Prioratas – laiptai į dangų

Prioratas yra savotiškas nedidelis „katilas“, įspraustas tarp gana aukštų kalnų Katalonijoje, ir tai yra neabejotinai vienas nuostabiausių vyno regionų pasaulyje.

Prioratas nutolęs nuo Barselonos vos apie 200 km – net vynui nesimeldžiantis turistas gali susivilioti nuostabia galimybe pasprukti nuo šurmulingos Barsos: miškais apaugę kalnai, terasomis susodinti vynuogynai, vaizdingi kaimeliai, tokie ramūs ir tylūs, tarsi prigulę siestai, o juose yra puikių tradicinių restoranėlių, kuriuose galima paragauti tikro katalonietiško maisto. O jeigu dar mėgsti vyną, tai nesvarbu, ar ruduo, ar vasara, ar pavasaris, ar žiema – čia visuomet malonu užsukti į mažas vynines ir mėgautis nerealia vietinio vyno įvairove sėdint kurio nors kaimelio centrinėje aikštėje, klausantis, kaip kas pusvalandį skamba bažnyčios varpas, pranešantis, kad atėjo laikas papildyti taurę.

 Modesto Vitkausko nuotrauka

Deja, daugelis tiek pradedančiųjų, tiek labiau patyrusių vyno mėgėjų pamiršta apie Prioratą. Taip nutinka dėl kelių objektyvių priežasčių. Pirma, Priorato vynai (kaip ir daugelis kitų gerų vynų) yra ilgaamžiai, ir jų pasiūla pirminėje rinkoje dažniausiai apsiriboja tik naujo derliaus vynu. O štai antrinėje rinkoje vyno nelabai daug, nes Priorate jo pagaminama viso labo 2 mln. butelių, vadinasi, didžioji dalis yra suvartojama nusikalstamai per anksti. Antra, Priorato vynai, kol jauni, dažnai būna alkoholiški, aikštingi kaip kokie eržilai, ir tą agresyvumą sutramdyti gali tik laikas. Pats vyno pasaulyje esu jau seniai, ir nors anksčiau mėgau Priorato vynus, vėliau, kaip ir daugelis kitų taurės brolių, juos visiškai apleidau. Galbūt paveikė ir tai, kad prioratai visuomet asocijuojasi su masyvumu, alkoholiškumu, labiau galia nei elegancija. O kadangi visus su amžiumi labiau traukia prie burgundiškų taurių, tai ir Prioratas buvo primirštas. Bet pasitaikė savo vyno rūsyje 2022 metais atrasti užsimetusį 2006 metų „Bodegas Mas Alta“ „La Creu“ buteliuką. Paragavęs labai maloniai nustebau: vynas puikiai subrendo, o mano pirminis,  2018 metais užrašytas 90 balų vertinimas šoktelėjo iki 94. Trešnių, kavos, figų ir prieskoninių žolelių aromatai, ilgai išliekantis šokoladinis poskonis harmoningai derėjo su Iberijos kiauliuko pjausniu. Ši patirtis priminė, kad Priorato vynai yra tikrai ypatingi ir verta juos pamedžioti. Kadangi pradėjau dažniau lankytis Barselonoje, tai atsirado ir proga iš naujo atrasti šį nuostabų vyno regioną.

