Kaip paaiškinti, kad daugumos žemiškų malonumų atsižadėję ir nuo aktyvaus pasaulietinio gyvenimo atsiskyrę asketai daugiau nei tūkstantį metų diktuoja madas vyno pasaulyje?
.jpg)
Alaverdžio vienuolyne Sakartvele veikiančiai vyninei jau apie 1000 metų. Tėvas Georgijus atsakingas už qvevri vyno gamybą
Vienuoliai – pirmieji verslininkai
Ora et labora, „melskis ir dirbk“ – 516 metais paskelbė vienuolynų pradininkas, vėliau šventuoju tapęs Benediktas, aukštindamas dvasinio ir fizinio darbo sinergiją. Vienuoliams skirta regula ne tik apibrėžė kasdienį gyvenimą, bet ir padėjo pagrindą produktyvios, pažangios, tvarios ir etiškos ūkinės veiklos modeliui vienuolynuose. O gal ir pasaulietiškose bendruomenėse.
Beje, reguloje parašyta, kad vienuoliams leidžiama gerti vyną. Manoma, kad tuo pat metu vienuoliai pradėjo sodinti vynuogynus. Ir ne tik.
VIII–IX amžiuje vienuolynai jau aktyviai vystė ir organizavo įvairias veiklas priklausomai nuo geografinės vietovės: žemdirbystę, kalvystę, farmaciją, gamino alų, vyną, sūrį, vilną ir kt. iš pradžių savo reikmėms, vėliau pardavimui. Didelę įtaką tam padarė Frankų imperijos karalius Karolis Didysis, supratęs, kad verta palaikyti vienuolynus ne tik dėl jų religinės paskirties, bet ir kaip ūkinės veiklos centrus, civilizacijos židinius, todėl dosniai dovanojo jiems žemes, atleido nuo mokesčių. Vienuoliai savo valdas tvarkė kaip racionaliai valdomus ūkius: skaičiavo pajamas ir išlaidas, investavo, samdė darbininkus, nuomojo žemes, miškus, mezgė ir vystė ne tik diplomatinius, bet ir komercinius santykius. Pasak istorikų, kai kurie jų buvo net itin pelningi.
Ne mažiau kruopščiai vienuolynuose buvo aprašomi, analizuojami ir saugomi technologiniai procesai – visa tai padėjo pagrindus ir skleidė į aplinkines bendruomenes technologinę pažangą įvairiose srityse: žemės ūkio, inžinerijos, ekonomikos ir t. t. Svarbus vienuolynų indėlis ir švietimo srityje – ne viename jų veikė mokyklos, kai kuriuose buvo mokoma tam tikrų profesinių įgūdžių.
.jpg)
Ora et labora vyndarystėje
Iš pradžių vyno gamyba vienuolynuose buvo susijusi daugiausia su bažnytinėmis apeigomis: vynas naudotas šv. mišioms (Eucharistijoje) ir kitoms liturginėms reikmėms. Įdomu, kad vyno darymas buvo laikomas dvasine praktika, ne fizine veikla.
Taip pat įdomu patyrinėti specialius reikalavimus Eucharistijoje naudojamam vynui, kuriuos turi visos krikščioniškos Bažnyčios (katalikų, ortodoksų, anglikonų).
Visos Bažnyčios nurodo, kad vynas, naudojamas šv. mišiose, pirmiausia turi būti grynas (natūralus), pagamintas tik iš vynuogių, be jokių papildomų priedų, tokių kaip cukrus, cheminiai priedai ar konservantai. Taip pat vynas, naudojamas Eucharistijai, turi turėti pakankamai alkoholio (katalikų – 11–14 tūrio proc., ortodoksų – 10–12 tūrio proc.), kad galėtų būti pripažintas vynu. Per mažas alkoholio kiekis ar jo nebuvimas (jei vynas nealkoholinis) nepriimtinas, nes Bažnyčios pabrėžia, kad tai turi būti tikras vynas, kaip per Paskutinę vakarienę. Nenurodomas konkretus regionas, vynuogių veislė ir pan., tik reikalaujama, kad vynas būtų geros kokybės, tinkamas apeiginiam naudojimui. Tiesa, Ortodoksų Bažnyčia leidžia tik raudonąjį vyną, o štai katalikai ir anglikonai – ir baltąjį, tačiau pirmenybę teikia raudonajam.
