Barolo vynuogynų klasifikavimo intrigos

Dabartiniai Barolo apeliacijos kontūrai susiformavo dar XIX amžiaus pabaigoje, kai apeliacijos šerdį sudarė penki miesteliai – Barolas (Barolo), La Mora (La Morra), Kastiljonė Faletas (Castiglione Falletto), Seralunga d‘ Alba (Serralunga d‘ Alba) ir Monfortė d‘ Alba (Monforte d‘ Alba), kuriuose ir dabar pagaminama apie 90 proc. barolo.

BAROLO APELIACIJOS RAIDA IR DABARTIS

XX amžiaus pradžioje ne be senbuvių pasipriešinimo istorinę barolo vyndarystės teritoriją papildė nedideli plotai Grinzanės Kavuro (Grinzane Cavour) ir Novelo (Novello), vėliau Verduno (Verduno), Diano d‘ Albos (Diano d‘ Alba), Rodžio (Roddi) ir Kerasko (Cherasco) gyvenvietėse, tad šiuo metu barolas yra daromas vienuolikoje komunų. Oficialios ribos pirmą kartą buvo nustatytos 1934 metais, nors DOC statusas barolui buvo suteiktas tik 1966 metais, o DOCG – 1980 metais.

Nors šiuose kraštuose vynas gaminamas nuo seno, barolo pavadinimas ant etikečių atsirado tik nuo 1844 metų, kai regione pradėti naudoti stikliniai buteliai. Iki tol vynas buvo parduodamas statinėmis. Mūsų laikais beveik 1 900 ha vynuogynų plote, kuriame 2012 metais buvo pagaminta 13,2 mln. butelių barolo, dirba apie 950 augintojų, taigi vidutinis Barolo ūkio dydis yra vos 2 hektarai.

Kad geriau įsivaizduotume barolo vyndarystės mastą, verta žinoti, kad Barolas yra beveik tris kartus didesnis, nei 700 ha ploto užimantis Barbareskas (Barbaresco), o kitos žymios Toskanos apeliacijos – Brunello di Montalcino DOCG – plotas siekia 2 000 ha. Oficialus šios apeliacijos plotas, skirtingai nuo gana konservatyvaus Barolo, per pastaruosius 50 metų padidėjo daugiau nei 30 kartų, o gamintojų skaičius išaugo nuo 11 iki 258 (2012 metų duomenimis).

Tradiciškai barolo stilių diktuodavo vietiniai vyno pirkliai, kurie iš kelių kaimelių vyno sumaišydavo klasikinį kupažą, į kurį iki pat XIX amžiaus pabaigos galėjo patekti ir gretimo Barbalresko vyno. Sakoma, jog tobulas barolas turėjo būti sumaišytas iš visų penkių pagrindinių miestelių vynuogių. Derlius iš La Moros suteikdavo aromato ir švelnumo, iš Barolo – elegancijos ir žemiškumo, iš Kastiljonės Faleto – energijos ir sodrumo, iš Seralungos – gelmės ir svarumo, iš Monfortės – koncentracijos ir struktūros.

Kita vertus, tuo pat metu jau minimos atskiros prestižinės Barolo augavietės, kurių vynuogės turėjo didesnę paklausą ir buvo brangesnės, о pagamintas vynas būdavo brangesnis nepriklausomai nuo vyndario ar pardavėjo. Tarp geriausių augaviečių buvo minimos Rocche dell’Annunziata ir Cerequio iš La Moros miestelio; Cannubi, Sarmazza ir Brunate iš Barolo; Rocche di Castiglione, Villero ir Monprivato iš Kastiljonės Faleto; Bussia, Ginestra ir Santo Stefano di Perno iš Monfortės d‘ Albos; Francia, Lazzarito ir Vigna Rionda iš Seralungos d‘ Albos.

Nors kiekviena Barolo augavietė atskleidžia skirtingus ‘Nebbiolo‘ vynuogių niuansus, visa apeliacija tradiciškai padalinama į dvi pagrindines geologines zonas, kurios atstovauja dviem skirtingiems barolo stiliams. Barolo vakarinėje dalyje, arba Centriniame slėnyje, kurio pagrindas yra geologiškai jaunesnis, derlingas ir kietas kalkingas mergelis, dar vadinamas Tortonijos epochos dirvožemiu, gaminamas ganėtinai švelnus, vaisiškas, aromatingas ir elegantiškas vynas, kuris palyginti greitai bręsta. Rytinėje dalyje, Seralungos slėnyje, kurio pagrindas yra skurdesnis ir mažiau suspaustas Helvetijos epochos dirvožemis, turintis daugiau smiltainio, gaminamas intensyvesnis, galingesnis ir ilgaamžiškesnis vynas. Geografiškai šias dvi zonas dalija iš Albos į Barolo miestelį einantis kelias, atskiriantis La Moros ir Barolo gyvenvietes vakaruose nuo Kastiljonės Faleto, Monfortės d‘ Albos ir Seralungos d‘ Albos rytuose. Kastiljonės Faleto komunos vynui būdingas abiejų stilių derinys – elegancijos ir atvirumo bei tvirtos struktūros.

Nepriklausomai nuo to, ar kaimelio nuoroda yra vyno etiketėje ar ne, barolo gamybai taikomi vienodi minimalūs reikalavimai. Barolo ir Barolo Riserva vynas turi būti pagamintas iš ‘Nebbiolo‘ vynuogių, kurių didžiausias derlingumas – 8000 kg/ ha, arba 5600 l/ha, o alkoholio kiekis ne mažesnis 12,5 proc. Paprastas barolas turi būti išlaikytas vyninėje mažiausiai 38 mėnesius, o Riserva – ne mažiau 62 mėnesių. Abiem atvejais vynas mažiausiai 18 mėnesių brandinamas ąžuolo statinėse.

Konkretaus vynuogyno pavadinimas gali atsirasti etiketėje sumažinus derlingumą iki 7200 kg/ha ir padidinus minimalų alkoholio kiekį iki 13 proc. Iš tikrųjų dauguma gamintojų, net ir nesiekiančių gaminti atskiro vynuogyno vyno, be vargo atitinka šiuos reikalavimus, tad ši nuoroda yra aktuali tik geriausių vynuogynų vynams, kurių savybių nereikia formuoti įmaišant vynuogių iš kitur. Netgi turėdami galimybę daryti atskirų vynuogynų barolą, tai daro ne visi vyndariai.

NAUJOJI OFICIALI KLASIFIKACIJA SU PAPILDOMOMIS GEOGRAFINĖMIS NUORODOMIS

Mūsų laikais poreikis klasifikuoti Barolo ir Barbaresko komunų vynuogynus virto į oficialius sąrašus su papildomomis oficialiomis geografinėmis nuorodomis (it. Menzioni Geographiche Aggiuntive Ufficiali – MGA). Sąraše, kuris Barolo DOCG ribose įsigaliojo nuo 2010 metų derliaus, yra 181 vynuogyno pavadinimas, tačiau čia minimos augavietės nėra reitinguojamos pagal kokybę, o dalis minimų vietovių yra menkai žinomos.

Naujoji klasifikacija suteikė galimybę ne tokiems garsiems Barolo ūkiams gaminti vyną su nuoroda į žymią augavietę, jeigu jų dirbami vynuogynai pateko į oficialiai nustatytas ribas. Kita vertus, šių pokyčių kritikai pažymi, kad kai kurių žinomų augaviečių ribos nepagrįstai išsiplėtė arba kaip tik išnyko, o tradicinis vynas iš dviejų išskirtinių augaviečių (bi-cru) tapo bent jau formaliai uždraustas.

Pavyzdžiui, paskutinis Giuseppe‘s Rinaldi vynas „Brunate-Le Coste“ buvo pagamintas iš 2009 metų derliaus. Nuo 2010 metų, norint išlaikyti tokios gamybos vyną rinkoje, tenka keisti jo pavadinimą, kadangi etiketėje nuo šiol galima nurodyti tik vieną augavietę. Minėtas vynas, sarkastiškai pavadintas „Barolo di Barolo“, tebegaminamas, o Brunate augavietės vynas pradėtas leisti kaip atskiras vynas, nors jame tebenaudojama iki 15 proc. vyno iš Le Coste, o tai yra maksimali leidžiama riba, norint naudoti oficialią augavietės nuorodą etiketėje.

Cerrati ir Braglio vynuogynai žemiau Seralunga d‘ Albos kaimelio

NEOFICIALIOS BAROLO KLASIFIKACIJOS

Dėl susiklosčiusios padėties atsirado net kelios neoficialios klasifikacijos. Oficialioje klasifikacijoje atsiradusias augaviečių reitingavimo ir detalumo spragas bando užpildyti keli Pjemonto žinovai, o tarp jų sėkmingiausiu laikomas kartografo Alessandro Masnaghetti darbas.

Alessandro Masnaghetti siūlo pirmiausia atkreipti dėmesį į landšaftą. Pavyzdžiui, vienas iš elementariausių aukštos kokybės ar jos nebuvimo rodiklių yra vyndarystės būklė vienoje ar kitoje zonoje. Jeigu tam tikras plotas vis dar nėra apsodintas vynmedžiais arba jame šiuo metu auginamos ‘Dolcetto‘ vynuogės, nes čia negali tinkamai sunokti ‘Nebbiolo‘, tuomet galima kalbėti tik apie vidutinės kokybės vynuogyną, nors jis ir būtų žymios augavietės ribose.

Sniegas yra kitas svarbus rodiklis: ten, kur jis ištirpsta anksčiausiai, yra šilčiausi plotai, taigi ir geriausias terroir ‘Nebbiolo‘ vynuogėms auginti. Geriausi pietinių šlaitų vynuogynai Pjemonte vadinami sorì, o kalvų viršūnėse esantys vynuogynai vadinami bricco, šie terminai neretai įeina į konkretaus vynuogyno pavadinimą, pavyzdžiui, Sorì San Lorenzo (Barbareskas) arba Bricco Pernice (Barolas).

Žemesnės kalvų dalys buvo tradiciškai apsodintos medžiais ir krūmais, nes šios vietos nuo seno laikomos pernelyg vėsiomis vynuogių auginimui, nors dabar šie plotai neretai apsodinami vynmedžiais. Pjemonte klasifikuojamas visas šlaitas arba kalva, tuo jis skiriasi nuo Burgundijos, kur Grand Cru vynuogynai gali augti paprastai tik geriausių šlaitų vidurinėje nuolydžio dalyje.

Priešingai įsigalėjusiai nuomonei, kad vynui didžiausią įtaką daro dirvožemis, anot Masnaghetti‘o, vynuogyno ekspozicija turi daug didesnės įtakos lėtai nokstančioms ‘Nebbiolo‘ vynuogėms. Anot jo, norint suprasti Pjemonto terroir, reikia pirmiausiai pažiūrėti į kalvas, saulę ir krentančių šešėlių kontūrus.

2012 metais Masnaghetti suklasifikavo augavietes pagal jose gaminamo barolo kokybės pastovumą. Kiekvienos augavietės vertinimas svyruoja nuo 0 iki 5 žvaigždučių. Keturios augavietės – Brunate ir Cerequio iš La Moros-Barolo komunų, Rocche di Castiglione iš Kastiljonės Faleto-Monfortės komunų bei Vignarionda iš Seralunga d‘ Albos gavo aukščiausią penkių žvaigždučių įvertinimą. Antrojo lygio penkių augaviečių grupėje, kuri irgi gavo penkių žvaigždučių įvertinimą, yra Francia ir Ornato iš Serralunga d’ Albos, Monprivato ir Villero iš Kastiljonės Faleto bei Rocche dell’ Annunziata iš La Moros. Kelios gerai žinomos augavietės, kaip Bussia ir Cannubi, kurios buvo nepagrįstai išplėstos, gavo tik tris žvaigždutes.

Masnaghetti atlieka svarbų darbą įvertindamas geriausius istorinėmis ir topografinėmis savybėmis išsiskiriančius vynuogynų plotus (pr. lieu-dit) ir atskirus istorinius vynuogynus, kurie neįtraukti į oficialią klasifikaciją. Taip netgi išplėstose arba žemai įvertintose augavietėse atsiranda penkiomis žvaigždutėmis pažymėtų vynuogynų, o šalia – turintys tik vieną žvaigždutę.

Palyginę su kitomis neoficialiomis klasifikacijomis, pvz., Renato Ratti‘o ar Antonio Galloni‘o, matome, kad aukščiausią visų trijų ekspertų įvertinimą gavo tik penkios oficialios augavietės – Brunate, Cerequio, Rocche di Castiglione, Monprivato ir Rocche dell’Annunziata, o dar trys augavietės – Vigna Rionda ir Francia iš Seralungos bei Villero iš Kastiljonės Faleto – gavo bent dviejų ekspertų aukščiausią įvertinimą.

Anot Antonio Galloni‘o, reikia atkreipti dėmesį, kad kelios aukštai vertinamos augavietės iš esmės yra monopolijos, priklausančios žymiausiems Barolo ūkiams. Pavyzdžiui, Giacomo Conterno ir jo Cascina Francia vynuogynai, Giuseppe Mascarello ir Monprivato vynuogynai arba Luciano Sandrone, kuris iš esmės pats iškėlė Cannubi Boschis augavietės statusą. Konkrečių gamintojų meistriškumas yra ne mažiau svarbus, nei pasirenkamos augavietės savybės.

Kita nelengvai įveikiama oficialios klasifikacijos problema yra sudėtinga ir dažnai komerciškai netikslinga šių pokyčių komunikacija vartotojams. Turint omenyje oficialių augaviečių gausą beveik tūkstančiui ūkių, iš kurių dalis net negamina vyno savo vardu, kiekvienai augavietei vidutiniškai tenka iki penkių ūkių.

O štai gretimame Barbareske Menzioni Geografiche Aggiuntive klasifikacija įsigaliojo kiek anksčiau, nuo 2007 metų, ir šiuo metu ją sudaro 66 augavietės. Šis sąrašas, kaip ir vyndarystės mastas, yra tris kartus mažesnis nei Barole, o barbareskas gaminamas tik keturiose komunose: Barbaresko, Neivės (Neive), Treiso (Treiso) ir San Roko Seno d‘ Elvijo (San Rocco Seno d’Elvio) (Albos mieste). Tačiau ir Barbareske tik maža dalis augaviečių yra savaime gerai žinomos greta vyno gamintojų vardų. Tarp žymiausių augaviečių minimos Asili, Martinenga, Montefico, Montestefano, Roncagliette ir Rabajà iš Barbaresko miestelio, Albesani, Basarin, Serraboella ir Gallina iš Neivės bei Pajorè ir Bricco di Treiso iš Treiso.

Neretai oficialiai neklasifikuoti lieu-dit vynuogynai, kaip San Lorenzo, Tildin, Martinenga arba Santo Stefano, dėl juos iškėlusių vyndarių (Angelo Gaja, Bruno Giacosa, Alberto di Gresy) pastangų yra labiau žinomi nei oficialios augavietės. Svarbus Barbaresko klasifikacijos pranašumas yra daugumos istorinių pavadinimų išsaugojimas, išvengiant siejimo su labiau žinomais pavadinimais dėl komercinių sumetimų, kaip nutiko kai kuriose Barolo komunose.

Galime tikėtis, kad esama situacija sukels dar platesnę diskusiją ir dabartinė klasifikacija bus oficialiai patobulinta, tačiau patirtis rodo, jog instituciniai pokyčiai Italijos vyndarystėje vyksta gana lėtai.

Taip pat skaitykite:

• Barolo Cru sistema: miesteliai ir garsiausi vynuogynai
• Barolo metai: geri, geriausi, nepakartojami
• Barbera iš Asčio ar iš Albos?