Šiek tiek istorijos

Manoma, kad dabartinė kalnuota Priorato teritorija vynuogėmis buvo užsodinta romėnų, – matyt, jie pirmieji įžvelgė regiono pranašumus. Po Romos imperijos subyrėjimo, kaip ir visur kitur, kažkoks neaiškios kokybės vynas ten buvo gaminamas, nes vyno reikėjo tiek liturgijai, tiek šiaip buityje. Tačiau tikra vynininkystė Priorate suklestėjo tik į šitą kraštą atsikrausčius vienuoliams. Manoma, kad po rekonkistos, išvalius Kataloniją nuo maurų, karalius Alfonsas Kastilietis panoro kaip galima labiau sukrikščioninti visas atokiausias vietas. Todėl buvo nuspręsta į Kataloniją atkelti Kartūzų vienuolyną. O rasti tinkamą vietą naujam vienuolynui karalius pasiuntė kelis riterius. Anot legendos, šiems atvykus į Montsanto kalnų papėdes pasipainiojo kažkoks šnekus vietinis piemuo, papasakojęs riteriams, kad būtent toje vietoje, kur jie sustoję pailsėti, pasirodydavę laiptai, o tais laiptais angelai kopdavę į dangų. Žmonės tais laikais nebuvo linkę tikrinti informacijos iš kelių šaltinių, todėl riteriai ilgai provincijoje neužtruko, grįžo pas karalių ir perpasakojo visą istoriją. Neaišku, ar karalius buvo toks pat patiklus, bet jis pasiūlė tą stebuklingą regioną Kartūzų ordinui. Kartūzai, nežinia, ar susižavėję pasakojimu, ar persiklausę „Led Zeppelin“ „Stairway to heaven“, ar sugundyti galimybės įsikurti naujame regione, kur jiems bus suteikta teisė rinkti mokesčius, į Prioratą atvyko 1194 metais. Savo kraustynėms pažymėti jie būtent toje vietoje, kur pasirodydavo laiptai į dangų, iš karto pastatė altorių, skirtą Švč. Mergelei Marijai (maždaug toje vietoje dabar stovi senojo vienuolyno griuvėsiai).

Cartoixa d'Escaladei (12 a. Kartūzų vienuolyno liekanos). Modesto Vitkausko nuotrauka

Gal iš nevilties, kad laiptai vis nepasirodo, o gal iš praktinių sumetimų vienuoliai ėmėsi vyndarystės. Nors tarptautinę rinką tais laikais visiškai valdė prancūzai, bet XVIII amžiuje Priorato vynas būdavo suvartojamas ne tik vietoje, bet vienuolių produkcija vis dažniau keliaudavo užsienin. Kainos augo, pinigai byrėjo, todėl ir XVIII amžius kartais dar vadinamas pirmuoju Priorato aukso amžiumi. 1835 metais, vykstant pirmajam Karlistų karui, Kartūzų vienuolyno žemės buvo konfiskuotos, pats ordinas išprašytas iš Priorato, o vienuolyno pastatai buvo chaotiškai išmontuoti vietinių nekilnojamojo turto vystytojų. Pasitraukus kartūzams, vyndarystės plėtra nesustojo, nes, kaip sakoma, „ant gatavo“ į vyno rinką atėjo pasauliečiai. XIX amžiaus antroje pusėje Prancūzijos vynuogynus pradėjo siaubti filoksera, ir Prancūzijos vyndariai, pritrūkę savos produkcijos, pradėjo supirkinėti vyną iš kur tik galėjo, neaplenkiant ir Priorato. Vynininkystė dar labiau suklestėjo. Tačiau vadinamas antrasis Priorato aukso amžius, deja, bet truko visai neilgai. 1893 metais filoksera atkeliavo ir į Prioratą. Ir čia pasekmės buvo tiesiog katastrofiškos.

Velniop nuėjo beveik visi vynuogynai, o pakeisti senus vynmedžius naujais amerikietiškais, atspariais filokserai, vietiniams vyndariams atrodė per brangu. Todėl dalis ūkininkų greitai persimetė prie tuo metu paklausių lazdynų riešutų auginimo. Kita dalis tiesiog paliko regioną, nes tuo metu Barselonoje suklestėjusi tekstilės pramonė siurbė darbo jėgą iš visų kaimo regionų. Dar kita dalis liko ir pradėjo dirbti naujai besikuriančiose galenito[1] šachtose. Pramoninė vyndarystė apmirė, bet vynuogynai pamažu buvo atsodinami savoms reikmėms. XX amžiaus pradžioje vyno gamyba pasiekė tokį lygį, kad atsirado poreikis kooperuotis. Vietiniai ūkininkai pradėjo burtis į kooperatyvus, vyno gamyba dėl kooperacijos pradėjo dar labiau augti, žmonės išlindo iš šachtų ir pamažu grįžo prie kultūringesnės veiklos. Taip visiškai natūraliai atgimė vyndarystė, ir 1950 metais regionui jau buvo suteiktas DO statusas.

8-ajame dešimtmetyje tokios vyninės ir vyndariai, kaip „Cellers Scala Dei“, „Hermanos Barills“, „Rotllan Torra“, užuot tiekę vynuoges į kooperatyvams, pradėjo gaminti ir pilstyti jau savo namų vyną. Tačiau tikra Ispanijos vyno pažiba regionas tapo tada, kai į Prioratą atsikraustė grupė hipiuojančių vyndarių: René Barbier, Álvaras Palaciosas, Josepas Lluísas Pérezas, Daphne Glorianas Carlesas Pastrana. Jie jau turėjo geros vyndarystės patirties Riochoje arba Prancūzijoje (pvz., Alvaras Palaciosas patirties sėmėsi „Chateau Petrus“). Jie pastebėjo unikalų regiono terroir ir iš pradžių eksperimentavo kartu leisdami į rinką „kooperatinius“ vynus. Paskui kiekvienas atskirai, vis įsigydami naujų sklypų, vynuogynų, pradėjo gryninti savo individualų vyndarystės stilių ir pristatyti vyno pasauliui savo ūkiuose pagamintus vynus. Tačiau vyndarių kompanija, dar vadinama La Pandilla de Los Cinco („Penkerių gauja“) arba El Proyecto Clos („Clos projektas“), visuomet laikėsi kartu, dalindamiesi patirtimi ir resursais, ir pamažu sukūrė regione gana unikalią vyndarystės sistemą, kol 2000 metais Prioratui buvo suteiktas DOQ statusas. O šių vyndarių vynai „Clos Mogador“, „L‘Ermita“, „Clos Martinet“, „Clos Erasmus“, „Clos de l‘Obac“ tapo kultiniai.  

Priorato klimatas ir terroir

Priorato Klimatas yra Viduržemio jūros, su stipriai jaučiama žemynine įtaka. Jam būdingos karštos, sausos vasaros ir švelnios, vėsios žiemos bei ryškūs dienos ir nakties temperatūrų skirtumai. Vasaros Priorate yra labai karštos, temperatūra dažnai viršija 35 °C, ir šis intensyvus karštis užtikrina, kad vynuogės visiškai prinoktų ir cukraus lygis būtų labai aukštas. Dėl to vynai čia, ypač raudonieji, pasižymi dideliu alkoholio kiekiu ir sodriu, koncentruotu skoniu. Tačiau dėl regiono aukščio ir artumo Montsanto kalnams, nepaisant karštų dienų, naktys gali būti gana vėsios. Toks dienos ir nakties temperatūrų skirtumas padeda išsaugoti vynuogių rūgštingumą, subalansuoja cukraus kiekį ir užtikrina, kad vynai būtų galingi, bet kartu ir gaivūs. Kritulių kiekis regione yra ribotas, ypač vynuogių augimo metu. Kad gautų maistinių medžiagų ir vandens, vynmedžiai leidžia šaknis gilyn, į ypatingą dirvožemio sluoksnį, suteikiantį vynams minerališkumo bei kompleksiškumo. Nors sausos sąlygos sumažina ligų riziką, regiono vėjai kartais gali padidinti sausros riziką. Tačiau dėl gerai drenuojamos dirvos ir gilių šaknų seni vynmedžiai geba išgyventi ir tokiomis sąlygomis, o jų derlius, nors mažas, bet aukštos kokybės ir koncentruoto skonio. Apskritai, iššūkių kupinas Priorato klimatas (karštis, mažai kritulių ir prastos dirvos) verčia vynmedžius sunkiai dirbti, todėl jų vynas koncentruotas, sodrus, sudėtingos struktūros ir unikalios mineralizacijos.

Jeigu paklausite bet kurio Priorato vyndario, kodėl šio regiono vynas yra išskirtinės kokybės, turbūt 9 iš 10 pasakys, kad tai yra susiję su llicorella (tarti „jikoreja“). Taip kataloniškai vadinamas dirvožemis, kurį daugiausia sudaro rausvai juodas skalūnas su smulkiomis žėručio kvarco dalelėmis, o įvairūs dirvožemio sluoksniai užpildyti molinga dirva. (Važiuojant automobiliu pavakary, kai saulė apšviečia kalvas, dirvožemyje esantis žėrutis gražiai leidžia saulės zuikučius.) Tai yra smulkiagrūdė, plokštelinė, metamorfinė skalūno uoliena, kilusi iš nuosėdinių uolienų, sudarytų iš molio ir (arba) vulkaninių pelenų. Kadaise vulkaninių pelenų dalelės kartu su kitomis mineralinėmis bei organinėmis dalimis nusėdo vandens telkiniuose, o vandeniui išdžiūvus molingos nuosėdos per šimtmečius sukietėjo ir virto uolienomis. Žemės plutos sluoksniuose, veikiant šilumai ir slėgiui, uolienos fizinė ir cheminė sudėtis keitėsi, o po šilumos poveikio skalūno uoliena susisluoksniavo kaip „Napoleono“ tortas arba koks šimtalapis. Šie sluoksniai su laiku trupa ir padengia žemę palaidais smulkiais akmenimis. Taip atsiranda llicorella.

Trupantis skalūno dirvožemis yra laidus vandeniui. Tai verčia augalų šaknis ieškoti vandens gilesniuose molinguose sluoksniuose. Priorate randama vynmedžių, kurių šaknys siekia net 10 metrų gylį. Teigiamas stresas ieškant vandens lemia lėtą vynuogių augimą ir koncentruotą skonį. Be to, sunoksta mažiau vynuogių (Priorate derlius iš vieno vynmedžio siekia mažiau nei vieną kilogramą), todėl gaunamos maistinės medžiagos turi būti paskirstytos mažesniam kiekiui vynuogių.Tiesa, kartais drėgmės trūkumas gali būti labai pavojingas. Pavyzdžiui, šiais metais visi vyndariai dejavo dėl perdžiūvusių uogų. Kai rugsėjo pabaigoje lankėmės Priorate, daugelyje vynuogynų liūdnai kabojo mažos uogytės, tokios saldžios, kad atrodė, jog valgai cukruotas razinas.

 Modesto Vitkausko nuotrauka

Klasifikacijos sistema

Prioratas yra vienas iš dviejų Ispanijos vyno regionų, turinčių DOQ (Denominació d’ Origen Qualificada) statusą – aukščiausią vyno regiono kvalifikacijos lygį pagal Ispanijos vyno taisykles, Apeliacijos (DOQ) statusas buvo suteiktas 2000-aisiais (Riocha jį gavo 1991 m.). Tai buvo pirmasis regionas Ispanijoje,  2007 metais pristatęs vieno kaimo vynus.

Naujoji DOQ Priorato klasifikacija, vadinama Els noms de la terra („Žemės pavadinimai“), yra ambicingas projektas, kuriuo bandoma priartinti Prioratą prie Burgundijos, nes, priešingai nei tradicinė Riochos klasifikacija, pagrįsta brandinimo trukme, Priorato klasifikaciją bandoma sieti su konkrečia teritorija ir tam tikrais techniniais reikalavimais. Šioje klasifikacijoje išskiriama 12 kaimų ir 459 konkrečios DOQ Priorat apeliacijoje esančios augavietės. Šiuo metu apie 100 vyninių priklauso DOQ Priorat apeliacijai ir „Žemės pavadinimų“ klasifikacijos projektui.

Toliau pateiksiu galiojančias klasifikacijos kategorijas ir pagrindinius reikalavimus.

DOQ Priorat – regiono vynas

Nėra ypatingų ribojimų nei vynuogėms, nei laikymui statinėse, skatinamas kūrybiškumas ir laisvė taikant naujoves ir renkantis kryptis. Svarbiausia, kad vynuogės būtų renkamos tik vynuogynuose, esančiuose DOQ Priorat apeliacijoje.

DOQ Priorat Vi de Vila – kaimo vynas

Vynuogės auginamos vieno kaimo teritorijoje, kurios ribas nustato Reguliavimo taryba (Consejo Regulador). Vynuogynai turi priklausyti vyndariams arba būti išnuomoti ilgam laikui (mažiausiai 7 metams). Maksimalus derlius: 7 000 kg/ha baltųjų; 5 000 kg/ha raudonųjų. Mažiausiai 60 proc. auginamų vynuogių turi sudaryti ‘Garnacha’ ir (arba) ‘Cariñena’. 90 proc. vynuogynų turi būti bent 10 metų amžiaus; likę 10 proc. – bent 5 metų.

