Jei jums artima Provanso tema, siūlau paskaityti PETERIO MAYLO knygų seriją. Tiesa, į lietuvių kalbą kol kas išversta tik viena šios serijos knyga METAI PROVANSE („Alma Littera“, 2008). Knyga nuvils mėgstančius popsišką Žydrosios pakrantės – Kanų ir San Tropezo – atmosferą. Tie, kas lankėsi tikrajame Provanse, jo atokesniuose kaimeliuose, su malonumu prisimins gražias dienas, o nebuvusius knyga paskatins apsilankyti. Priekabieji pastebės keletą faktų, verčiančių abejoti, ar tikrai kalbama apie Provanso vietoves, tačiau gyvenimo gurmanai turės kuo pasidžiaugti: maži miesteliai, levandų spalvos langinės, aptrupėjusios senos ochros ar rausvos spalvos namų sienos, šiltų bandelių parduotuvėlės, restoranėliai su vos keliais stalais ir trumpais meniu, ankstyvi turgūs, kvepiantys muilais ir prieskoninėmis žolelėmis, žydinčios vanilės tonų ir rožinių oleandrų eilės pakelėse. Visi šie vaizdai neš jus knygos puslapiais kaip vėjas rudeninius lapus. Vaizdžiai iliustruojama prancūziško kaimo virtuvė – antis tešloje (en croute), anties kepenėlės (foie gras), dešrelė (sausiccon), – deranti su Provanso ir Ronos slėnio vynais, atgaivins jūsų svajones užsukti pas ką nors į svečius pavalgyti. Pabuvojusių Provanse nenustebins apipelijusio baseino valymo scenos ar stipraus mistralio gūsių aprašymas, o smulkmeniškai atpasakotas darbas vynuogynuose sugrąžins vyno romantikus į realybę.
Įdomu, jog skaitydamas brito įspūdžius apie Prancūziją, pamatai, kad keliaudamas daugelyje situacijų ir pats jautiesi panašiai. Ir jei pasiseka apsistoti kokiame mažame olandams ar britams priklausančiame viešbutėlyje, supranti, kad jų meile Provanso orui, spalvoms ir virtuvei galima užsikrėsti. O šią ligą sunku išgydyti. Nebent Provanso nuotaiką susikurtumėte namuose.
Užsitepkite foie gras ant prancūziškojo batono ir skanaukite su rožiniu Tavelio vynu.
Jei nusibodo skaityti ar nenorite laukti kitos PETERIO MAYLO knygos vertimo, imkite jo knygos GERI METAI ekranizaciją(rež. Ridley Scottas, „Good Year“, 2006) su Russellu Crow ir Marion Cotillard. Russellas Crow čia vaidina kietuolį Londono biržos maklerį, geriantį tik „Hennesey Eclipse" konjaką. Tačiau vaikystės prisiminimai bei dėdės mirtis priverčia jį sugrįžti į kaimą, kur kadaise praleido savo geriausias dienas su dėde Henriu. Žaidžiant šachmatais, kalbantis apie vyną ir jį ragaujant, vasaros prabėgdavo nuostabiai. Vėl sentimentali sugrįžimo į vynuogyną istorija su visomis vyndarių šeimoms būdingomis užuolankomis: kaimynas vynuogių prižiūrėtojas, suprantantis vynuogyno vertę, terroir sąvokos aiškinimas vaikams, gero vyno atskyrimas nuo blogo ir panašiai. Argi ne žavu?
O jei dar atsidarysite ‘Cinsault’,‘Syrah’, ‘Mourvedre’ bei ‘Grenache’ vynuogių mišinuką iš žavių Bandolo apylinkių Provanse ir pasigaminsite žalių salotų su karštu ožkos sūriu, tai derinys tikrai bus įspūdingas.
Dar keletas trumpų pasiūlymų maisto ir vyno gurmanams, mėgstantiems ryti ir akimis.
DAKTARAS NE („Dr. No“, rež. Terrence‘as Youngas, 1962) – Džeimsas Bondas šioje serijoje mėgaujasi dar ne „Bollinger“, o „Dom Perignon ’55“ šampanu, ir vis dėlto, kaip pats prisipažįsta, labiausiai jis mėgsta 53-ųjų. Tai patvirtina kita agento nuotykių serija „Auksapirštis“ („Goldfinger“. Rež. Guy Hamilton.1964).
BABETĖS PUOTA („Babette‘s Feast“, rež. Gabrielis Axelis, 1987) patiks tiems, kas mėgsta tikrą prancūzišką virtuvę – vėžlių sriuba, blyneliai „Demidof“ su rusiškais ikrais ir grietine, putpelė, kimšta foie gras ir trumais. Vien tik matant ar skaitant (ši Isak Dinesen, arba Karen Blixen, knyga yra išversta į lietuvių kalbą) užsimanai iškeliauti kur nors skaniai pavalgyti, o kai pamatai kokį vyną geria kūrinio personažai („Veuve Cliquot“ vintage šampanas, Burgundijos perlai, cheresas amontillado), tai susiruoši ir tikrai išeini... į svečius.
LA TROŠKINYS („La Ratatouille“, rež. Bradas Birdas, 2007) – geeeeeriausias mano matytas animacinis filmukas tiems, kas iki šiol gamindamas valgį naudoja tik vieną prieskoninę daržovę, kas renkasi greitą maistą vietoj normalaus, kas maisto ruošimą „pagal receptą“ ir vyno išmanymą laiko snobizmu. Žinoma, gal ir neįgyvendinama svajonė ragauti „Gusteau“ restorane legendinių 1961-ųjų „Chateau Latour“ ar gauti prie troškinio vieno įspūdingiausių 1947-ųjų „Chateau Cheval Blanc“, tačiau kodėl nepasvajojus, juolab kad mūsų žiūrovai (ne vaikai) visai netikėtai po filmo atsistoję ploja. Beje, ar žinote tikrąjį ratatouille, prancūziško daržovių troškinio,receptą: pomidorai, baklažanai, cukinija, česnakas, svogūnas, Provanso žolelės, bazilikas, juodieji pipirai, druska, raudonieji, žalieji pipirai, alyvuogių aliejus. Labai skanu su ant grotelių kepta ėriena ir „Chateau ...“ Pasirinkite patys!
Trumpa filmo citata (vertimas iš originalo):
Lingvinis:Aš čia tik šiaip, iš mandagumo. Iš tikrųjų aš negeriu.
Virtuvės šefas (Kailialupys):Puiku. Ir aš negerčiau kokio šlamšto. Tačiau koks turėtum būti idiotas, kad neparagautum 61-ųjų „Chateau Latour“. O jūs, pone Lingvini, ne idiotas. Išgerkime už jūsų neidiotiškumą.
MEILĖS RECEPTAS („No reservations“, rež. Amy Biancolli, 2007) – lengva meilės istorija apie su virtuvės šefo kasdienybę. Dievinate maisto gamybą namuose šeimai, svečiams, draugams? Svajojate atidaryti savo restoranėlį ir „ramiai“ gyventi romantiškoje aplinkoje? Pažiūrėkite šią romantiškąją komediją nusiėmę rožinius akinius. Būkite realistai. Sakoma, kad Catherine Zeta Jones, prieš suvaidindama šį vaidmenį, vieną vakarą padirbėjo Niujorko restorane padavėja. Klientai stebėjosi ir sakė, kad ji esanti labai panaši į žymią aktorę. Catherine atsakydavo, kad ji dažnai tai girdinti.
Šefo darbo ypatumus galima apžvelgti ir nuostabioje AGNES DESARTHE‘S knygoje SUVALGYKITE MANE(„Tyto Alba“, 2007). Dviprasmiškas pavadinimas. Kūrinio herojė, „valgoma“ gyvenimo, atidaro savo restoranėlį be pavadinimo. Apie tai ji nepraneša nė vienam savo draugui, artimajam, kaimynui. Nėra klientų? Viskas ateina pamažu. Aromatų deriniai, priešingų skonių suderinimas, noras būti mylima, laisvė ir gebėjimas džiaugtis tuo, kuo gyveni.... Geriau paskaitykite.
PRANCŪZIŠKAS BUČINYS(„French Kiss“, rež. Lawrence‘as Kasdanas, 1995) – filmas tiems, kas nesuka galvos, o mėgsta gerą romantišką komediją, gražius Pietų Prancūzijos vaizdus, pokalbius apie vyną ir sūrius, ilgisi vynuogynų, ši juosta tikrai patiks. Dėmesio vertas garso takelis.
DIDYSIS RIJIMAS(„La Grande bouffe“, rež. Marco Ferreri,1973) – juodoji tragikomedija, pelniusi daug apdovanojimų. Puiki ir nepakarojama italų ir prancūzų žvaigždžių Marcello Mastroianni‘o, Ugo Tognazzi‘o, Michelio Picolli, Philippe‘o Noire‘o vaidyba. Tačiau viskas priklauso nuo nuotaikos. Saikas? Tuštybė! Pasileidimas! Teigiamos ir neigiamos emocijos keičiasi taip greitai, kaip ir kadrai. Lai susimąsto tie, kas nejaučia saiko valgydami ir gerdami. Te neapsigauna tie, kas žavisi geru maistu ir jo gaminimu. Svarbiausia neprisiruoškite maisto prieš seansą: iš pradžių viskas lyg ir patrauklu, tačiau neilgai. Taigi nei žiūrint filmą, nei po jo valgyti nesinorės, nebent išgerti. Gal „Belle Epoque“ šampano taurę?
Muzika vyno gurmanams
LEE HAZLEWOOD. SUMMER WINE, 1967. Nancy Sinatra ir Lee Hazlewoodas. Puikiai atlieka ir „Scooter“.
JAMES SHELTON. LILLAC WINE, 1950. originaliai atliekama Elkie Brooksas, bet man labiau patinka švelnusis Katie Melua balsas. Siūlau pasiklausyti abiejų variantų.
LOEWE. THE NIGHT THEY INVENTED CHAMPAGNE. 1958 metų miuziklas „GiGi“. Atlieka aktorė Leslie Caron.
Apie kitus „skanius“ kūrinius ir derinius ieškokite www.vynožurnalas.lt jau artimiausiu metu.
O jei ketinate ką nors žiūrėti ar skaityti ir nežinote, kokį skanėstą pasiruošti, parašykite, priderinsiu.
Visada Jūsų, RS
Taip pat skaitykite:
