Vyno mėgėjo prisiminimai - ką gėrėme „Neringoje“ prieš pusę amžiaus (Jurgis Šliogeris prisimena)

Trisdešimt metų vynui reiškia gerokai daugiau nei valstybei. Nors 1990 – ieji buvo puikaus derliaus metai daugelyje vyno regionų, iki mūsų 2020 m. kovo 11 dienos išgyveno pavieniai buteliai. Jų ragavimas – kaip kvėpavimas tų dienų ryžto, drąsos, euforijos prisodrintu oru.

Dabar jau sunku įsivaizduoti Ispanijos vyno paletę be Kastilijos (nepainioti su Kastilija La Manča) vynų. Net Andalūzijos baruose lengviau gauti taurę „Rueda Verdejo“, „Ribera del Duero“ ar Toro „Crianza“ nei vietinio chereso. Per pastaruosius dešimtmečius Kastilijos baltasis ir raudonasis užkariavo ne tik ispanų vyno mėgėjų gomurius, bet iškeliavo ir už šalies ribų. Gaivaus, gėliško „Verdejo“ ir ąžuolo statinėje brandinto „Tempranillo“ pora gali sužavėti daugelį.

Šiuo metu „Verdejo“ iš Ruedos greta Galisijos „Albariño“ yra turbūt populiariausias ispaniškas baltasis vynas. Gaivus, išraiškingo, lengvai įsimenančio gėlių, slyvaičių ir žolių aromato, dažniausiai nebrangus, puikiai tinkantis gurkšnoti ir bare, ir namuose.

DO Toro – nedidelė apeliacija aplink Toro miestą (Kastilijos ir Leono srities Samoros provincijoje), kurioje yra 15 tūkst. ha vynuogynų. Dėl negausių kritulių ši apeliacija yra viena sausiausių Ispanijoje. Šios apeliacijos vynui būdingas stiprumas ir svarumas. Šiuo atžvilgiu varžytis su juo gali tik Priorato, kai kurie Chumilijos (Jumillia) ir Jeklos (Yecla) ir vynai. Daugiausia vyno gaminama iš ‘Tinta de Toro’ (‘Tempranillo’); dar auginami seni ‘Garnacha’ vynuogynai, baltosios ‘Malvasia’ ir ‘Verdejo’.