Žinoma, visur galima spėti, jei esi žvalus ir linksmas, pavalgęs ir išsimiegojęs. Bet kaip tu būsi linksmas, jei mama tave miegantį rengia, sodina svirduliuojantį prie stalo ir dar bando įkišti šaukštą košės, kurį norisi išvemti stovint mašinų kamščiuose. O kur pusryčiai ir vakarienės kartu su tėvais, dalijantis paskutinėmis naujienomis? Sakysite, grįžkite anksčiau iš darbo ir būkite su vaikais. Deja, mielieji, daliai lietuvių darbas nesibaigia 17.00, darbas baigiasi tada, kai jis padarytas, o kadangi visi norime, kad Lietuvos ekonomika klestėtų, kad visi gyventų gerai ir vaikai padėtų tėvams, tai darbų yra tiek, kad galima būtų dirbti 24 valandas per parą ir nesustoti. O kur dar gyvenimo malonumai: muzika, filmai, knygos, šeimų, draugų bendravimas – ar mums to jau nebereikia? Todėl ir sakau: su saule kėlęs, negali su saule eiti miegoti...
Ir neikite miegoti, kai saulė nusileidžia. Štai keli filmai ir knyga jūsų malonumui ir poilsiui.
SANTA VIKTORIJOS PASLAPTIS (The Secret of Santa Vittoria. Rež. Stanle Kramer. 1969).
Žavūs itališki šeštojo dešimtmečio reginiai, aktoriai, suknelės, pokalbiai ir, žinoma, gestai. Mažasis Santa Viktorijos miestelis gyvena paskutines II pasaulinio karo dienas, laukdamas Musolinio žlugimo. Žinia, kad į miestelį atkeliauja nacių kariuomenė sutelkia miestelio gyventojus nuo mažo iki seno, nuo blaivaus iki pagėrusio slėpti viską, ką gali išnaikinti kareiviai. Santa Viktorijos turtas yra vynas – gėrimas, lydintis gyventojus nuo gimimo iki šermenų, todėl miestelio valdžia nusprendžia paslėpti šį turtą kuo toliau nuo kariūnų akių. Tačiau vyno darymas jau nuo seno yra kruopščiai reguliuojamas ir užrašomas į storiausias knygas. Kaip nuslėpti tikrąjį vyno kiekį, kaip paslėpti milijoną butelių? Puikų planą sugalvoja ir įvykdo paprasti italų „pijokėliai“, atsitiktinai tapę miestelio valdžia.
Puiki Anthonu Quinno, Annos Magnini, Virnos Lisi, Hardy Krugerio vaidyba. Filmavimas vyko Antikoli Korado miestelyje. Atkreipkite dėmesį į nuoširdų vyrų džiaugsmo šokį.
Kažkaip keistai ramu pasidaro po šio filmo. Nes filmas dar kartą patvirtina, kad vynas daugeliui tautų yra labai svarbi istorinė ir kultūrinė savastis, be kurios kasdienis gyvenimas neįsivaizduojamas, todėl jį bandoma išsaugoti sutelkus visas pastangas.
Rizotas su baravykais ir 1970 metų „Sangiovese Carmignano“ būtų idealu.
VATELIS (Vatel. Rež. Roland Joffe. 2000).
Atrodo, Gerard‘ui Depardieu patinka suktis virtuvėje ne tik gyvenime, bet ir kine. Garsųjį XVII a. šefą François Vatelį Depardieu suvaidino puikiai. Šviesos žaismu žavinti kostiuminė drama apie aistrą, kančią ir maistą. Puikiai perteikiama kūrybingo ir atsidavusio šefo darbo įtampa ir nuolat lydintis stresas. Jo gestai ir kalba tose scenose, kai pristatoma nekokybiška žaliava karaliaus puotai arba kai trūksta produktų, atskleidžia tipišką virtuvėje besisukančių žmonių būdą. „Aš praradau garbę, nepakelsiu tokios gėdos“, – taip garsusis šefas sutinka žinią, kad trūksta žuvies, tokiais žodžiais jis sielvartauja, kai keliems stalams pritrūksta kepsnių.
Garbė, atsidavimas ir padorumas – tai pagrindinės vertybės, kurių nepaisymas pastūmėja garsųjį šefą link savižudybės. Prie tragiškos Vatelio gyvenimo baigties prisideda ir kontrastingi jausmai naujajai Liudviko XIV mylimajai, kurią suvaidino žavioji Uma Thurman. Kontrastas ir harmonija, subtilybė ir gausa. Visa tai Liudviko XIV laikų trijų dienų puotoje, kurios organizavimas – dekoracijos, teatras, muzika ir darbas virtuvėje – gali priversti susimąstyti ne vieną šių dienų renginių organizatorių.
Prašmatni XVII amžiaus karališkoji puota Šantiji pilyje negali būti lyginama su vakarienėmis restorane „Grandhotel Pupp“ iš komedinio filmo „Pakutinės atostogos“ (Last Holiday. Rež. Wayne Wang. 2006), tačiau ir šiame, visai kitokio pobūdžio filme Gerard‘as Depardieu vaidina jautrų ir gerbiamą šefą Didjė. Paragauti garsiųjų jo patiekalų ir įgyvendinti savo svajonių į Prancūziją atvyksta amerikietė (Queen Latifah), kuriai dėl klaidingos diagnozės (kad ji klaidinga, sužinome filmo pabaigoje, nors galime numanyti ir pradžioje) buvo pasakyta, kad liko gyventi vos kelios savaitės. Višta Tchoupintulas, omarų salotos su porais ir dar daugybė patiekalų, čepsėjimas ir serviravimo subtilybės – tiesiog norisi atsikelti ir eiti kur nors pavalgyti. Nepatartina tokius filmus žiūrėti alkaniems, labai jau viskas skaniai atrodo. O kai veiksmo įkarštyje ant stogo kraigo sutinkami Naujieji ir tiesiai iš butelio geriamas „Roederer Cristal“ šampanas, tai ir gero vyno taurės užsimanai, kurią tikrai verta pakelti už retai matomus, bet sunkiai ir daug dirbančius restoranų šefus.
KONSERVŲ GATVĖ. John Steinbeck. VAGA. 2010 (John Steinbeck. Cannery Row. 1945)
Viena iš nedaugelio išverstų Johno Steinbecko knygų. Šaunus, lengvo turinio pasakojimas apie gėrį, draugystę, paprastų žmonių gyvenimą ir linksmybes. Sutiksite daug labai išraiškingų veikėjų. Ne veltui pagal šią knygą buvo sukurti to paties pavadinimo spektaklis ir filmas. Didžiosios depresijos laikai. Miestelyje gyvenimas teka tykiai, bet įdomiai. Biologas Dokas, įkūnijantis gerumą ir toleranciją, renka jūros gyvūnus įvairiems universitetams. Jam važiuojant gatve, net šunys šypsosi, kai šis sveikina juos. Li Čongas – vietinės bakalėjos krautuvės savininkas, kiek gobšokas, bet sukalbamas žmogelis, tvirtai tikintis pinigo galia. Makas – idėjų generuotojas, mielų nevykėlių šutvės galva. Be pinigų, be namų, tačiau išmanūs ir geraširdžiai vyrukai sumano padaryti ką nors gero mielajam Dokui. O ką gi daugiau padarysi, jei ne vakarėlį: ir kitus prablaškysi, ir pats pasilinksminsi šioje liūdnoje kasdienybėje, kai kišenėse švilpia vėjai, o uždirbti nėra kur. Tačiau viskas įmanoma, jei labai norisi ir turi kilnų tikslą. Svarbu mokėti įtikinti žmones, kad ir jiems to reikia. Slaptas organizavimas, kruopštus gėrimų ir maisto derinimas, juokas ir ašaros, žodžiu, puikus vakarėlis, tik... be mielojo Doko! Sudaužyta laboratorija, sulaužyti namo baldai, liūdni veidai... O kas toliau? Kas gali išgelbėti, kai tokia graudi pabaiga? Kas, kas? – ogi naujas vakarėlis! Juk reikia pagaliau ką nors gero padaryti mielajam Dokui!!! Paskaitykite patys...
Lankantis Sicilijoje, teko ragauti, kaip patys siciliečiai vadino, „varguolių spagečių“: kepinti ančiuviai, spagečiai, parmidžano sūrį atstojantys duonos trupiniai, pakepinti aliejuje su riešutais ir trupučiu aitriosios paprikos. Be galo patiko, ir „Planetos“ „Cerasuolo“ vynas labai tiko šalia.
Alioooo! Kelkitės, jau laikas vėl pradėti naują dieną!
Nuoširdžiai Jūsų Meniu Miu
Taip pat skaitykite: