Už laisvę!

„Mes nesipriešiname, mes tik norime normaliai gyventi ir dirbti, nes esame laisvi kaip niekad ir nuoširdžiai gerbiame savo vyno mėgėjus“, – taip kalba vyno pasaulyje garsaus amerikiečių režisieriaus Jonathano Nossitero filmo „Natūralus pasipriešinimas“ herojai vyndariai, ir jų žodžiuose glūdi tiesa, apie kurią mes retai pamąstome, o kalbėti daugelis jau net nebedrįstame. Šis filmas buvo pristatytas Berlyno kino festivalio kulinarinėje programoje, o šįmet „Vyno klubas“ jį pristatė XXI „Kino pavasario“ festivalyje.

Tiems, kas domisi vynu ir kinu, režisierius Jonathanas Nossiteras – buvęs someljė, knygų autorius, šnekantis bent penkiomis kalbomis – yra pažįstamas nuo 2005 metų, kai sukūrė drąsiomis mintimis, o vėliau ir skandalais pagarsėjusį filmą „Mondovino“. Šis „naminio“ filmavimo maniera išsiskiriantis filmas prieš dešimt metų sudrebino vyno pasaulį, pateikdamas vienpusišką nuomonę apie vyno globalizaciją ir iliustruodamas tai itin sutirštintomis spalvomis. Filmas, kuris vėliau buvo sukarpytas į 10 dalių serialą, sukėlė nemažai minčių ir abejonių, parodęs garsiuosius vyndarius bei konsultantus R. Mondavi, G. Stagliną, M. Rolland‘ą ir kitus, aiškiai suskirstydamas juos į „gerųjų“ ir „blogųjų“ puses bei atskleisdamas visus tai pusei būdingus jų bruožus. Globalizacijos grėsmę režisierius parodė kalbindamas abi menamo konflikto puses, pateikdamas skirtingas nuomones apie tai, kas vyksta vyno pasaulyje. Tačiau ne paslaptis, kad kai kuriems kalbintiems vyno pasaulio atstovams labai nepatiko tai, ką jie vėliau pamatė ekrane, nors ten nebuvo nieko daugiau, tik profesionalaus kinematografo sudėlioti jų pačių pokalbiai. Galiausiai, keli nepatenkinti „aktoriai“ režisierių padavė į teismą. Kai kurie iš jų iki šiol visur, kur tik pasirodo viešai, stengiasi nuplauti savo įvaizdį ir įrodyti šventą atsidavimą vyno kokybei. „Mondovino“ terminas, kaip globalizacijos sinonimas, tapo plačiai vartojamas, ir atsirado vilties, kad pasaulis atkreips dėmesį į galimas vyno globalizacijos ir komercializacijos problemas.

Tačiau... praėjo 10 metų. Garsios diskusijos nutilo, visi išsiskirstė į savo vynuogynus ir dirba toliau. Tik susitikę didesniuose susiėjimuose prisimena Jonathano iškrėstas šunybes.

Naujasis režisieriaus filmas „Natūralus pasipriešinimas“ buvo sukurtas 2014 metais ir pristatytas įvairiuose festivaliuose, „Berlinalės“ kulinarinių filmų programoje. Šiais metais „Vyno klubas“ pristatė filmą XXI „Kino pavasario“ festivalyje, kur jis sulaukė nemažo susidomėjimo. Nes tai filmas apie natūralumą, vertybes ir apie paprastus, nuoširdžius vyndarius, kurie nenori nieko daugiau, tik laisvės gerbti ir išsaugoti ateities kartoms savo istoriją, šeimą, šalį ir jos kultūrą bei tai, ką duoda šimtmečiais dirbama jų žemė. Juosta primena savo pirmtakę, tačiau pasipriešinimo nuotaikos čia dar akivaizdesnės. Visų teisybės ieškotojų pykčiui, šįkart vienpusiškai pateikta vyndarių nuomonė ir neleidžiama apsiginti kaltinamajai pusei. Tačiau kadangi „revoliucionieriai“ yra patys taikiausi pasaulyje žemdirbiai, tai ir pateikiamas jų nuoširdus tikėjimas tuo, ką daro ir kuo tiki.

