Kaip Kalėdų senelis šuniuką padovanojo (knygų ir filmų apžvalga)

KASABLANKA (Casablanka. Rež. Michael Curtiz, Julius J.&Philip G. Epstein, 1942).  Kaip rašė vienas populiariausių pasaulyje kino žurnalų „Empire“, laikui bėgant, „Kasablanka“ tampa vis geresnė ir geresnė. Nuostabi žaviosios Ingrid Bergman ir Humphrey‘aus Bogarto vaidyba. Filmas buvo sukurtas ir išleistas į ekraną tuo metu, kai Aljanso pajėgos įsiveržė į Šiaurės Afriką ir užėmė Kasablanką. 1942 metais, pačiame karo įkarštyje, sukurta ir Niujorke parodyta juosta per 10 mėnesių sulaukė milžiniško pasisekimo. Puiki Maxo Steinerio muzika,  Semo (Dooley Wilsonas, beje, būgnininkas) atliekamos ilgesingos dainos „As time goes by“ (Hermanas Hupfeldas), „It had to be you“ (Ishamas Jonesas).  Prancūzijos „La Marseillaise“ ir Vokietijos  „Deutschlandlied“ skamba viena garsiau už kitą, kurdamos pasipriešinimo nuotaikas bei įtampą siužete. Iš okupuotos Prancūzijos į Kasablanką atklydę įvairių likimų pabėgėliai leidžia laiką vieninteliame naktiniame „Rick‘s Cafe Americaine“ bare, kuriame lankosi tiek prancūzų, tiek italų, tiek vokiečių karininkai, tiek išsilaisvinimo judėjimo lyderiai bei juos prižiūrėti atvykę įvairių valdžių atstovai. Prie skirtingų staliukų sėdinčios konfrontuojančios pusės sutaria tik dėl vieno – šampanas tinka visais atvejais. Todėl kas kelias minutes ekrane į taures liejamas „Veuve Cliquot“ šampanas, kartais užsimenama apie nuostabų 1928 metų derlių. Konjakas, brendis irgi siūlomas gana dosniai. Karo spalvos ir nuotaikos kaitaliojasi su nelaimingos meilės atodūsiais. Kiek sentimentalu ir naiviai graudu.

Taip ir norisi įsipilti taurę šampano ir mėgautis nuostabia aktorių vaidyba, skambančia melodija ir tiesiog mielu siužetu.

SIELOS VIRTUVĖ (Soul kitchen. Rež. Fatih Akin, 2009). Ūkanotame Hamburge sukurta komedinio žanro juosta – lyg atgaiva sielai. Atrodo, kad autorius ir režisierius ėmė ir vienu ypu viską padarė. Daug veiksmo, daug skirtingų charakterių veikėjų, kelios persipinančios siužeto linijos. Greitas šaldytas maistas, ne itin švari aplinka virtuvėje atitinka pagrindinio veikėjo Zinos chaotišką gyvenimą: į Kiniją išvažiuojanti mylimoji, įdarbinti besiprašantis kalėjime sėdintis brolis, barą parduoti reikalaujantis netikėtai sutiktas mafijozas klasiokas. Netikėtai sutikus ambicingą šefą Zina baras virsta į klestintį gero maisto ir muzikos chaosą. Šių dienų restoranų ir kavinių išlikimo aktualijos. Skirtingų šefų charakteriai ir gebėjimas pasipriešinti arogantiškiems neišmanėliams klientams, bandantiems mokyti šefus, kaip ir ką gaminti. Turkų ir vokiečių kūrėjų komanda sukūrė nuostabų, linksmai liūdną ir liūdnai linksmą filmą, kurį žiūrint be galo norisi gero vokiško rizlingo ir kiaulienos karkos su raugintais kopūstais ir bulvių koše.

