Ne vyno šalies ekspertai

2000 m. vvyno ekspertų grupė

Apie pirmuosius – XX a. pabaigos Lietuvos vyno ekspertus ir žurnalistus korespondentei Justinai Gedgaudaitei pasakoja dr. Jurgis Šliogeris (g. 1936)

Prieš 100 metų tikrai nebuvo nei someljė, nei aktyvių vyno mėgėjų, nei juo labiau vyno ekspertų ar apie vyną išmanančių žurnalistų. Lietuvos vyno pažinimo kelias – ne 2 ar 8 tūkstančiai metų kaip gruzinų ar Viduržemio jūros kraštų, kur vynuogės augo nuo amžių ir vyno kultūra buvo puoselėjama iš kartos į kartą. LDK didikai vyną jau buvo pradėję vartoti su maistu, tačiau tarpukario Lietuvoje vynas nebuvo plačiai paplitęs. Tarybiniais metais vyno kultūra į Lietuvą atėjo iš Kaukazo respublikų, pirmieji vynai buvo gruziniški ir armėniški, taip pat ir Krymo. Lietuvoje ir tarpukariu, ir po II pasaulinio karo jau buvo gaminamas vaisių ir obuolių vynas. „Anykščių vyno“ gamykla ir jos technologai buvo ir pirmieji Lietuvos vyno ekspertai profesionalai.

„Anykščių vynas“ ir pirmoji vyno degustuotoja

Tada Lietuvoje buvo viena profesionali degustuotoja Zita Makštelienė, AB „Anykščių vynas“ technikos direktoriaus pavaduotoja. Dar tarybiniais metais ji degustavo vynus Sąjunginėje gėrimų vertinimo komisijoje. 1998 metų interviu Z. Makštelienė pasakojo, kad tuomet vyną vertino tik profesionalai. Ji pati buvo apgynusi kandidato disertaciją (dabar – daktaro) tema „Vaisių ir uogų vynų gamybos proceso tyrimas Lietuvos sąlygomis“ (1979 m.). Tame interviu ji sakiusi, kad gero vyno gėrimo tradicijos yra geriausi vaistai nuo girtuoklystės. Profesionalais Lietuvoje tuomet buvo laikomi baigusieji maisto technologijos specialybę Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas). Dabar daugelis šalies vyno ekspertų, beje, pripažintų ir vyno kraštuose, yra vadinamieji savamoksliai, žinių apie vyną įgiję iš knygų ir kelionių po vynines bei vynuogynus.

Viskas prasidėjo nuo žodžio

Pirmuoju vyno ekspertu ir vyno žurnalistu reiktų laikyti Algirdą Patecką. Būdamas filologas, dar tarybiniais metais jis rašydavo į spaudą, o apsilankęs vyno kraštuose parašė ir pirmuosius straipsnius apie vyną. Po 1990 metų jis pirmasis, o pradžioje ir vienintelis, rašė apie vyną.

1997 m. „Lietuvos ryte“ pasirodė nauja rubrika „Einame valgyti su Alanu Austinu“. A. Austinas buvo Amerikos lietuvis, rašęs apie to meto restoranus ir vyną.

 Vėliau, kai vynas darėsi vis populiaresnis, kai naujieji importuotojai pradėjo siūlyti vis aukštesnės kokybės vyno, atsirado poreikis rašyti apie jį spaudoje. „Verslo žiniose“ tai darė Beatričė Laurinavičienė, kuri šio darbo nepaliko ir apie vyną bei vyndarius rašo jau daugiau nei 20 metų, išlikdama tokia pat jaunatviška.

Tais laikais prie rašančiųjų vyno tema prisidėjo ir tą darbą tęsia fizikas pagal išsilavinimą Domininkas Velička. „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Lietuvos žinios“ ir kiti pagrindiniai laikraščiai ir žurnalai, nors nereguliariai, bet spausdino vis daugiau straipsnių apie vyną ir jo vartojimo kultūrą. 1998 metais prie jau rašančių prisijungiau ir aš, technikos mokslų dr. Jurgis Šliogeris, bei jaunas vyno mėgėjas Gintautas Jašinskas. Tuo metu rašyti apie vyną pradėjo ir Jūratė Sprindžiūnaitė (tuomet rašė priede „Stilius“).

Taigi, paskutiniame XX a. dešimtmetyje spaudoje daugėjo straipsnių apie vyną, vyno rūšis, regionus, jo vartojimo subtilybes.

Vyno importuotojų iniciatyvos 

Tarybiniais metais visa maisto (taip pat ir vyno) prekyba buvo centralizuota, ir visose parduotuvėse teoriškai galėjo būti tas pats asortimentas. Tačiau taip toli gražu nebuvo. Manau, niekas neprieštaraus, kad lietuviai nėra vyno tauta, o tuo labiau tokia nebuvo prieš 60 metų, ir vyno vartojimas kaip maisto (ar su maistu) nėra populiarus – šis reiškinys tik dabar pradeda rastis.

Sausas vynas populiaresnis tapo nuo šeštojo XX a. dešimtmečio, kai pasirodė Gruzijos, Armėnijos, Krymo vynai. Vėliau atsirado Bulgarijos, Vengrijos vyno, o dar vėliau kurį laiką ir Alžyro bei Portugalijos portai.

Nepriklausomybė pakeitė visą prekybos sistemą. Vyną ir kitus gėrimus pradėjo importuoti naujai susikūrusios įmonės, tuomet dažnai bendros su užsienio partneriais. Dabar sunku ir išvardyti buvusias, geriau atsimenu tas, kurios išliko iki šiol. Tai „Mineraliniai vandenys“, „Bennet Distributors“, „Importiniai gėrimai“ (dabar „Liviko“), „Šiaulių tara“, „Sanitex“, „Filipopolis“. Dauguma importuotojų buvo Vilniuje, bet jų buvo ir kituose miestuose. Iki 2000 metų labai įdomi  buvo Marijampolės įmonė „Darija“: ji siekė atvežti aukštos klasės prancūziškų vynų iš Burgundijos, tačiau tuo metu Lietuvoje toks vynas neturėjo paklausos, ir „Darija“ integravosi į „Bennet Distributors“.

Kiekvienoje įmonėje buvo vienas ar keli žmonės, kurie labiau gilinosi į vyno reikalus ir buvo savotiški vyno ekspertai, parinkdavo, ką importuoti ir iš kokių šalių. Dabar daugelis jų pakeitė darbo profilį ir išnyko iš ekspertų rato (E. Gataveckas, K. Liorencas).

Staigus susidomėjimas vynu, jaunoji ekspertų ir vyno žurnalistų karta

Domėjimasis vynu ir jo kultūra ypač suintensyvėjo po 1999 metų. Manau, šiam reiškiniui didelės įtakos turėjo ir grupės jaunų vyrų, tarp kurių buvo ir Gintautas Jašinskas (kartu su mažiau į vyną įsitraukusiais Artūru Nečejausku ir Vytautu Gurevičiumi), pradėtas leisti (1999 m. gegužės mėn.) žurnalas „Geras skonis“ apie gastronomiją, gėrimus bei vartojimo kultūrą. Nuo antrojo numerio jo redaktoriumi steigėjai pakvietė patyrusį Algirdą Patecką. Jis redagavo žurnalą iki 2001 m. vidurio. Nuo 2002 m. pradžios „Gerą skonį“ redaguoja Rasa Ščeponienė.

Tuo pat metu „Lietuvos ryte“ kiekvieną savaitę pasirodo D. Veličkos straipsneliai apie vyną ir jo vartojimo kultūrą. Televizijoje tas pats Domininkas pasakoja apie vyną ir reklamuoja „Bennet“ vynus „Baltojo katino svetainėje“. Vynui tai buvo didžiulė reklama.

Kita vertus, tuo metu vis daugiau žmonių svečiuodavosi užsienyje ir su vyno kultūra susipažindavo iš arti. Taip atsirado interneto portalas www.vynai.com. Jį įkūrė jauni istorikai Mindaugas Jurkynas ir Laimonas Gryva. Jie iš karto pradėjo vynus vertinti savo degustuojamus vynus. Jie buvo gryni mėgėjai, nesusiję darbo ryšiais su jokia importo įmone, ir štai jau porą dešimtmečių tobulėdami tęsia savo veiklą. Tai pavyzdys, kaip Lietuvoje savarankiškai ugdėsi vyno ekspertai ir žurnalistai.

Jau minėtas vyno entuziastas G. Jašinskas tuo metu palieka darbą, nesusijusį su vynu, ir ateina dirbti vyno ekspertu į „Mineralinius vandenis“. Dabar jis neabejotinai vienas geriausių vyno ekspertų Lietuvoje.

Importuotojai bei restoranai irgi susirūpino savo ekspertais ir tam darbui kvietė žmones, norinčius susieti savo darbinę veiklą su žiniomis apie vyną. Taip išaugo tokie vyno žinovai, kaip Tadas Abišala, Modestas Vitkauskas, Albertas Koncijalovas ir daug kitų.

Lietuvių žiniomis apie vyną susirūpino ir vyną eksportuojančios šalys: pradėjo mūsų vyno žurnalistus kviesti į vyno parodas ir čempionatus vertinti jų vynų. Vertinimo komisijose, pvz., Italijoje, drauge su patyrusiais žurnalistais bei vyno ekspertais dalyvaudavo ir pradedantieji. Pirmasis tokios veiklos ėmėsi labiausiai patyręs Algirdas Pateckas.

