Tačiau mes nenuleidžiame rankų, toliau atkakliai ieškome ir su džiaugsmu atrandame vis įdomesnių dalykų, be to, jau dairomės knygų užsienio kalbomis. O kadangi šeimos gyvenimas daugiausia sukasi virtuvėje ir vynuogynuose, tai ir skaitomose knygose atsiranda vis daugiau nuotykių, persipynusių su receptais, maisto patiekimu, vynuogynų genėjimu ir nuoširdžiu, draugišku šeimos bendravimu.
Kelios žavios knygos vaikams
Annie M. G. Schmidt. OTUTĖ. (Nieko rimto, 2010.) Pati knyga parašyta 1980 metais, tačiau vertimas (reikia pastebėti, labai geras) iki mūsų atkeliavo tik dabar. Puikiai iliustruota nuotaikinga Nyderlandų rašytojos knyga apie mažos mergaitės Otutės ir jos tėvo virėjo Toso gyvenimą. Tiesa, Nyderlanduose tai ne tik knyga, tai visa kulinarijos laida, skirta vaikams. Gyvenimas ne namie, bendravimas su paukščiais, darbas įvairiuose viešbučiuose, maisto gaminimas – visa tai šiek tiek primena Pepės Ilgakojinės istoriją. Nuostabios iliustracijos tiesiog traukia ir vyresniuosius, ne tik pradinukus, kuriems ši knyga siūloma. Joje daug gerumo, šilumos, juoko – visko, ko dažnai trūksta dabartinėse vaikiškose knygelėse. Prarijome su dukra greitai.
Sami Malila. MUMINUKO MAMOS RECEPTAI(„Nieko rimto“, 2012). Tai paprastų receptų knyga vaikams, paskaninta trumpomis Trolių Mumių šeimos istorijomis bei iliustracijomis. Kas mėgstate Mažąją Miu, Snusmumriko nuotykius, Hemulio tyrinėjimus bei Muminukų slėnį ir trobelę, galėsite pasigaminti šių patiekalų drauge su vaikais. Tai padės jūsų vaikams labiau įsijausti į Tuvės Janson knygų herojų nuotykius.
Abi šias „Nieko rimto“ leidyklos knygas ypač rekomenduoju tiems, kurie mėgstate praleisti laiką gamindami su vaikais virtuvėje, o paskui ragaudami pasigamintus patiekalus.
Kai 2010 metais viename Bordo miesto knygyne paklausiau knygos vaikams apie vynuogynus, pardavėja piktai į mane dėbtėlejo ir aiškia prancūzų kalba atsakė, kad apie alkoholį vaikams niekas nerašo. Pardavėja dar nežinojo, kad tais pačiais metais jos tautiečiai išleido puikių, gausiai iliustruotų mokomųjų knygų vaikams apie vynuogynų priežiūrą ir vyno darymą, apie vyno kvapus ir skonius, jo brandinimą ir istoriją. Tokių knygų leidybą galima vadinti kaip nori – profesiniu orientavimu ar senosios kartos vertybių ir patirties perdavimu jaunajai kartai, tačiau alkoholio propagavimu jų niekas negali apkaltinti. Žinoma, jų nėra Lietuvos knygynuose, tačiau tie, kam įdomu, gali susirasti svetur ir paskaityti, kaip vaikai skatinami perimti tėvų tradicijas ir puoselėti šeimos bei tautos vertybes.
Pascale Bounet. SENELI, PAPASAKOK MAN APIE VYNUOGYNĄ. (GRAND-PÈRE RACONTE-MOI LA VIGNE. Éditions Féret-Bordeaux, 2010). Mažo berniuko ir senelio vyndario pasikalbėjimai apie darbus vynuogyne ir vyninėje, senelio patarimai, anūko klausimai, bendri darbai ir patyrimai.
Sandrine Duclos, Cécile Gallineau. VYNUOGYNAI IR VYNAS. Pasaulio pažinimas. (VIGNES & VINS, Mama Josefa, 2010). Trumpa vyno enciklopedija vaikams: istorija, pasaulio vyno geografija, gamyba, brandinimas, kvapai ir skoniai, pardavimas ir derinimas su maistu. Čia galite rasti įdomių vyno muziejų ir meno galerijų adresus ir kontaktus, kuriais pasinaudoti keliaujant visuomet verta. O kadangi jie pateikti knygelėje vaikams, tai vaikams ekskursijos garantuotos. Keletą skaitinių jums siūlo ir šiltas pajūrio vėjas. Šįkart daugiau apie saldumynus.
Dorothy Koomson. ŠOKOLADINIS PABĖGIMAS (Alma littera, 2012). Tiesiog užsimerki, atsiloši ir leidiesi glostoma švelnių šokolado bangų, kuriose skęsta šviežutėliai riešutai, nardo karamelė. Šokoladas apgobia tavo pavargusį kūną, jį apkloja. Atima visus tavo skausmus ir rūpesčius. Šokoladui pliuškenant kūną, nusiplauna viskas – pasaulis, tikrovė, žmonės... Ateina visiška ramybė.