DOQ Priorat Vi de Paratge

Vynuogės auginamos vienoje vietovėje, kurios ribas nustato Reguliavimo taryba. Vynuogynai turi priklausyti vyndariams arba būti išnuomoti ilgam laikui (mažiausiai 7 metams). Maksimalus derlius: 6 000 kg/ha baltųjų; 4 000 kg/ha raudonųjų. Mažiausiai 60 proc. auginamų vynuogių turi sudaryti ‘Garnacha’ ir (arba) ‘Cariñena’. 90 proc. vynuogynų turi būti bent 15 metų amžiaus; likę 10 proc. – bent 5 metų.

DOQ Priorat Vinya Classificada (Premier cru)

Vynuogės auginamos viename vynuogyne, kurį klasifikuoja Reguliavimo taryba. Vynuogynai turi priklausyti vyndariams arba būti išnuomoti ilgam laikui (mažiausiai 7 metams). Maksimalus derlius: 6 000 kg/ha baltųjų; 4 000 kg/ha raudonųjų. Mažiausiai 60 proc. turi sudaryti ‘Garnacha’ ir (arba) ‘Cariñena’. 80 proc. vynuogynų turi būti bent 20 metų amžiaus; likę 20 proc. – bent 5 metų.

DOQ Priorat Gran Vinya Classificada (Grand cru)

Vynuogės auginamos tradiciniu būdu viename vynuogyne, kurį klasifikuoja Reguliavimo taryba. Vynuogynai turi priklausyti vyndariams arba būti išnuomoti ilgam laikui (mažiausiai 7 metams). Maksimalus derlius: 4 000 kg/ha baltųjų; 3 000 kg/ha raudonųjų. Mažiausiai 90 proc. turi sudaryti ‘Garnacha’ ir (arba) ‘Cariñena’. 80 proc. vynuogynų turi būti bent 35 metų amžiaus; likę 20 proc. – bent 20 metų.

Šiuo metu yra tik trys gamintojai, turintys teisę naudoti Gran Vinya Classificada nuorodą: vyninė „Cellers Vall Llach“, gaminanti „Mas de la Rosa“, vyninė „Mas Doix“ ir jos mišinys „1902, Tossal d'en Bou“, na, ir, žinoma, gyva legenda Álvaras Palaciosas ir jo „L'Ermita“ (be abejonės, brangiausias Priorato, o greičiausiai ir Ispanijos vynas. Butelis rinkoje kainuoja 1000 eurų).

Žyma Vinyes Velles (senieji vynmedžiai) ant etiketės reiškia, kad vynas pagamintas iš vynmedžių, kurie yra ne jaunesni kaip 75 metų amžiaus arba pasodinti iki 1945 metų, derliaus. Ši žyma galima visose kategorijose. Beje, Burgundijoje senais vyndmedžiais laikoma nuo 30 iki 50 metų senumo vynmedžiai.

Priorato kaimai, vynuogės, vyndariai

Tai itin kalnuota teritorija, todėl daugelis vynuogynų auginami ant stačių šlaitų (costers). Dauguma vynuogynų yra tokie statūs, kad jų būtų neįmanoma auginti neįrengus terasų. Šios dažniausiai tokios siauros, kad jose telpa tik viena ar dvi vynmedžių eilės. Be to, daugelyje vietų šlaitų nuolydis yra daugiau nei 15 proc., o kai kuriuose vynuogynuose jis siekia net 60 proc. Todėl darbas su mechanizuota technika čia beveik neįmanomas, todėl kur neįvažiuoja traktorius, užsiropščia mulai, o šie dar ir patręšia žemę.

Dėl specifinio regiono terroir Priorato vynmedžiai duoda labai mažą derlių – mažiau nei 1 kg nuo vieno vynmedžio. Pavyzdžiui, vyninės „Valla Llach“ geriausio vyno „Mas de La Rosa“ buteliui pagaminti reikia 6 vynmedžių derliaus (panašiai kaip darant saldųjį soterną). Todėl šio regiono vynai yra brangesni nei kitur. Nepaisant to, kad Prioratas užima labai mažą teritoriją, derliaus nuėmimo laikotarpis skirtinguose kaimuose labai skiriasi. Jis paprastai prasideda Belmunto miestelyje rugsėjį ir baigiasi spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje Poreroje ir La Morera de Montsante. Karštesniais ir sausesniais metais, kaip šiemet, kai kurie vyndariai derlių pradėjo imti jau rugpjūčio viduryje.  

Pagrindinės ir pagal taisykles rekomenduojamos Priorato regiono vynuogių veislės yra ‘Grenache’ ir ‘Carignan’. Leidžiamos raudonosios vynuogės: ‘Garnatxa Peluda’ („plaukuotoji“), ‘Tempranillo’, ‘Piquepoul’, ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Cabernet Franc’, ‘Pinot Noir’, ‘Merlot’ ir ‘Syrah’. Beveik 90 proc. Pasodintų vynuogių sudaro raudonosios, iš kurių dažniausiai gaunami galingi ir kompleksiški, bet kartais ir labai subtilūs vynai. Ilgą laiką vyndariai aktyviai eksperimentavo su tarptautinėmis veislėmis, tačiau ir čia neatsiliekama nuo naujosios bangos, kuri skatina vyndarius kuo daugiau naudoti „tradicinių“ vynuogių. Be to, pastaraisiais metais suaktyvėjo ir baltojo vyno gamyba. Svarbiausios baltosios vynuogės yra ‘Garnacha Blanca’, kurios baltojo Priorato vyno paletėje sudaro apie 40 procentų. Įprastai balltosios garnaš laikomos gana nuobodžia, neišraiškinga veisle, bet specifinis Priorato terroir šiai veislei taip tinka, kad čia pagaminti vynai turi nuostabų natūralų balansą, jie dažnai būna labai minerališki, galingi, bet drauge ir rafinuoti, subtilūs. Daug vyndarių mėgsta nemaišyti ‘Garnacha Blancos’ (monocépage), bet ji taip pat dažnai maišoma ir su kitomis baltųjų vynuogių veislėmis, tokiomis kaip ‘Macabeu’, ‘Pedro Ximénez’, ‘Chenin Blanc’,  ‘Xarello’, ‘Piquepoul’, ‘Parellada Montonega’ ir tipinėmis Ronos slėnio vynuogėmis, t. y. ‘Marsanne’, ‘Roussanne’, ‘Viognier’. Kai kurie vyndariai daro vynus ir visai nenaudodami ‘Garnahce Blancos’. Žodžiu, baltojo vyno spektras tikrai platus.

Miesteliai, sudarantys DOQ Priorat regioną: Bellmunt del Prioratas, Gratallopsas, El Lloaras, La Morera de Montsantas, Porrera, Poboleda, Scala Dei, Torroja del Prioratas, La Vilella Alta ir La Vilella Baixa, taip pat vynuogių auginimo zonos Masos de Falsetas ir Solanes del Molaras. Pagrindiniais kaimais turbūt reikėtų laikyti Gratallopsą ir Porrerą, nes būtent juose yra susitelkę daugiausia garsiausių vyninių. Bet keletas žodžių apie visus.

1. Mažas kaimelis, kuriame gyvena apie 300 žmonių. Vynuogynai apie Poboledą pakilę virš jūros lygio nuo 266 iki 726 metrų. Montsanto kalnai stūkso į šiaurę nuo kaimo, o Mollo kalnai jį supa iš pietų, atvėsinami Viduržemio jūros vėjų iš rytų. Dirvožemiai yra llicorella ir nuo Montsanto kalnų Siuranos upės atneštų nuosėdų mišinys. Dažniausiai sodinamos vynuogės yra ‘Garnacha’ ir, žinoma, ‘Cariñena’. Čia taip pat auginamos kitos tarptautinės veislės ir įvairios baltosios vynuogės. Vietos terroir  suteikia vynams gražią gaivos ir stipraus Priorato charakterio pusiausvyrą. Pagrindiniai gamintojai: „Celler Mas Doix“,  „Bodegas Toto Marques“, „Celler Burgos-Porta“, „Celler Crivelle i Valls“, „Celler Hidalgo Albert“, „Cellers Tane“, „Cellers Unio“, „Mas La Mola“, „Mussons“ ir kt.

La Morera de Monstantas. Dar mažesnis kaimas su maždaug 150 gyventojų, kurio vynuogynai iškilę virš jūros lygio nuo 288 iki 1126 metrų. La Morera yra vienintelis DOQ Priorat kaimas, neturintis llicorellos dirvožemio. Kadangi arti Montsanto kalnų, jo dirvožemis sudarytas iš nuosėdinių uolienų, be kitų priemaišų. Dėl aukščio ir šaltų šiaurinių vėjų čia daug vėsiau nei likusioje Priorato dalyje. Puikiai auga ‘Garnacha Negra’, ‘Garnacha Blanca’ ir kitos baltosios vynuogės, taip pat ‚Cabernet Sauvignon‘. ‘Cariñena’ nemėgsta šalčio ir čia retai sodinama. Vynai yra vidutinio svarumo, sultingų vaisių skonio ir subalansuotos rūgšties. Gamintojai: „Celler Pasnau“, „Perinet“, „Celler Joan Ametller“, „Celler Noguerals“ ir kt.

Scala Dei. Miniatiūrinis, bet labai gražus kaimelis, įsikūręs šalia įspūdingų kartūzų vienuolyno griuvėsių, o jame gyvena vos 40 žmonių. Vynuogynai iškilę nuo 285 iki 981 metro virš jūros lygio, o Scala Dei yra antra pagal aukštumą Priorato sritis po La Moreros, esanti netoli Montsanto kalnų, tačiau čia vyrauja llicorellos dirvožemis. Scala Dei upė „išskaptavo“ šioje vietovėje stačius šlaitus ir slėnius, palikdama aliuvines skaldeles, apvalius upės akmenis ir nuosėdas iš Montsanto. Jos aukštis ir atvirumas Viduržemio jūros vėjams sudaro idealias sąlygas ‘Garnacha Negrai’ ir dideliam kiekiui ‘Garnacha Blancos’. Vynai galingi, bet subalansuoti, vaisiški ir kupini elegantiško minerališkumo. Gamintojai: „Cellers Scala Dei“, „La Conreria d’Scala Dei“, „Terra Dominicata“.

Gratallopsas. Tai jau didesnis kaimas, kuriame gyvena net 200 gratajopiškių. Vynuogynai santykinai žemai, palyginti su kitais kaimeliais – tik 88–570 metrų virš jūros lygio, o vėsūs Viduržemio jūros vėjai retai pasiekia šią vietovę. Todėl Gratallopsas yra vienas karščiausių kaimų visame Priorato regione. Dirvožemis daugiausia sudarytas iš llicorellos, įskaitant kai kurias garsaus juodojo skalūno sankaupas kartu su nuosėdinėmis ir magminėmis uolienomis. Čia auga daug itin senų ‘Garnachos’ ir ‘Cariñenos’ vynmedžių, taip pat daug ir įvairių tarptautinių veislių, kurios maišomos su vietinėmis. Karštas, sausas klimatas čia sukuria ypač galingus, masyvius vynus su saldžiais taninais. Todėl vyndariams reikia būti labai atsargiems, kad vynai neprarastų elegancijos ir subtilumo. Bet kadangi čia dirba daug garsiausių vyndarių, kaip Alvaras Palaciosas, vyninės „Buil & Gine“, „Clos Figueras“, „Clos i Terrasses“, „Clos Mogador“, „Gratavinum“, „Mas Igneus“, „Costers del Siurana“, tai Gratallopso vynai turėtų būti pirmas taikinys norint paragauti tikrai gero priorato.

Gratallopsas. Modesto Vitkausko nuotrauka

Torroja del Prioratas.Taip pat mažas kaimelis, kuriame gyvena 150 žmonių (penktadienį, 3-ią valandą, praslankiojome bent 20 minučių ir nematėme nė vieno). Miestelio vynuogynai saikingai iškilę tik 190–650 metrų virš jūros lygio. Žemyninė šiluma susilieja su vėsiais Viduržemio jūros vėjais aplink Torroją, sukurdama gerai subalansuotą, švelnų klimatą, o vyraujanti llicorella čia maišosi su Siuranos upės paliktais nuosėdiniais sluoksniais. Kaip ir Gratallopse, aplink Torroją auga daug itin senų ‘Garnachos’ ir ‘Cariñenos’ vynmedžių. Taip pat auginama keletas baltųjų vynuogių veislių. Vynai puikios struktūros, elegantiški, vaisiški, subalansuotos rūgšties ir švelnių taninų. Kai kurie vyndariai čia gamina elegantiškiausius burgundiško stiliaus vynus Priorate. Gamintojai: „Terroir al Limit“, „L’ Infernal“, „Bodega Bravo Escos“, „Celler Rotlan Torra“, „Celler Escoda Palleja“ ir kiti.

Porrera. Didžiausias kaimas Priorate, čia gyvena apie 450 gyventojų, vynuogynai iškilę 200–900 metrų virš jūros lygio. Porreros kaimas yra pasislėpęs slėnyje, iš visų pusių apsuptas kalnų, bet iš rytų pasiekiamas vėsinančių Viduržemio jūros vėjų. Todėl derlius čia gali būti nuimamas visu mėnesiu vėliau nei, tarkime, Gratallopso kaime. Nepaisant gaivesnio oro, saulės čia taip pat gausu, todėl vynai pasižymi geru balansu, kurį papildo llicorellos minerališkumas. Čia randama kai kurių seniausių llicorellos uolienų, kurių amžius siekia devono periodą, taip pat magminių uolienų rytuose. Porreroje yra daugiausiai senų vynmedžių visame Priorate. Šioje vietovėje ‘Cariñena’ gerai prisitaikė prie vėsesnės temperatūros. Čia taip pat auga tiek baltosios, tiek raudonosios ‘Garnacha’ bei kai kurios tarptautinės veislės. Vynai Poreroje gali būti labai skirtingi – nuo itin galingų, uogieniškų iki elegantiškų ir subtilių, neretai sūriai minerališkų. Gamintojai: „Cims de Porrera“, „Celler Vall Llach“, „Celler Joan Simao“, „Celler Familia Nin-Ortiz“, „Celler Cal Pla“, „Ferrer Bobet“, „Sangenis i Vaque“, „Marco Abella“ ir kt.

Degustacija

Mintis padegustuoti geriausių Priorato vynų kilo supratus, kokie jie gali būti skirtingi, įvairūs. Todėl baltojo vyno degustacijai pasirinkome 4 vynus, pagamintus iš kuo skirtingesnių vynuogių bei jų mišinių. O raudonojo vyno degustacijoje atskirai ragavome 3 ‘Cariñenos’ pagrindu įvairių kaimų vyndarių, iš įvairaus amžiaus vynmedžių derliaus padarytus vynus bei 3 ‘Garnachos’ pagrindu (arba nemaišytus) padarytus vynus. Po to įterpėme dar 2 subrendusius mišinius ir 2 rožinius vynus tarp baltojo ir raudonojo. Na, o pabaigai palikome vi di ranci – vietinį desertinį vyną, daromą soleros būdu.

Taigi, iš viso degustavome 15 vynų – tiek išragavus, jau galima daryti išvadas, ar Priorate iš tikro yra laiptai į dangų.

Pirmieji į trasą pasileido baltieji vynai. Tai tikrai įdomi patirtis, nes baltieji sudaro labai mažą dalį (gal tik iki 10 proc.) visos vyno gamybos. O daugelis gamintojų mano, kad baltieji vynai dėl savo itin minerališkos struktūros gali būti naujas garvežys, kuris trauks visą Priorato vyno ešaloną.  

Pirmas kėlinys – baltieji

Rožiniai

Raudonieji, pagaminti ‘Garnachos’ pagrindu

Raudonieji, pagaminti šimtamečių ‘Carignan’ pagrindu

Raudonieji mišiniai

Desertui – solera

Vakarienę mums paruošė Rokas Jarašūnas, naujo restorano „Saint Malo“ šefas, dar žinomas kaip Šefas Salvadoras (kaipgi be Salvadoro, jeigu degustuojame Katalonijos vynus...). Jūrų ešerio sašimis. Žuvis buvo paruošta iki jime būdu, t. y. neleidžiant jai patirti deguonies stygiaus ir kankintis. Tokiu būdu paruošta žuvis ilgai išlaiko šviežumą. Skonis buvo dieviškas! Kepto marinuoto moliūgo ir ožkos sūrio salotos. Tobulai paprasta ir skanu.

[1] Švino sulfido mineralas, pagrindinis švino šaltinis. Galenitas yra svarbus dėl didelio švino kiekio ir buvo naudojamas švino gavybai įvairiuose pasaulio regionuose, taip pat ir Priorate,