Jau pati filmo pradžia, kuriai neatsitiktinai pasirinkta britų ir amerikiečių poeto W. H. Audeno poema apie Ikaro kritimą, nuteikia giliems apmąstymams, nes būtent šis poetas yra pasakęs, kad poezija skirta iliuzijų išsklaidymui ir detoksikacijai. Vynas taip pat žmonėms dažnai susijęs su romantika, todėl jie visai pamiršta arba net nežino, kokia arši kova ir koks sunkus darbas slypi už taurių, kuriomis jie mėgaujasi.

Italijos vaizdai, interviu su natūralaus vyno darytojais – Stefano Bellotti („Cascina Degli Ulivi“), Corrado Dottori („La Distessa“), Giovanna Tiezzi („Pacina“) ir Elena Pantaleoni („La Stoppa“) – parodo Italiją visai kitu kampu. Visiems šios šalies architektūros, vyno ir kultūros idealizuotojams gali nusvirti rankos, kai Stefano tiesiai šviesiai išrėžia, kad Italija iš tikrųjų nesirūpina nei savo istorija, nei pastatais, nei maistu, nei vyndariais, nei kultūra. Jis pateikia konkrečių pavyzdžių apie tai, kas vyksta komercializuojant ir globalizuojant žemdirbystę, apleidžiant istorines bei kultūrines vertybes. Natūralios, autentiškos Italijos nebėra – arba viskas yra apleista, arba paversta disneilendu. Tik nedaugelis bando pasipriešinti biurokratiniams nurodymams daryti ir kurti ne tai, ką duoda žemė, istorija ir šeima, bet tai, ką nori matyti ES funkcionieriai. Vyndariai palygina skirtingų šalių požiūrį į kylantį dėmesį natūraliam vynui, pasakodami keistenybes apie XX a. pradžioje sukurtas AOC/DOC sistemas, kurių pradinis tikslas buvo apsaugoti vyno kokybę ir jo savybes konkrečioje vietovėje, o tapo naikinimo mašina, nurodančia, koks turi būti vynas, nors gamta duoda visai ką kita. Vyndariai neatsistebi, kaip biurokratija suvienodino vyno savybes šiaurėje ir pietuose, kaip atmetama tai, ką duoda unikalus kiekvieno krašto klimatas ir dirvožemis.

Rimti dalykai naujajame filme pateikiami su režisieriui būdingu sarkazmu, palengvinant atmosferą linksmais epizodais iš įvairių, jau klasikais tapusių režisierių Roberto Rosselini‘o, Mario Monicelli‘o, Alfredo Hitchcocko, Chiaros Rapaccini filmų ir legendinės komedijos „Aukso karštligė“. Drauge režisierius tiesia paraleles tarp kinematografijos ir vyno darymo, senojo filmo rekonstrukcijos ir vyno brandinimo, Holivudo ir europietiškų filmų priešpriešą prilygina mažųjų vyndarių kovai su didžiaisiais vyno prekiniais ženklais. Kameros išdaigos, filmuojant žmones, jų ūkius, begalinis noras parodyti kiekvieno kaimo šunis ir jų susirūpinusias akis suteikia filmui tiek emocijų, kad atrodo, jog esi tose vietose ir išgyveni viską kartu.

Režisierius Jonathanas Nossiteras apie savo filmą kalba paprastai: „Tai meilės laiškas kinematografijai ir vyndarystei, jų praeičiai, dabarčiai ir ateičiai.“ Tai subtilus pasipriešinimas vardan laisvės, dar labiau paaštrėjęs po „Mondovino“, nes ši kova ne tik įgavo pagreitį, jai iškilo ir naujų biurokratinių pavojų.

Taigi, šį daugiasiužetį, dokumentinį, tiek rimtai, tiek linksmai nuteikiantį filmą linkiu žiūrėti ragaujant natūralų, ekologišką, biodinamišką vyną iš šalies, kurią jūs labiausiai mėgstate, nes kiekvienoje šalyje jo padaroma vis daugiau ir daugiau.

Taip pat skaitykite:

• Vyno mėgėjų kino klubas
• Dar vienas filmas apie vyndarių gyvenimą
• Filmai ir vynas kino teatre