Tai jaukus, išdaigų kupinas pasakojimas apie šokoladą, aistrą, meilę. Lengvu, žaismingu stiliumi parašyta knyga tinkama savaitgaliui. Kaip teigia autorė, labai blogai nebus, bent kol turėsime šokolado. Gal ji teisi?
Joanne Haris. LEDINUKŲ BATELIAI. (Versus aureus, 2010). Tai svaigina... Skaitai knygą ir jauti iš jos sklindantį dievišką kvapą. Ji kvepia istorija, Pietų Amerikos kalnais ir giriomis, nukirstais medžiais, ištryškusiais gyvasakiais, stovyklos laužo dūmais. Užuodi gėles. Ji kvepia močiute ir vestuvinėmis suknelėmis, rūpestingai sudėtomis į dėžes palėpėje, ir puokštėmis po stiklu... Ji tiesiog užburia.
Tai pasakojimas apie Monmartro gyventojų kasdienybę, šventes, tarpusavio santykius. Apie paprastą šokoladinę, kuri tėra smėlis ir cementas, akmuo ir stiklas. Ji neturi širdies, neturi atskiro gyvenimo, kol to nesuteikia jai žmogus. Apie Žmones, darančius stebuklus iš šokolado, apie smilkalais ir pačiuliais, juoduoju majų auksu ir akmenimi, dulkėmis ir jauna mergaite su gėlėmis plaukuose bei puodeliu rankoje kvepiantį šokoladą – patį tikriausią dievų eliksyrą.
Nors dievinu kiną, bet atrodo, kad jam skirtą laiką suryja amžinas bėgimas per gyvenimą. Todėl tenka kruopščiai rinktis, ką ir kada žiūrėti.
RŪMŲ SKONIAI(Les Saveurs du Palais. Rež. Etienne Comar, Christian Vincent, 2012). Filmas, kuriame nuostabiai vaidina Catherine Frot, sukurtas pagal tikrą istoriją apie tradicinės prancūzų virtuvės šefę iš Perigoro Danièle Mazet- Delpeuch, dirbusią asmeninėje Prancūzijos prezidento virtuvėje. Šis filmas – tai šventė tiems, kas gyvena maisto gaminimu, kas vertina gerą žaliavą, kas supranta virtuvės darbo sudėtingumą ir kas myli prancūzišką virtuvę. Filmas kol kas tik prancūzų kalba, bet istorija puikiai suprantama ir labai mielai žiūrima. Nors siužetas ir paprastas, man šis filmas paliko labai gilų įspūdį, ir kaip mažas vaikas noriu jį pamatyti dar ir dar kartą. Beje, ponia Daniele, kuriai šiuo metu jau per septyniasdešimt, vis dar dirba restorane ir moko jaunuosius šefus bei mėgėjus. Jei susidomėjote, ieškokite jos restorano ir susitikite su šia nuostabia moterimi. Mane jau pagavo noras nulėkti ir paragauti jos foie gras su triufeliais bei garsiosios confit de canard.
VYNO SUKRĖTIMAS (Bottle Shock. Rež. Jody Savin, Randall Miller, 2008). Kiekvienas iš mūsų gyvenime patiriame daugiau ar mažiau sukrėtimų, tačau jei esi stiprus ir valingas, jei šalia yra tikrų draugų, palaikančių tave, tas sukrėtimas trunka trumpai, o po jo vėl ateina ramybė, vėl aplanko gyvenimo grožis ir pilnatvė. Kadangi vyno brandą dažnai lyginu su žmogaus gyvenimu, tai ir filmo pavadinimą išverčiau būtent taip. Tikra istorija apie amerikietiško vyno pergalę aklojoje degustacijoje prieš prancūziškus vynus, po kurios vyno pasaulio žemėlapyje atsirado ir JAV vynuogynų pavadinimai. Tokių istorijų vyndariai gali papasakoti nemažai. Austrai prieš prancūzus, australai prieš prancūzus, vokiečiai prieš prancūzus… Istorija graži, puikūs vynuogynų vaizdai ir, žinoma, saulėtas dangus, pasivaikščiojimai bei pasivažinėjimai dulkėtais raudono dirvožemio keliais. Geri aktoriai, bet pats filmas ir vaidyba kiek erzina. Nemėgstu, kai amerikiečiai vaizduojami perdėm emocionalūs, o prancūzai – susiraukę ir mykiantys, lyg praradę kalbos dovaną. Kai kas šį filmą laiko komedija… Deja, nekokia. Nes toks veikėjų charakterių šaržavimas kelia tik susierzinimą. Tiems, kas iš arti pažino vyndarius ir vyno vertintojus, filmas pasirodys netikroviškas, o su jais nesusidūrusieji gali susidaryti neteisingą įvaizdį… Beje, Alano Rickmano prancūzų kalba sugrąžino viltį, kad vis dėlto šią kalbą galima išmokti.
Šiltos ir gėlėtos, ramios ir pilnos poilsio vasaros jums linki Mažoji Meniu Miu.
Taip pat skaitykite:
