Ar iš tikrųjų laikrodžio rodyklės sukasi greičiau?

Ar iš tikrųjų laikrodžio rodyklės sukasi greičiau?

Atrodo, kad laikas jau ne bėga, ne skieja, o verčiasi kūliais, kliūdamas, griūdamas, bet niekaip neleisdamas prisivyti. Nieko neįmanoma suspėti! Dar blogiau, gal ir spėtum, bet galva jau nebegali visko suvirškinti: aplinkui tiek įvairios informacijos, kad reikia nuolat rūšiuoti, ką atmesti, o ką pasiimti. Ar čia mes per daug visko norime pamatyti-padaryti ar čia Žemės greitis patrigubėjo? Kad ir kaip būtų, parašysiu apie keletą lengvo turinio linksmų filmų, kurie pralinksmins ilgai stovint prie keptuvės, kepant blynus ar kotletus ir nuteiks skaniai, maloniai vakarienei.

LAIŠKAI DŽULJETAI (Letters to Juliet. Rež. Gary Winick. 2010 m.)

Kai pradėjau žiūrėti šį filmą, šeimyna jau nuo pirmųjų kadrų pradėjo badyti pirštais, atseit, kokią čia, naivią saldybę žiūriu. Kaip ir visada, nelabai kreipiu dėmesio į komentarus, žiūriu ir skaitau tai, ko norisi tuo momentu. Šį filmą siūlau pažiūrėti vyno žinovų, someljė „antrosioms pusėms“, kai „pirmosios pusės“ per tą besaikį domėjimąsi vynu ir maistu nebemato aplinkos, kai per atostogas ir laisvadienius priverčia savo artimuosius lakstyti įkandin jų po vynines ir vynuogynus, kai sutikusios vyndarį įsikimba į atlapus, ir nepaleidžia tol, kol vargšelis išsigandęs nepasako visko, net ir to, ko tiksliai nežino.

Linksmas, lengvas, spalvingas, nuostabių Italijos Toskanos vynuogynų ir Veronos vaizdų kupinas filmas. Romantiški jaunystės prisiminimai, rūpesčiai ir sunkumai (kad taip mums dabar!). Girdėsite daug pavadinimų, akys raibs nuo sūrių, trumų, alyvuogių aliejaus, vyno... Būkite pasiruošę ir burnoj turėti.

Britų aktorė Vanessa Rodgrave, vaidinanti Klerę, nors ir nebe jauna, bet kaip visada nuostabi.

PRIEŠ PAKRATANT KOJAS (The Bucket List. Rež. Rob Reiner. 2007 m.)

Ramiai, tyliai, kai kada su pakikenimais, narpliojama skaudi drama. Puikūs aktoriai: kaip visada žavus Jackas Nicolsonas – nors pasenęs, bet visiškai nepasikeitęs cinikas, ir mąsliai besišypsantis romusis Morganas Freemanas.

Vis pagalvoju: Dieve, kaip būtų gerai, kad visi, kas susiduria su šio amžiaus maru, sugebėtų rasti savyje jėgų ir pabandyti įgyvendinti savo svajones, kad sutiktų artimą draugą, kuris galėtų, tegu ir snobiškai žvelgdamas į pasaulį, priversti daugiau mylėti save ir džiaugtis gyvenimu nustojus kreipti dėmesį į aplinkinių nuomonę. Gal tai jiems palengvintų dalią ar net išgydytų, kaip kad įvyko šioje dramoje. Jau dabar filmo peržiūrai ieškokite „Kopi Luwak“ kavos ir, žinoma, šampano (ne šiaip burbulų, o tikrojo!).

 SPARNELIS IR ŠLAUNELĖ ( L'Aile ou la Cuisse/The Wing or the Thigh. Rež. Claude Zidi. 1976 m.) 

Užkietėję vyno mėgėjai šio filmo prancūziškame pavadinime gali įžvelgti iki skausmo pažįstamą santrumpą AOC (Appellation d’Origine Controlee – graži ta prancūzų kalba!). 

OOOOOOOOOOOO! Tai komedijos šedevras, puikus net ir tiems, kas nespėja išklausyti visko, ką pasako Louis de Funesas, ir kas pavargsta po kelių jo sumaltų sakinių. Kas galėjo pagalvoti, kad jau 1976 metais restoranų kritikai, maisto ir vyno mėgėjai bei žinovai buvo tokie aktyvūs kovodami prieš masinį ir pigų maistą bei vyną. Šarlis (Louis de Funes), žymaus restoranų vadovo leidėjas ir žinomas gurmė, dirba savo darbą ir bando įtraukti sūnų. Kaip visada, kartų džiaugsmai ir nesutarimai, skirtumai ir panašumai. Linksmos degustacijos ir apsilankymai įvairiuose restoranuose, „žiaurūs“ susitikimai ir nuostabi Louis vaidyba. Žiūrėjau keliskart! Ir dar žiūrėsiu, kai norėsiu pasijuokti. Pažiūrėkite ir jūs, gal užsimanysite tapti maisto ir vyno žinovais ir atspėti viską aklai.

Saulėtos vasaros jums linki Meniu Miu

Taip pat skaitykite:

• Pavasariniai vitaminai akims, ausims ir atminčiai
• Už laisvę!
• Vyno mėgėjų kino klubas