Julie Powell. DŽIULĖ IR DŽIULIJA (Obuolys, 2005). Pirma pamačiau filmą, po to perskaičiau knygą. Šiuo atveju taip daryti, manau,  buvo teisingiau, nes kūrinio vizualizacija lydėjo viso skaitymo metu, juolab kad filme vaidina mano viena mylimiausių aktorių Meril Streep. Tiesa, pradžioje kiek nervina neįprasta jos išvaizda ir keistas balso tembras, bet vėliau, pamačiusi tikrąją Džiuliją Čaild (Julia Child), supratau, kad tai dar vienas puikus šios aktorės vaidmuo. Apie knygą: tiems, kas tikisi surasti tikrų Džiulijos Čaild receptų ar daugiau jos gyvenimo momentų, teks nusivilti. Didesnėje knygos dalyje smulkiai aprašomos kankinančios jaunosios Džiulės pastangos gaminti valgius bei jos ką tik prasidėjęs vedybinis gyvenimas. Kažkodėl norėjosi praleisti šias dalis ir daugiau sužinoti apie Džiuliją Čaild. Todėl net nebaigusi šios knygos užsimaniau įsigyti knygų apie ją pačią. Taip ir padariau... 

Sharon Owens. TAVERNA KLEVŲ GATVĖJE (Alma litera, 2007). Niekada nebuvau nei Belfaste, nei Niujorke, bet skaitydama šį romaną įsivaizdavau Niujorko dangoraižius ir mažąją taverną, kurioje vyksta romano veikėjų gyvenimas. Atrodo, nieko ypatingo, tiesiog malonus, geras skaitinys apie tai, kaip mažo, jaukaus baro šeimininkai savo darbu ir tikėjimu kovoja už išlikimą. Keista, kad į rankas patenkančiose knygose randu tiek daug paralelių su dabartine mūsų šalies viešbučių, restoranų ir kavinių situacija. Nors pas mus dar niekas negriauna namų, bet smulkusis ir vidutinis restoranų ir kavinių verslas tyliai atsiranda ir žlunga. Išlieka tik tie, kas turi daug kantrybės, pajėgumo arba sumanumo.

Mielas kūrinys apie tavernos savininkų, darbuotojų ir lankytojų santykius, jų atsidavimą vieni kitiems, džiaugsmą ir liūdesį. Truputis maisto, truputis valgymo tradicijų, nieko per daug, bet vis tiek greitai užsimanai kalėdinio pyrago su arbata ir kuo greičiau pasipuošti namus.

Stephen Clarke. ĮKLIMPUS Į MĖŠLĄ SKAMBINTI M (Baltos lankos, 2010). Tai jau penktoji St. Clarke‘o knyga, kurioje tęsiasi pagrindinio veikėjo Polo Vesto klajonės po pasaulį, bandant įgyvendinti savo gurmaniškas ir kartu beprotiškas idėjas įvairiose kultūrose. Šį kartą tai dvejopa parodija. Tarytum prancūziškasis Džeimsas Bondas. Bet įdomiau yra tai, kad šioje dalyje Polas yra pakviečiamas organizuoti Prancūzijos aristokratų vestuvių pokylį, sudaryti maisto ir gėrimų meniu. Nuostabu: anglas ruošia vestuvių pokylį prancūzams. Nežinau, ar taip veikia ūkanotasis Albinas ar dar kas, bet jau ne pirmas britų autorius savo kūrinio veiksmą nukelia į Provansą. Tie, kas ten buvo, prisimins impresionistines spalvas, ryškias plytų spalvos uolėtas pakrantes su smaragdiniais vandenimis, „Bandolo“ vyną ir bouillabesse – sočią žuvienę. Nors ir šalta už lango, nors žiema, rožinio vyno taurė sugrąžins jus į karštą, saulėtą vasarą ir atgaivins nuostabius prisiminimus.

Taip pat skaitykite:

• Virė virė košę
• Su saule kėlęs, ne visada su saule eisi miegoti
• Pavasariniai vitaminai akims, ausims ir atminčiai