Pavasariniai vitaminai akims, ausims ir atminčiai

Pasidalinsim su Jumis senais mielais kino filmais bei keliomis  knygomis, kurias šį kartą patarė paskaityti Meniu Miu kolegės iš pajūrio. Tikriausiai pajūryje vyraujantys vėjai pravėdina apsunkusias galvas paruošia jas maloniems skaitiniams. Tiesa, šiandien žiūrint senąją klasiką, stebint įstabaus grožio moteris bei jų rafinuotus palydovus, anksčiau dešimtkart matytų komedijų juokingiausios akimirkos, jau taip nebedžiugina. Ir nesupranti, kas atsitiko, kodėl tai, kas buvo be galo miela ir gražu, tapo banalu ir tuščia. Žaviosios Audrey Hepburn mirksėjimas („Pusryčiai pas Tifanį“, rež. Blake Edwards, 1961 ) ir Fellini‘o dievaitės Anitos Ekberg išsirietimai ir lūpų papūtimas („Saldus gyvenimas“. Rež. Federico Fellini, 1960.) sukelia atvirkštinę reakciją, o stebint, kaip juokiamasi iš įvairių visuomenės sluoksnių gyvenimo, kyla viena mintis – kur aš tai mačiau? Gal visko jau persisotinome? Gal nebemokam vertint meno ar mene (net klasikoje) per daug aktualios realybės? Ar tiesiog realybėje liko tik tuštybė? Ar su amžiumi vertybės keičiasi? Kažkas čia iš tikrųjų yra ne taip. Na, gal bent Jūs, pažiūrėję senuosius filmus bei ramiai paskaitę knygas, pailsėsite ir į pasaulį pradėsit žiūrėti kitaip. Svarbu, kad skirtumėte tam laiko... Nes pažiūrėti ir prisiminti verta, juolab kad teigiamos emocijos vis tiek nugali, ypač komedijose. Štai keletas jų.

KAIP PAVOGTI MILIJONĄ (How to Steal a Million. Rež. William Wyler, 1966). Sena kaip pasaulis komedija su mieląja Audrey Hepburn, kuri šioje juostoje vaidina Nikolę, bandančią išgelbėti šeimos reputaciją ir savo tėvą nuo viešos gėdos, kuri užkluptų, jei būtų išaiškinti meno padirbinėjimo faktai. Netikėtai susipažinusi su džentelmenišku „aukštosios visuomenės“ vagimi  Saimonu (akt. Peter O'Toole), Nikolė paprašo pagalbos pavogti jos senelio padirbtą Čelinio Veneros skulptūrą iš Paryžiaus muziejaus. Daug juokingų epizodų, 66-ųjų „Givenchy“ rūbų kolekcijos podiumas su pačia Audrey priešaky, ryškios spalvos, Paryžiaus vaizdai, šampano purslai – ko daugiau reikia pavargusiai sielai. Paprastai tokius filmus labiau mėgsta moterys, tačiau šįkart jos galės prisivilioti ir vyriškius, jei paminės, kad filme galima išvysti nuostabius to laiko sitroenus, fordus, kadilakus.

Gal rožinio šampano ir lengvų žalių salotų su omaro arba vėžio mėsa.

DIDŽIOSIOS LENKTYNĖS (The Great Race. Rež. Blake Edwards, 1965). Šį nemirtingą duetą – Jacką Lemmoną ir Tony Curtisą – jau matėme nuostabioje muzikinėje komedijoje „Džiaze vien merginos“, kurią galėčiau žiūrėti tūkstantį kartų. Ši juosta taip pat kelia daugybę sentimentų. Kiek kartų ją rodė senoji televizija... Kas nepamena nepakartojamo tortų mūšio, apie kurį ne vienas mūsų vaikystėje svajojome (o gal ir įgyvendinome)! Vėl įspūdingi vaizdai, pilys, automobiliai, realūs ir nelabai. Skirtumas toks, kad  šiame filme du neišskiriami džiazo draugai tampa  amžinais gyvenimo lenktynių dalyviais ir konkurentais. Neapsieita be moters, šįkart tai žurnalistė Megė, kovojanti už moterų lygybę (akt. Nathalie Wood) ir besiveržianti rašyti tiesiai iš lenktynių trasos.

