniomis, tai buvo unikalus reiškinys, neturėjęs analogų tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Gal todėl visuose atsiminimuose daugiausia kalbama apie intelektualiąją veiklą ir tik kartais užsimenama apie tai, ką valgėme ir gėrėme.

Vyno ir kitų gėrimų vartojimo kultūra daugiausia buvo kopijuojama iš literatūros. To meto Vakarų autorių romanuose buvo minima daug įvairių gėrimų, pagal tai ir bandėme rasti atitikmenis savo sąlygomis. 

Meniu „Neringoje“ buvo panašus kaip ir kitose kavinėse ar restoranuose. Joje, skirtingai nuo restoranų, nebuvo baltų staltiesių, silkės ir degtinės. Kai kas nors panorėdavo silkės su virtomis bulvėmis ir degtine, kviesdavo eiti valgyti į „Vilniaus“ restoraną kitoje prospekto pusėje.

Restoranų meniu, kaip ir aukštųjų mokyklų programos, buvo „sąjunginiai“, gal tik Kauno „Tulpė“ pasižymėjo savitumu, išlikusiu iš tarpukario Lietuvos laikų. Vilniuje tokio paveldo po karo neišliko. 

Pasakysiu tiesiai, kiekviena kompanija „Neringoje“ valgydavo pagal savo galimybes, o rinktis buvo iš ko. Neatsimenu jau, ar visi šie patiekalai būdavo kiekvieną dieną, tačiau buvo: eršketas, eršketas su krienais, juodieji ir raudonieji ikrai, ungurys, krabai drebučiuose, įvairiausios salotos – krabų, „Neringos“, „Sostinės“, „Lietuviškos“, – įvairi šalta mėsa, kiaušiniai su majonezu ir be jo. Pirmieji patiekalai, kaip kavinėje, tebuvo sultiniai ir saldžios sriubos (prieškariu saldžios vaisių sriubos buvo gaminamos ir daugelio miestiečių namuose). 

Antrųjų patiekalų „Neringoje“ irgi buvo daug, tačiau populiariausi buvo bulviniai rageliai grybų padaže, omletai, varškėčiai ir blyneliai su mėsa ar su varške. Valgiaraštyje žuvies patiekalai buvo įvardinti tiesiog „Virta žuvis virta lenkiškame (ar olandiškame) padaže“. Kai ta žuvis būdavo sterkas, jos valgytojų padaugėdavo.

Vis dėlto dažniau rinkdavomės mėsiškus patiekalus, populiariausi buvo bifšteksai, natūralus ar angliškai, befstroganovas (taip buvo rašoma to laiko „Neringos“ meniu), na ir aišku, dabar jau legenda tapę kotletai „Neringa“ ir „Kijevo“.

Vienas iš profesorių stalo ilgaamžių kalbininkas, kultūrologas Bronys Savukynas net buvo surašęs jų valgymo taisykles.

Atskira rentelė:

Bronys Savukynas. „Neringos“ kavinės „Kijevo“ kotleto valgymo taisyklės

1. Einant valgyti „Kijevo“ kotleto, vyrams negalima vilkėti frako, smokingo ir naujo kostiumo. Moterims nepatartina vilkėti balinės arba naujos suknios.

2. Apsirengti reikia taip, kaip einant dažyti tvoros – vis tiek išsitepsite ir išsitaukuosite.

3. Kijevo kotleto negalima pradėti valgyti inteligentiškai, – su peiliu ir šakute, o tik kolūkietiškai – viena šakute.

4. Pjaunant Kijevo kotletą peiliu, įkaitęs sviestas fontanu užtrykš jums ir jūsų kaimynams ant rūbų, veido ir net plaukų, bet dėl to vyriškiams su skrybėle prie stalo nederėtų sėdėti.

5. Popieriaus nuo vištos kauliuko nenuimkite ir nerašykite ant jo skundų.

6. Kaire ranka prilaikykite kauliuką, o šakute pradurkite kepsnį prie kauliuko, - taip iš jo ant staltiesės gražiai ištekės ištirpęs sviestas.

7. Dabar galite pradėti demonstruoti savo inteligentiškumą: valgyti peiliu ir šakute, tik nepjaukite kepsnio per pusę kaip koks kaimo gagris, – atvės ir praras savo skonį. Pjaukite mažais kąsneliais, padažykite į sviestą ir mėgaukitės. Negražu garsiai čepsėti.

8. Nesugalvokite užsisakyti prie „Kijevo“ kotletų šviežių daržovių salotų, – neskanu, netinka, negražiai atrodo ir pats atrodysite it kaliausė darže.

9. Nevalgykite „Kijevo“ kotleto išdidžioje vienatvėje – nebus ko apipurkšti karštu sviestu ir su kuo pasidalinti skaniais ir kitais įspūdžiais.

10. Kategoriškai nevalgykite „Kijevo“ kotleto neužgerdami vynu. Užgerti ir daugiau išgerti patartina darbo dienomis ir visomis progomis.

11. „Kijevo“ kotletas ne žuvis, ir baltas vynas prie jo netinka. Taurė „Gamza“ – ir „Neringos“ „Kijevo“ kotletas taps rojaus ambrozija ir nektaru.“

Vis dėlto pagrindinis „patiekalas“ buvo kava. Nors meniu kavos rūšių buvo nemažai, užsisakydavome paprastos juodos ir dažniausiai visą kavinuką. Kuomet norėdavosi geresnės kavos, užsisakydavome „dvigubą“. Kaina tikrai buvo dviguba, o kokybė ...

Apie espresą tada dar nebuvo girdėta. Geriausias variantas buvo turkiška kava, su tirščiais. Nuo tų laikų  vis dar išlikęs paprotys kavą užplikyti puodelyje: įberiama pora šaukštelių maltos kavos ir užpilama verdančiu vandeniu. Lenkijoje toks kavos gamybos būdas yra „įteisintas“ ir restoranuose ar baruose, greta espreso, meniu nurodoma ir kawa parzona.

Prie kavos, pagal prieškario papročius, būdavo valgoma pyragaičių, plaktos grietinėlės, geriama likerio. Vasarą prie kavos užsisakydavome ledų (plombyro).

Iš gėrimų daugiausia mėgdavome užsisakyti vyno. Vynas „Neringoje“, kaip ir parduotuvėse, būdavo bangomis, tai yra kokio atveždavo.

„Neringoje“ buvo vynuogių vyno bangos: sausų ar pusiau sausų, pusiau saldžių ir natūralių vaisių ir uogų.  Labiausiai įsimintini pavadinimai ir markės buvo tokios: iš baltųjų – moldaviški „Pino“, „Fetiaska“, „Aligote“, bulgariški „Dimiat“, „Misket“, „Aligote“, „Rizling“, lietuviškas „Gintaro krantas“ (priešingai Andriaus Užkalnio teigimui, tai buvo sausas obuolių vynelis, o ne stiprintas „rašalas“), gruziniškas „Tviši“, vengriški „Debroi harslevelu“, „Furmint“, „Leanyka“; iš raudonųjų – bulgariški „Gamza“ ir „Mavrud“, gruziniški „Teliani“, „Mukuzani“, vengriški „Egri Bikaver“, „Nemesz Kadar“ ir kiti.

Kurį laiką „Neringoje“ buvo ir turėjo pasisekimą rumuniški natūraliai saldūs vynai „Cotnari“ ir „Murfatlar“. Tai aukštos kokybės vynai, populiarūs ir žinomi Europoje.

Vyresnioji karta, profesorių stalas, labiau gerbė stipriuosius gėrimus, armėnišką ar gruzinišką konjaką.

Negalima užmiršti ir vietinių vynų. Pirmiausia jau anksčiau minėto „Anykščių vyno“ sausojo „Gintaro kranto“. Anykščių gamykla darė daugiausia natūralų vaisių vyną. Ypač populiarus buvo „Juodoji aronija“.

Lietuviški natūralūs vaisių vynai „Neringoje“ išliko ilgiausiai ir lankytojų buvo mielai vartojami.

Alaus kavinėse tuomet nebuvo, laimei, nebuvo jo ir „Neringoje“, nes alus buvo skystas ir nekoks. (Teatleidžia man ano „Žigulinio“ mėgėjai). Stiprūs gėrimai – likeriai, gruziniškas, armėniškas ar moldaviškas „konjakas“, vėliau pasirodė ir prancūziškas. Vienu metu tapo populiarus vermutas. Jis buvo geriamas ne kaip kokteilis, o kaip vynas, taurėmis. Labiausiai prisimenu vermutą, gamintą „Anykščių vyno“ gamykloje. Toje gamykloje buvo daromi natūralūs vaisių ir uogų vynai „Obuolių“, „Juodoji aronija“, „Jubiliejinis“, labai populiarūs buvo „Vyšnių“ ir „Juodųjų serbentų“. Juosšvelniai gaubė aureolė vyno, kurį neva gerdavusi Britanijos karalienė. Kaip teko skaityti kitų šalių vyno žurnaluose, tokių „Britanijos karalienės mėgstamų vynų“ nemažai būta ir kitose šalyse.

Pabaigai

„Neringa“ – vienintelė iki šiol išlikusi ir nepasikeitusi nuo pat atidarymo

kavinė-restoranas, turėjusi savo lankytojus, savitą stilių, interjerą, pagaliau savo dvasią. Kitos kavinės ir restoranai ne tik Vilniuje, bet ir laikinojoje prieškario sostinėje išnyko arba pasikeitė neatpažįstamai. „Neringa“ visus pergyveno ir išliko tokia pat kaip jaunystėje, 1959 metais. Vis dar svarstoma, kaip atsirado ši kavinė, ir, svarbiausia, kodėl per 55 metus neišnyko kaip visos kitos Vilniaus kavinės ir restoranai, buvę šeštajame ir septintajame dešimtmetyje. Anas irgi projektavo tuomet žinomi architektai, jos irgi buvo populiarios, bet išnyko taip, kad mažai kas ir prisimena apie jų egzistavimą. Tai restoranai „Vilnius“, „Palanga“, „Dainava“, kavinės „Dainava“, senoji „Rūta“ prie „Vilniaus“ restorano ir vėlesnė „Literatų svetainė“, „Jaunimo“ kavinė, buvusi džiazo meka, Vilniaus gatvėje (tada Liudo Giros), „Tauras“ (nemaišyti su alaus baru „Tauro ragas“). Visi buvo įsikūrę centre, o kur dar naujuose rajonuose buvę restoranai.

Viskas labai paprasta: „Neringos“ autoriai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai buvo ne tik talentingi architektai, bet ir žinojo, kaip savo kūriniui užtikrinti ilgą gyvenimą. Dėl jų autoriteto ir įtakos 1970 m. lapkričio 5 d. „Neringos“ interjeras buvo įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugojamų valstybės, sąrašą.

Linkiu, kad Vilniuje atsirastų daugiau tokių vietų ir kad dabartiniai jaunuoliai galėtų po 50-ties metų grįžti į savo jaunų dienų restoranus ir kavines.

Straipsnis spausdintas 29-ame "Vyno žurnalo" numeryje 2015 m. gegužę.