Ilgainiui, vyno pagaminant vis daugiau, vyndarystė vienuolynuose tapo reikšminga ekonomine veikla. Vynas ne tik patenkino bendruomenės reikmes, bet ir tapo svarbiu ar net svarbiausiu pajamų šaltiniu, diplomatine priemone užmegzti ir vystyti socialiniams ryšiams su aukštesniais visuomenės sluoksniais jį dovanojant, išlaikyti kitas vienuolynų funkcijas.
Karolio Didžiojo dekrete Capitulare de Villis visiems dvarams ir vienuolynams buvo nurodyta turėti vynuogyną ir tinkamai jį prižiūrėti, kad būtų galima gaminti vyną. Toliau detaliau paaiškinama, kokių taisyklių laikytis vynuogynuose, vyno rūsyje, apibrėžiamos ir atskiriamos pareigybės: vynuogių augintojo (vinitor) ir vyno rūsio prižiūrėtojo (cellarius). Visa tai patvirtina, kad jau VIII amžiuje vyndarystė buvo svarbi ne tik religiniame, bet ir ekonominiame vienuolynų gyvenime.
Svarbiausi vienuolių ordinai ir jų indėlis vyndarystėje
Prie benediktinų (lot. Ordo Sancti Benedicti) vystomos vyndarystės prisijungė kitos vienuolijos: cistersai (lot. Ordo Cisterciensis), augustinai (lot. Ordo Sancti Augustini), kartūzai (lot. Ordo Cartusiensis), kamalduliai (lot. Ordo Camaldulensium), pranciškonai (lot. Ordo Fratrum Minorum) ir kt. Visgi istorikai teigia, kad didžiausią įtaką vyndarystės raidai apskritai bei konkrečioms jos technologijoms padarė benediktinai ir cistersai. Benediktinai sukūrė daugybę iki šiol naudojamų vyndarystės būdų. Būtent jie nustatė vyno gamybos standartus (fermentacijos etapus, nuosėdų šalinimą (pranc. soutirage), ąžuolo statinių naudojimą, temperatūros režimus, higieną ir t. t. Daug dėmesio skyrė ir vynuogynų priežiūrai, sistemingai juos plėtė, ieškodami tinkamiausių žemių, nuosekliai fiksavo vyno gamybos procesus, klaidas ir pasiekimus.
Cistersai siekė paprastumo, bet kartu taikė žemdirbystės inovacijas, įsteigė efektyvią ūkinę sistemą su daugybe vienuolynui priklausančių ūkių (granges), plėtė vynininkystę į apleistas vietoves, rengė vandens kanalus, kalvose ir kalnuose vynmedžius sodino terasomis. Cistersams turime būti dėkingi už terroir sampratą – jų sukauptos žinios apie skirtingų vynuogynų ypatybes, mikroklimatus padėjo pamatus šiuolaikinei vyndarystei.
Kiti vienuoliai, pavyzdžiui, augustinai, itin didelį dėmesį skyrė tvarumui bei sveikatinimui, gydymui – dažname jų vienuolyne veikusiose ligoninėse ar vaistinėse vynas buvo naudojamas gydymui skirtuose mišiniuose su žolelėmis. Kamalduliai, pranciškonai, kartūzai ir kiti vienuoliai daugiausia vyną gamino savo reikmėms. Bet, pavyzdžiui, pranciškonai užsiimdami misionieriška veikla išvystė vyndarystę kituose žemynuose (ypač JAV, Kalifornijoje), o kartūzai išgarsėjo šartrezo (chartreuse) gamyba.