Pertraukose tarp lenktynių nemažai dėmesio skiriama gurmė elementams. Rodomas itin retas filmuose raudonojo vyno serviravimas iš krepšelio, o šampano vartojimo kultas ir, žinoma, tortų gausa bei palaimingas maudymasis juose sukėlė įtarimą, kad režisierius ypač vertina haut cuisine.

Šį filmą verta žiūrėti laisvai pasirenkant gėrimą. Pradėčiau nuo „Kir Royale“ ir užbaigčiau desertiniu. Meniu padiktuos siužetas.

Ir keli vėjuoti linkėjimai iš pajūrio

 Nicky Pellegrino. KIARA. Gimtasis žodis, 2009.

„Į Italiją esu pasirengęs vykti kiekvieną akimirką, o į kitas šalis – turiu pagalvoti“, – sako garsus mados istorikas Aleksandras Vasiljevas.

Keletą kartų apsilankiusi Italijoje, įsimylėjau šią šalį už jos šimtamečius architektūros paminklus, už archajišką kaimo gamtą, senųjų miestų griuvėsius, už  kavą su šviežiais plikytais pyragėliais, už kaimiečius, rytais kavinėse pasakojančius išpūstas istorijas, už tai, kad italai siaubingai bijo vairuoti per sniegą, kad niekada nenusimena, jei per šeimos vakarienę užgriūva nelauktas svečias – maisto užteks visiems, už be galo gražias jų pagyvenusias moteris, už romantiškus vyrus, už mokėjimą gražiai rengtis, už išskirtinį humoro jausmą,  už tai, kad niekada nematai jų nelaimingų ir nusivylusių, už puikų vyną... ir dar daug daug nuostabių dalykų. Todėl, pasitaikius progai, mielai skaitau knygas apie šią šalį, su didele meile pagamintus valgius ir itališką vyną...

Romano „Kiara“ veiksmas vyksta Kampanijos regione, Džulijano miestelyje. Vargingas, bet kupinas aistrų italų šeimos gyvenimas, kartais nuspalvinamas pokylių, prieš kuriuos gaminami įmantrūs valgiai, godžiai skanaujama, aplaižant pirštus ir šaukštus. Iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, santykiai ir daug daug pagrindinio ingrediento –  širdies.

Andrea Schacht. DIEVŲ GĖRIMAS. Gimtasis žodis, 2009.

Daugeliui kakavos aromatas asocijuojasi su šiltais ir jaukiais namais, mamų kepamais pyragais, saugumu, švelnumu ir gera nuotaika. Saldžios emocijos sukyla, o kartais net seilė nutįsta skaitant šią knygą.

Užsimerki ir sugrįžti į vaikystę...

Romano veiksmas vyksta XIX amžiaus antroje pusėje Prūsijoje, Anglijoje ir Airijoje. Knygoje pateikiama daug istorinių faktų apie kakavos pupelių kelionę į Europą, nuo liauno medelio pirmykščio miško glūdumoje iki saldžiosios svajonės išsipildymo – burnoje  tirpstančios šokolado plytelės. Tai kyga apie meilę kakavai, kuri suteikia jėgų, žvalumo, numalšina alkį ir paguodžia.

Apie tobulo jausmo ir skonio ieškojimą.

Saldi ir skani knyga tingiam šeštadienio rytui terasoje  prie garuojančios kavos puodelio. Skanaus!

 Skanaus skaitymo ir žiūrėjimo Jums nuoširdžiai linki mažoji Meniu Miu.

Taip pat skaitykite:

• Ar iš tikrųjų laikrodžio rodyklės sukasi greičiau?
• Skaniai – akimis, ausimis, nosimi ir burna
• Apie virtuvę ir vynuogynus visai šeimai
• Ką gerti žiūrint filmus – Oskarų nominantus?