Keli lietuviškos inteligentų virtuvės štrichai pagal Leną ir Jurgį Šliogerius

Žurnalo autorius Jurgis Šliogeris ir jo žmona Lena dalijasi prisiminimais apie pietus smetoninės, o vėliau ir sovietinės Lietuvos inteligentų namuose, kur nuo 1929 iki 1993 metų šeimininkavo babytė Alytė, maitinusi keturias Šliogerių šeimos kartas.

Česlovo Milošo ir Vilniaus geležinkelio stoties restorano pėdsakas

Elenos Lukoševičiūtės, dar vadinamos babyte Alyte, šeima kumečiavo prie Babtų, pas dvarininką Jurevičių. Ten būsimoji babytė Alytė išmoko gaminti.  Ir receptus 1928 m. atsinešė į Lietuvos universiteto elektrotechnikos profesoriaus Jeronimo Šliogerio namus, kuriuose 1936 m. gimė profesoriaus anūkas Jurgis Šliogeris (žinomas  XXI a. Lietuvos vyno ekspertas – aut. past.). Ponia Jurevičienė – Česlovo Milošo (1911–2004) teta, todėl dvarelyje dažnai lankydavosi būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas. Čia prasidedanti lenkiška linija tęsis per visą gastroniminį Šliogerių gyvenimą.

Elena Lukoševičiūtė 

Lena Šliogerienė: „Su babyte daugiausiai bendraudavau aš. Buvau išlepinta valgiais, nes patėvis valdė Vilniaus restoranų trestą. Todėl 1949–1950 metais dažnai valgydavau Vilniaus geležinkelio stoties restorane, kur tuo metu akordeonu grojo kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Žinojau, kas yra befstrogenas, bifšteksas, raudonieji ikrai, alyvuogės. Kai pirmąkart atėjau pas Jurgį kaip sužadėtinė, babytė padarė kimštą viščiuką: mažytis, putpelės dydžio, kimštas kepenėlėmis, širdelėmis, kiaušiniu, sviestu, petražolėmis. Toks skonis, kad iki šiol prisimenu. Kai į rankas pateko lenkų pianisto Rubinšteino žmonos knyga „Kuchnia Neli“ (aut. Aniela Rubinstein), didelė dalis patiekalų sutapo. Babytė pasakojo, kad kai pradėjo tarnauti pas Šliogerius, jai buvo gėda eiti pirkti 400 g sviesto, nes pas Jurevičius sviesto iš statinės galėjo kabinti, kiek reikėjo. Ponai virtos mėsos „iš po sultinio“ nevalgydavo. Atiduodavo kiemsargiui.“

Jurgis Šliogeris: „Pietūs būdavo tvarkingi, kaip šeimoje – valgomajame kambaryje prie bendro stalo su balta staltiese ir gražiais indais bei įrankiais. Juokais vadinu lietuvius kisieliaus, ne vyno tauta. Šeimoje po valgio gerdavome spanguolių kisielių. Nors tėvas metus gyveno Paryžiuje, vyno kultūros neparsivežė. Restorane užsisakydavo degtinės. O štai dėdė, metus išbuvęs Vokietijoje, Drezdene, priprato prie alaus. Teta namuose ant stalo pastatydavo krupniko. Šampaną atidaryti nešaudant išmokė ir su gruziniškais bei armėniškais vynais supažindino Lenos patėvis 1956–57 metais.“

Jurgis ir Alytė

Vilniuje po 1959-ųjų

1959-aisiais Jurgis ir Lena persikėlė į Vilnių. Šiuo laikotarpiu, anot Jurgio, jie norėjo sekti Vakarais. Ne vien tik mene, literatūroje, bet ir maisto, gėrimų srityje. „Buvo įdomu sužinoti, kas yra armanjakas. Rodos, Cukermanas (dailininkas Eugenijus Cukermanas – aut. past.) važiavo į Maskvą ir jo atsivežė.  Iš ten gaudavo ir sauso gruziniško ar vengriško vyno. Vienu metu pasirodė „Murfatlar“ – butelis, papuoštas geltonai raudona juostele. Kas tokio paragaudavo – nešiojo juostelę ant rankos. Buvo „Anykščių vyno“ gamybos vermutų periodas, bet šiaip lietuviškas vynas būdavo geriamas tada, kai nebūdavo kitokio. Visgi didelė dalis žmonių vartojo degtinę, ir tiek. Ji tiko ir prie tuo metu atsidariusios „Neringos“ meniu.“ Pašnekovai prisimena jiems, jauniems specialistams, įperkamą kvadratinę salotinę su lietuviška balta mišraine, bulvinius „zrazus“ (žemaičių blynus, apipiltus baravykų padažu) už 33 kapeikas, silkę.

O namuose babytė Alytė padarydavo koldūnų „po litevski“: jautieną sumaldavo su mairūnais ir įmaišydavo lajaus – avienos riebalų nuo inkstų. Nors okupacijos metais nebeliko valgomojo, pietūs persikėlė į virtuvę, tačiau patiekalai liko panašūs ir nenustojo skonio. Anot Jurgio, bulvių košę „kaip pas babytę“ jis vėl valgė tik prancūziškame restorane po 50-ies metų. Alytė darė „zrazus“, jautienos bifšteksus, koldūnus, balandėlius, kotletus su bulvių koše ir pan. Kai atėjo sunkūs laikai – miltinius ar bulvių patiekalus. Paskutinis Elenos Lukoševičiūtės konditerinis šedevras buvo „Napoleono“ tortas, kurį ji iškepė 1993 metų rugpjūtį ketvirtosios savo maitintinių Šliogerių kartos atstovo Tado gimtadieniui.

Jurgis ir Lena Šliogeriai