Apie pirmuosius – XX a. pabaigos Lietuvos vyno ekspertus ir žurnalistus korespondentei Justinai Gedgaudaitei pasakoja dr. Jurgis Šliogeris (g. 1936) Prieš 100 metų tikrai nebuvo nei someljė, nei aktyvių vyno mėgėjų, nei juo labiau vyno ekspertų ar apie vyną išmanančių žurnalistų. Lietuvos vyno pažinimo kelias – ne 2 ar 8 tūkstančiai metų kaip gruzinų ar Viduržemio jūros kraštų, kur vynuogės augo nuo amžių ir vyno kultūra buvo puoselėjama iš kartos į kartą.

Klasikinį vyno pasaulį iš visų pusių skrebena keistuoliai. Keistuoliai gerąja prasme, išdrįstantys vyną daryti kitaip, negu buvo įprasta iki to. Brendonas Keysas Pietų Australijoje vyną daro pagal savo receptą: labai ilgam „Pinot Noir“ palieka statinėse su žievelėmis ir sėklytėmis. Beeksperimentuodamas buvo pasiekęs net 300 dienų.

Pasaulinė vyno ir vynuogių organizacija (OIV) skelbia, kad pasaulyje pernai buvo pagaminta 27 milijardai litrų vyno.

Pamirškime apie pigų salstelėjusį Bulgarijos vyną iš apatinių prekybos centrų lentynų. Šiandien šioje Balkanų šalyje daromas vynas kokybe gali varžytis su australišku, o įdomumu nenusileidžia graikiškam ar itališkam. Šalis išmoko Naujojo Pasaulio vyno gamybos pamoką ir jau spėjo prisiminti savo europietiškas šaknis bei iš vietinių veislių išgauti unikalų skonį.

Pasaulyje ‘Sauvignon Blanc’ auginama beveik visur, kur pakanka saulės, bet nelabai karšta ir vyrauja drėgnas, gana derlingas dirvožemis. Prancūzijos (Luara ir Bordo) ir Naujosios Zelandijos (Morlboras ir Martinboras) tandemą papildė Robertsonas PAR, Napos slėnis Kalifornijoje, Kasablanka Čilėje, Štirija (Steiermark) Austrijoje, Friulis Italijoje, Rueda Ispanijoje, Adelaidės kalvos (Adelaide Hills) Australijoje.

Apie tai, kas vyksta Šampanėje, kalbėjausi su įvairaus stambumo šampano gamintojais, skirtingo klimato šalių rinkų atstovais, įvairaus dydžio importuotojais bei šampano mėgėjais. Jei reikėtų vienu sakiniu apibendrinti tai, ką išgirdau, sakyčiau, kad šampano rinka klesti.