Kadangi mes ten esame išgėrę ne vieną puodelį ar kavinuką kavos, taurę ar butelį „Gintaro kranto“ ar „Gamzos“, tai miela prisiminti, kaip atrodė kavinė, jos meniu, kokie buvo patiekalai ir ką rinkomės, kokius gėrimus gėrėme, tiksliau, kokie buvo tais laikais.
Trisdešimt metų vynui reiškia gerokai daugiau nei valstybei. Nors 1990 – ieji buvo puikaus derliaus metai daugelyje vyno regionų, iki mūsų 2020 m. kovo 11 dienos išgyveno pavieniai buteliai. Jų ragavimas – kaip kvėpavimas tų dienų ryžto, drąsos, euforijos prisodrintu oru.
Dabar jau sunku įsivaizduoti Ispanijos vyno paletę be Kastilijos (nepainioti su Kastilija La Manča) vynų. Net Andalūzijos baruose lengviau gauti taurę „Rueda Verdejo“, „Ribera del Duero“ ar Toro „Crianza“ nei vietinio chereso. Per pastaruosius dešimtmečius Kastilijos baltasis ir raudonasis užkariavo ne tik ispanų vyno mėgėjų gomurius, bet iškeliavo ir už šalies ribų. Gaivaus, gėliško „Verdejo“ ir ąžuolo statinėje brandinto „Tempranillo“ pora gali sužavėti daugelį.
Šiuo metu „Verdejo“ iš Ruedos greta Galisijos „Albariño“ yra turbūt populiariausias ispaniškas baltasis vynas. Gaivus, išraiškingo, lengvai įsimenančio gėlių, slyvaičių ir žolių aromato, dažniausiai nebrangus, puikiai tinkantis gurkšnoti ir bare, ir namuose.
Apgailestaujame, tačiau svetainę gali lankyti tik asmenys sulaukę 20 metų.