Prieš festivalio atidarymą sūrininkai dalyvavo mini konferencijoje, kurioje galėjo išgirsti naudingos informacijos įvairiais jiems rūpimais klausimais. ŽŪ ministerijos atstovė supažindino su paramos teikimu smulkiesiems ūkiams, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovė išdėstė reikalavimus smulkiesiems pieno perdirbėjams. Dalyvius ypač sudomino Kauno technologijos universiteto dėstytojos Daivos Leskauskaitės pranešimas apie gerąsias ir blogąsias bakterijas sūrio gamyboje, įvairūs praktiniai patarimai, kaip kovoti su blogosiomis bakterijomis. Norinčius daugiau sužinoti ir pasimokyti dėstytoja pakvietė į dviejų dienų teorinį ir praktinį seminarą, kuris įvyks rudenį KTU. Lenkijos smulkiųjų sūrio gamintojų patirtimi pasidalijo Mirekas Sienkiewiczius.
Vidudienį perkirpęs šiaudinę virvę ir sūriu vaišindamas visus, o pirmiausia aplink susispietusius vaikus, festivalį atidarė vienas jo sumanytojų Audrius Jokubauskas iš Kabelių kaimo (Varėnos raj.) Kartu su Veronika Povilioniene sudainavę „talalušką“ apie sūrį, vaikai patraukė klausytis jos sekamos pasakos apie sūrį ir gaminti aitvarų, o suaugusieji – ragauti ir pirkti sūrių, bendrauti su sūrininkais. Bene ilgiausia eilė nutįso prie Kabelių sūrininkų (sūrinė „Varinis puodas“) parduodamos produkcijos, tačiau ir kiti ūkininkai nesiskundė pirkėjų trūkumu. Štai Giedrė Klapatauskienė iš Plungės rajono jau po poros valandų pardavusi savo sūrius skubėjo į stotį. Pakalbinta dalijosi patirtimi, kurią įgijo kartu su šeima prieš keletą metų išsikėlusi gyventi į kaimą ir ėmusi ūkininkauti. Ji gamina tik brandintą karvės pieno sūrį, per dieną suslegia vos vieną, tad kol kas norinčiųjų pirkti jos puikaus skonio sūrius daugiau, nei galinti jų pagaminti. Giedrė džiaugėsi gražia draugyste, užsimezgusia su kitais Žemaitijos ūkininkais: keturi ūkiai, susijungę į „Žemaitijos ūkininkų sambarį“, Klaipėdoje turi nuolatinę vietą, kur kartą per savaitę parduoda savo produkciją.
Dar viena renginio dalis – sūrių degustacijos, kurias surengė sūrininkai iš Žemaitijos, Lenkijos ir sūrinės „Varinis puodas“. Žemaitijos sūrių degustaciją vedusi Natalija Normantienė pristatė savo ir kitų ūkių produkciją. Buvo galima paragauti avių, karvių, ožkų sūrių, šviežių ir brandintų. Tik žemaičiai patiekė rūkytų sūrių. Nustebino puikaus skonio rūkytas rikotos sūris, aromatingas balsvas ožkos sviestas, nuostabiai tinkantis prie plikytos ruginės duonos. Kiti ragautojai gyrė fetos tipo sūrį, gardžias užtepėles ir namines uogienes. Po degustacijos pakalbinta Natalija nuoširdžiai dalijosi naminės rikotos gaminimo subtilybėmis, pasakojo apie savo kepamą duoną, kurios raugui, perduodamam iš kartos į kartą, jau šimtas metų.
Daugelis kitų ūkininkų prie sūrių taip pat siūlė paragauti savo keptos duonos, naminių uogienių, savam darže užaugintų daržovių. Bendraudamas su šiais žmonėmis, vis labiau įsitikini, kad sūrių gaminimas jiems nėra verslas, nėra komercija, o jų gyvenimo būdo dalis. Šiais laikais, kai beveik viską galima sužinoti internetu, sūrį taip pat gali išmokti pagaminti ir nevaikščiodamas paskui karvių uodegas. Tačiau kad pagamintum ypatingą sūrį, vien žinių nepakanka – reikia pakeisti gyvenimo būdą. Tai ir liudijo šis renginys su pačiame miesto centre, parke, besiganančiomis avelėmis.
Asta Žūkaitė
Taip pat skaitykite:
