1990 metų vyno skonis

Tęsiame straipsnių seriją apie Lietuvoje auginamas vynuogių veisles. Šį kartą eilė šalčiui ir ligoms atsparioms ‘Maréchal Foch’ ir ‘Léon Millot’. Vynuogės – panašios išvaizdos, vyne neretai maišomos, todėl su mūsų šalies vynuogininkais ragaujame jų padarytą vyną ir kalbame apie abi veisles kartu, norėdami išsiaiškinti, koks idealaus iš jų padaryto vyno skonis ir kokia vyndarystė joms labiausiai tinka.

Kiekvieno vyno skonį formuoja skirtingi veiksniai. Gebėti paaiškinti aromatų ir pojūčių burnoje priežastis – daugelio vyno profesionalų ir pažengusių mėgėjų, siekiančių suprasti vyną, svajonė. Deja, net ir patys vyndariai ne visada sugeba tai padaryti. Ko nepasakysi apie Antoine Vincent ir Bénédicte Vincent bei Philipą Tuinderį – „Chateau Fuisse“ bendrasavininkisu Burgundijos pietuose esančiame Puji Fiuisė (Pouilly-Fuissé AOP). Jie puikiai išnarsto svarbiausią ūkio vyną „Tête de Cuvée“, padėdamas suprasti ir visus kitus ne tik jo šeimos gaminamus apeliacijos „Chardonnay“.

Pasaulyje vyninių, kurios darytų daugiau saldaus vyno nei sauso už Bordo ir Tokajaus ribų, liko vienetai. Todėl lankantis pas Gerhardą Kracherį neapleidžia nuostabos jausmas – jo ūkis Austrijos rytuose esančiame Illmitzo miestelyje yra saldaus vyno karalystė, kurioje kasmet į butelius išpilstoma per 20 skirtingų naujų saldžiųjų vynų, statinėse baigia bręsti dešimtys anksčiau pagamintų. Apie saldaus vyno rinkos traukimąsi čia nė nesusimąstai, nes po kiekvienos paragautos taurės norisi dėkoti didingajam kekeriniam puviniui ir žmogaus meistrystei.

Vasario mėnuo Bordo pietuose. Soterno kaimelis – slėnyje, todėl rytais jis skendi rūke. Toks rūkas, būdingas vos keliems Europos regionams, rudenį drėkina vynuoges ir sudaro tinkamas sąlygas ant jų augti pilkajam kekerui. Atvykau čia aplankyti vyndarių, klausytis jų pasakojimų apie lietų, rūką ir degustuoti 2022 metų vynų, ką tik išpilstytų į butelius.

Kadangi mes ten esame išgėrę ne vieną puodelį ar kavinuką kavos, taurę ar butelį „Gintaro kranto“ ar „Gamzos“, tai miela prisiminti, kaip atrodė kavinė, jos meniu, kokie buvo patiekalai ir ką rinkomės, kokius gėrimus gėrėme, tiksliau, kokie buvo tais laikais.

Dabar jau sunku įsivaizduoti Ispanijos vyno paletę be Kastilijos (nepainioti su Kastilija La Manča) vynų. Net Andalūzijos baruose lengviau gauti taurę „Rueda Verdejo“, „Ribera del Duero“ ar Toro „Crianza“ nei vietinio chereso. Per pastaruosius dešimtmečius Kastilijos baltasis ir raudonasis užkariavo ne tik ispanų vyno mėgėjų gomurius, bet iškeliavo ir už šalies ribų. Gaivaus, gėliško „Verdejo“ ir ąžuolo statinėje brandinto „Tempranillo“ pora gali sužavėti daugelį.

Šiuo metu „Verdejo“ iš Ruedos greta Galisijos „Albariño“ yra turbūt populiariausias ispaniškas baltasis vynas. Gaivus, išraiškingo, lengvai įsimenančio gėlių, slyvaičių ir žolių aromato, dažniausiai nebrangus, puikiai tinkantis gurkšnoti ir bare, ir namuose.

DO Toro – nedidelė apeliacija aplink Toro miestą (Kastilijos ir Leono srities Samoros provincijoje), kurioje yra 15 tūkst. ha vynuogynų. Dėl negausių kritulių ši apeliacija yra viena sausiausių Ispanijoje. Šios apeliacijos vynui būdingas stiprumas ir svarumas. Šiuo atžvilgiu varžytis su juo gali tik Priorato, kai kurie Chumilijos (Jumillia) ir Jeklos (Yecla) ir vynai. Daugiausia vyno gaminama iš ‘Tinta de Toro’ (‘Tempranillo’); dar auginami seni ‘Garnacha’ vynuogynai, baltosios ‘Malvasia’ ir ‘Verdejo’.