Šiuolaikinis Bulgarijos vynas

Pamirškime apie pigų salstelėjusį Bulgarijos vyną iš apatinių prekybos centrų lentynų. Šiandien šioje Balkanų šalyje daromas vynas kokybe gali varžytis su australišku, o įdomumu nenusileidžia graikiškam ar itališkam. Šalis išmoko Naujojo Pasaulio vyno gamybos pamoką ir jau spėjo prisiminti savo europietiškas šaknis bei iš vietinių veislių išgauti unikalų skonį.

Bulgarija–Australija

Pakanka privažiuoti Slivene prie didžiosios Bulgarijos vyninės „Domaine Boyar“, darančios 8 mln. litrų vyno per metus, ir paaiškėja, iš ko didelės apimties gamybos mokėsi bulgarai. Australijos bendrovė „A&G Engineering“ projektavo kaip australams: kad derliaus skynimo metu dešimtys su uogomis kasdien atvažiuojančių sunkvežimių (kai kurie su baltosiomis vynuogėmis atrieda net iš Varnos) būtų kaip galima greičiau iškrauti, uogos išspaustos, o sultys nutekėtų į 30 tonų talpos fermentavimo cisternas. Kai toks mastas, svarbiausiais darbo parametrais tampa higiena, sanitarija, galimų klaidų išvengimas ir kuo mažesni kaštai. Visa tai puikiai suvaldyta, todėl čia efektyviai, vadinasi, nebrangiai padarytas vynas užpildo reiklių Didžiosios Britanijos, Beneliukso šalių, JAV ir kitų rinkų lentynas.

Kiek „Domaine Boyar“ turi dešimttūkstantinių fermentavimo talpų, tiek „Castra Rubra“ – naujų ąžuolo statinių. Gamybos mastai mažesni, todėl ir vynas daromas vadovaujantis kita filosofija: pasinaudojant puikiu klimatu ir naujausiais technologiniais pasiekimais vynuogyne (tik pačių užaugintos vynuogės, ekologinis ūkininkavimas, derlingumas – 2,5–5 t/ha) ir vyninėje (šaltas mirkymas, ąžuolo statinės, bent metus brandinama butelyje) iš prancūziškų vynuogių veislių padaryti geriausią įmanomą vyną. Ūkį per svarbiausius darbus – genėjimą, fermentaciją ir maišymą – aplanko ir svarbiausius sprendimus padeda priimti garsus vyno konsultantas Michelis Rolland‘as. Jis puikiai išmano vyno iš Bordo vynuogių gamybą. Pietų Trakijoje įsikūrusios vyninės produkcija primena Čilės, Australijos ar Kalifornijos vyną: tobulai sunokusių vaisių, koncentruotas ir ekstrahuotas, jei tik reikia, gavęs teisę netrumpai pabūti prancūzinio ąžuolo statinėse. Vyninė nerizikuoja savo reputacija – 2014 m. visą 150 ha plote išaugintą derlių pardavė kitiems, nes suprato negalinti padaryti tinkamos kokybės vyno. „Domaine Boyar“ taip pat eksportuoja į Kiniją, Japoniją, JAV, Lenkiją. Vynas parduodamas ir Lietuvoje.

Savitumo paieškos

Visos Europos šalys turi vietinių vynuogių veislių. Iš kai kurių geras vynas daromas nuo antikos ir senesnių laikų. Iš kitų tik dabar pasiekiamas patenkinamas kokybės lygis, ir toks vynas iškart sudomina pasaulio vartotojus, kurie vis dažniau ieško „ko nors įdomaus“. Kita vertus, ryškaus savitumo gali suteikti klimatas arba dirvožemis, jei tik jo neužgožia defektai ar pernelyg tarptautinis stilius.

Putojantis vynas, padarytas tradiciniu metodu iš ‘Pinot Noir‘ ir ‘Chardonnay‘, kiekvienoje šalyje skiriasi. Šios vynuogės jautrios klimatui ir dirvožemiui, juos gerai atspindi, kiekvienoje šalyje įgaudamos savitą skonį. Deja, mes bet kokį putojantį vyną visada lyginame su šampanu, nes jis – putojančių vynų karalius. Nusiviliame, jei kitose šalyse nepavyksta pakartoti šampano rūgštumo, kalkingo skonio, svarumo, ne iki galo sunokusių uogų ir mielių nuosėdų suteikiamų aromatų, ilgo, tačiau švelnaus putojimo burnoje.