.jpg)
Vienuoliškos keistenybės
Istorija mini ir itin kūrybiškus, netradicinius ar net keistus vienuolių vyndarystės būdus, eksperimentus tobulinant vyno gamybos procesą. Dažniausiai remtasi tikėjimu, intuicija, tradicija ir gamtos stebėjimu, nes anuomet nebuvo pažangių technologijų. Ir nors dauguma šių būdų šiandien atrodo keisti ar net juokingi (kaip dirvos mineralų sudėties tyrimas ją ragaujant, fermentacija gyvūnų žarnose, vyno laikymas ir transportavimas odose ir pan.), tačiau tais laikais jie buvo labai svarbūs vyno gamybos istorijoje. O kai kurie jų šiuo metu yra plačiai taikomi. Pavyzdžiui, Mėnulio fazių ir kitų dangaus kūnų stebėjimą, darbų kalendorių siejant su liturgija, sezonų kaita, gamtos reiškiniais ir dangaus kūnų judėjimu, pirmieji aktyviai taikė cistersai, o šiandien tai yra biodinaminės vyndarystės pagrindas. Natūraliesiems vynams išgyvenant renesansą, ne viena pažangi vyninė prisiminė ankstyvuose Europos vienuolynuose vienuolių ortodoksų fermentacijai naudotas molines amforas, didelius medinius kubilus. Kitas pavyzdys – šiandien populiarus oranžinis vynas. Žinoma, kad baltųjų vynuogių maceraciją, kaip oksidacijos stabdymo ar natūralų konservavimo būdą, viduramžiais ilgai taikė vienuoliai augustinai dabartinėje šiaurės Italijoje, Austrijoje.
.jpg)
Vienuolynų vyndarystė šiandien
XVI amžiuje vykusi Reformacija, XVIII amžiuje – Prancūzijos revoliucija, XIX amžiuje Europoje vykusi sekuliarizacija, XX amžiaus karai, industrializacija, komunistinis režimas – visa tai sunaikino, uždarė vienuolynus, konfiskavo jų turtą ar kitaip pakenkė, todėl daugelis jų (o kartu ir unikalios istorinės vyno gamybos tradicijos, dokumentai) tiesiog išnyko.
Nors pasaulyje šiuo metu skaičiuojama apie 15–20 tūkst. veikiančių vienuolynų, didžiausią jų dalį sudaro budistų (10–15 tūkst.) vienuolynai, o štai katalikų yra 2500–3000, ortodoksų – 1000–1200 vienuolynų. Vyną gamina tik apie 60–70 vienuolynų. Dauguma jų, kaip ir ankstyvaisiais laikais, tik, žinoma, pasitelkę šiuolaikines technologijas, gamina tiesiog paprastą, kokybišką, vyną savo reikmėms bei pardavimui vietoje.
Bet yra ir modernių, sėkmingų, komercinę vyndarystę vystančių vienuolynų: benediktinų Dveri Pakso (Dveri Pax) vienuolynas (Slovėnija), Panonhalmos abatija (Pannonhalma Archabbey) (Vengrija); cistersų Eberbacho vienuolynas (Reingau, Vokietija), ortodoksų Alaverdžio (Sakartvelas), Tvrdošo (Bosnija ir Hercegovina) vienuolynai, augustinų Novačelos abatija (Novacella Abbey) (Italija, pietų Tirolis), trapistų Naujojo Klervo Vynuogyno (New Clairvaux Vineyard) vienuolynas (JAV, Kalifornija), Lėranso abatiją (Abbaye de Lérins) (Prancūzija, Šv. Honoratos sala),
ir kt. Kai kurie viešai skelbia, kad samdo profesonalius vyndarius ar su jais bendradarbiauja, kai kurie teigia, kad tai tik vienuolių nuopelnas ir neišskiria vieno, kaip pagrindinio. Kai kurie akcentuoja modernias technologijas, kiti, priešingai, teigia, kad taiko tik istorinius gamybos būdus. Yra tokių, kurie vienuolyne įsitengę ne tik parduotuves, bet ir visą prekybos padalinį, o jų vyno galima rasti geriausiuose pasaulio restoranuose. Yra visiškai uždarų nuo pasaulio, neturinčių interneto, tik pašto dėžutę.
Visus vienuolynus, nepriklausomai nuo ordino ar geografijos, vienija moto ora et labora. Tai ir begalinė kantrybė, ramybė, nuoseklumas, pagarba, ir nuolankumas gamtos reiškiniams, tikėjimas ir meilė atliekamam darbui. Visa tai perteikia jų vynas. Galbūt tai žinutė dabartiniams vyndariams.