Vyno gamybos šalys per savo ambasadas pradėjo kviesti vyno žurnalistus, restoranų darbuotojus bei vyno importuotojus į keliones po vyno regionus. Viena pirmųjų tai darė Ispanijos ambasada. 2000 metų pavasarį buvo suorganizuota vyno žurnalistų ir dirbančių su vynu išvyka į La Mančos bei Valdepenės regionus. Joje dalyvavo A. Pateckas, D. Velička, J. Šliogeris, V. Kontrauskas, R. Jasinavičius ir Ispanijos garbės konsulė Eva Valentinas. Grįžę turėjome parašyti straipsnius apie tuos regionus. Kitais metais ispanai organizavo kelionę į kitus pietryčių regionus – Chumilją, Valensiją. Tada vėl važiavo A. Pateckas, D. Velička, J. Šliogeris, „Šiaulių taros“, „Sanitex“ ir „Norfos“ atstovai.

Prasidėjo jau dažnesnės kelionės pas vyndarius ir į čempionatus. Nuo 2002 metų italai pradėjo kviesti po vieną mūsų žurnalistą į vyno čempionatą, vykstantį kiekvieną pavasarį Veronoje, prieš didelę vyno parodą „Vinitaly“. Ten važiavome gal kokius 5 ar 6 kartus – vis kitas, rašantis apie vyną. Taip italai švietė mūsų vyno ekspertus. Čempionate teisėjavo J. Šliogeris, A. Pateckas, A. Starkus, B. Laurinavičienė, M. Jurkynas.

Tuo metu naujoji „Gero skonio“ redaktorė atrasdavo vis naujų besidominčiųjų ir norinčių ką nors parašyti apie vyną. Taip atsirado trijų vyno mėgėjų – Mindaugo ir Jurgos Jurkynų bei Laimono Gryvos – vyno naujienų vertinimo skiltis. Labiau įsisuko vyno vertinimo ir reklamos skiltis „Vyno ringas“, pradėtas nuo pirmo numerio dar G. Jašinsko. Jame vertinti vyną buvo  kviečiami vis nauji mėgėjai, iš kurių išaugo ir garsūs vyno žinovai. Tuomet nuolatinis vertintojas buvo dabar šią veiklą jau palikęs dizaineris Nauris Našlėnas. Čia pirmuosius straipsnius spausdino ir vertinimus pateikė šiuo metu žymiausios Lietuvos vyno asmenybės Rasa ir Arūnas Starkai. Tik jie ilgai neužsibuvo, nes jau 2003 metų pavasarį visus, kurie domisi vynu, pakvietė į savo „Vyno klubą“.

Nuo 2004 metų prasidėjo jau kita epocha. Iki tol importuotojams labiausiai rūpėjo reklama ir pardavimas, o atsiradus naujo tipo vyno platintojui „Vyno klubas“, jo įkūrėjo iniciatyva kasmet buvo pristatomas vis naujas projektas: atsirado paroda „Vyno dienos“, vyno čempionatas, įkurta Someljė asociacija, vyksta Lietuvos someljė čempionatai, pradėtas leisti specializuotas „Vyno žurnalas“, įkurta Someljė mokykla, kurią baigė šimtai vyno specialistų ir mėgėjų.

Vyno mėgėjo išpažintis

Jurgis Šliogeris

Prasidėjo viskas labai seniai, dar studijuojant. Kadangi stiprūs gėrimai man nepatiko, tai labiau linkau į vyno pusę, nors čia irgi laukė savos pinklės. Kaip ir visiems pradedantiesiems, labiau patiko švelnus ir turintis daugiau cukraus nei sausas ir taniniškas vynas. Tačiau visa tai buvo nuosaikus gėrimas, prisigerti yra pavykę gal tik porą kartų per ilgą gyvenimą, ir tai tik pradžioje.

Noras daugiau sužinoti apie vyną kilo nuo pirmų gurkšnių, bet tai buvo tik mėgėjo ir knygų skaitytojo noras susipažinti su produkto paskirtimi ir vartojimo būdu. Pavyzdžiui, dar 1957 metais Maskvos restorane dėl fasono smagu buvo užsakyti geriausio gruziniško vyno, žinant, kad atneš „Cinandali“. Ar Kaune, „Tulpės“ kavinėje, atkimšti „Sovietskoje šampanskoje“ be triukšmo ir purslų.

1990 m. pirmąkart leidausi į ilgesnę kelionę po vyno kraštą Australiją. Atsirado dar stipresnis noras gilintis į vyną. Tada pamačiau, kad vynas geriamas prie maisto, kad prie skirtingų patiekalų reikia rinktis skirtingą vyną. Australijoje įvyko ir pirmoji mano „degustacija“. Mums keliaujant po rytų pakrantę mano kelionės vadovė gavo draugo užduotį užvažiuoti į Aukštutinio Hanterio slėnyje įsikūrusią  vyninę „Cruickshank“ ir nupirkti dėžę vyno. Atvykę prie vyninės, – o rugpjūtį yra tikra australiška žiema – žmonių neradome, tik užrašą prie durų ir skambutį: jei norite vyno, spauskite. Paskambinus per visą slėnį nuaidėjo sirena, ir po 15 min. iš laukų atėjo rūstaus veido vyndarys. Jis atidarė duris į tamsią patalpą, kurioje svarbiausias baldas buvo skarda apmuštas prekystalis. Ant jo buvo išrikiuoti kokie 8 ar 10 atkimštų vyno butelių. Kiek pamenu, visi „Cabernet Sauvignon“ (tada šioje vyninėje kito vyno nedarė). Iš jų turėjome išrinkti geriausio derliaus vyną. Išragavę visus, nusprendėme pirkti 1986 m. derliaus „Cabernet Sauvignon“. Grįžus norėjosi tai pritaikyti ir namie, bet Lietuvoje 1990 metais dar nebuvo vyno pasirinkimo.

Tuo šis nuotykis nesibaigė. Po 14 metų, 2004-aisiais, jau turėdamas žinių ir patirties, parašęs ne vieną straipsnį vyno tema, vėl svečiavausi Australijoje. Neatsispyriau pagundai apsilankyti toje pačioje vyninėje. Ten nelabai kas ir pasikeitė: tas pats rūstokas vyndarys, tie patys pastatai ir aplinka. Vyndariui nenoriai mus priėmus, prisipažinome, kad jau lankėmės pas jį 1990 m. ir pirkome jo „Cabernet Sauvignon“. Vyndarys kiek linksmiau pasiteiravo, kokį derlių  išsirinkome. Atsakiau, kad 1986-ųjų. Tada vyninės šeimininko veidas dar labiau nušvito. Draugiškai nusišypsojo ir prisipažino pats iki šiol to derliaus vyną geriantis. Pralinksmėjęs atnešė mums butelį vyno ir padovanojo dėžutę savo vyninės taurių.

1991 metais lankiausi Erlangeno universitete. Kaip ten priimta, atvažiavusiems ir skaitantiems katedroje pranešimą paprastai sumokama. Tais laikais už paskaitą išeidavo maždaug mūsų docento pusės metų atlyginimas. Gavęs krūvą markių, panorau vakare profesoriui, pas kurį gyvenome, atnešti vyno, nes kas vakarą jis iš savo rūsio vis ką nors ištraukdavo. Bevaikščiodami po Erlangeną užtikome specializuotą vyno parduotuvę. Nors meno galerijose ar koncertų salėse nesijaučiu beviltiškas stebėtojas, tarp vyno lentynų pasijutau nejaukiai. Tada supratau, kad geram išsilavinimui ir laisvam bendravimui įvairiose bendrijose būtinos bent pradinės žinios apie vyną ir kitus tauriuosius gėrimus. Tai buvo akstinas pradėti pažinti vyną, toliau viskas vystėsi normaliai: knygos apie vyną, kelionės, apsilankymai pas vyndarius. Pradžia buvo Ispanijoje, Riochos regione. Ten jau teko rinktis ir kas patinka, o kas ne.

Taip apie 1996 metus pradėjau rašyti savo įspūdžius labiau sau, o ne spaudai. Vėliau atsirado ir pirmieji straipsniai spaudoje, pažintys su kolegomis. Su D. Velička buvome pažįstami dar iki mūsų susidomėjimo vynu. Susipažinau su A. Patecku. Viskas vyko kaip smagus ir skanus žaidimas, prasidėjęs nuo noro suvokti vyną. Pasakojimai ar degustacijos – viskas buvo žaidimas, nes darbas – tai paskaitos ir mokslas VGTU Elektrotechnikos katedroje. 1999–2000 metais šis žaidimas įtraukė vis labiau, ir 2000 m. birželio 1 d. atsisveikinau su VGTU; likau tik  pensininkas, degustuojantis vyną ir rašantis apie jį. Tada daugiau suartėjau su „Geru skoniu“, su kai kuriais importuotojais, atsirado kelionių pas vyndarius.

Kitas didelis pasikeitimas įvyko, kai 2003 m. mane pakvietė kartu dirbti „Vyno klubo“ savininkai Arūnas ir Rasa. Laikas, praleistas „Vyno klube“, buvo maloniausias: kartu kūrėme Lietuvos someljė asociaciją, Someljė mokyklą, dalyvavome „Vyno dienose“, paskaitose ir vakarienėse.