Pripažintas bulgariško putojančio vyno gamintojas „Edoardo Miroglio“ nuo 2001 m. įsikūrė prie Elenovo Goros – antikos laikus menančio Trakijos religijos centro. Ūkis didžiuojasi savo ‘Pinot Noir‘ vynuogėmis, kurios jų ypatingai vaisiškame putojančiame vyne sudaro didžiąją dalį. Čia nereikia tikėtis šampano pakaitalo. Tačiau pagaminamas išraiškingas ir stilingas vynas yra tiesiog puikus. Vyninė, priešingai nei kaimynai Pietų Trakijoje, pasisodino vietinių bulgariškų veislių ‘Melnik‘, ‘Mavrud‘, ‘Rubin‘ vynmedžių. Ypač daug dirbama su ‘Mavrud‘. Pirmuosius sodinukus atsivežė iš kolekcijos, išsaugotos Prancūzijoje, dešimtmetį vykdė geriausių vynmedžių atranką. Atmaina, pavadinta ‘Mažų uogų Mavrud‘, toliau puoselėjama, ja apsodinami nauji vynuogynų plotai, dirbama pagal ekologinės augalininkystės principus. Vyninę valdantys italai ir augantis Bulgarijos vyndarių kolektyvas supranta, kad vietinės vynuogės užsienio pirkėjams bus vis įdomesnės. O iš ‘Mavrud‘ padaromas ilgaamžis, taniniškas ir taurus vynas – potencialus tokių vartotojų numylėtinis.

Kiek kitokia „Terra Tangra“ vyninės istorija. Jos vynams savitumo suteikia ypatingas dirvožemis – vos pusmetrio storio viršutinis dirvožemio sluoksnis dengia suirusio granito podirvį. Po eksperimentų ekologiškai augti paliktos tik kelios vynuogių veislės. Labiausiai čia klesti Bordo regiono baltosios ir raudonosios bei vietinės baltosios ‘Tamianka‘, kurių vynas primena kvapnųjį „Moscato“ – gėliškas, citriniškas. Raudonieji vynai turi paprikos, muskuso, mėtų natų. Nesistengiama vynuogių pernokinti, bandoma išlaikyti vidutinį alkoholio kiekį, neužgožti unikalaus minerališko skonio. Švelnesnės tekstūros, lazdyno riešutų aromato suteikia vyno brandinimas bulgarinio ąžuolo statinėse.

Mažieji vyndariai

Bulgarijos vyndarių šeimą sparčiai pildo nauji smulkūs vyndariai. Įsikūrę garažuose, senose dirbtuvėse, jie kasmet įstengia nusipirkti tik kelias naujas brangias ąžuolo statines ir daro tokį vyną, koks jiems patinka, tidėdamiesi pasaulio platybėse surasti savojo vyno mėgėją. Toks vynas paskęstų bet kurioje šiltesnėje pasaulio vietoje padaryto tarptautinio stiliaus vyno jūroje. Tačiau savitumo ieškotojams šie vyndariai – aukso kasyklos. Tanya Avramova iš „Bratanov“ vyninės vaišina mus savo keptu pyragu su sūriu ir prašo prie vyno rašyti, kad jis yra iš Pietų Sakaro. Šios apeliacijos atsiradimas – Tanios rūpestis ir svajonė. Mat milžiniška, ketvirtį Bulgarijos užimanti Trakijos apeliacija neatspindi čia esančios klimato, dirvožemių įvairovės. „Bratanov“ vynuogynas plyti Rodopų kalnų prieigose, šiaurėje nuo jūros jį apsaugo Sakaro kalnynas. Vynuogynai molingo smėlio dirvoje čia auga pramaišiui su tabako plantacijomis.

Ivo Vratanovas – pianistas, laisvalaikiu padarantis kelias statines vyno. Nė neketinantis įtikti gėrėjams, kategoriškas, nesiruošiantis laikytis nusistovėjusių taisyklių, todėl rožinį vyną daro maišydamas baltąjį ir raudonąjį, ilgai taurina ąžuolo statinėse. Nikolay’us Dalakovas save vadina garažiniu vyndariu („Better Half Garage Wine“). Verslininkas vyninę pastatė savo dešimtmečiam sūnui: taip investuoja į jo ateitį ir, nesitikėdamas greitos grąžos, daro itin vaisišką Kalifornijos stiliaus vyną. Dėl kokybės abejonių nekyla, savitumas ryškus, todėl keli tūkstančiai vyno butelių per metus lengvai suranda savo vartotoją.

Bulgarijos vyno pramonę sudaro apie 250 vyninių. Dauguma jų įsikūrė visai neseniai, XXI a. pradžioje. Jų savininkai – šiuolaikiški, išsilavinę ir labai entuziastingi žmonės. Jie ieško savo kelio, lengvai pasiduoda kitų įtakai arba su jaunatvišku užsispyrimu laikosi savo nuomonės. Kai tai vyksta šalyje, kurios klimatas vyno gamybai tinka idealiai, nesudėtinga taikyti ekologinės žemdirbystės metodus, ir ten, kur yra gerų vietinių vynuogių veislių, netrunki sulaukti gerų rezultatų.