Aukšto lygio restorane svečias visada ras nebūtinai itin platų, bet tikrai preciziškai sudėliotą vyno meniu. Neatsitiktinai ir spalio viduryje vyksiančiame Lietuvos gastronomijos forume (LFG) gėrimų kultūrai bus skirtas ypatingas dėmesys. Net 3 pranešėjai savo srities profesionalai pasakos apie vyną itin skirtingais aspektais, bet visi – su aistra ir atsiliepdami į mūsų dienų aktualijas.

DO Toro – nedidelė apeliacija aplink Toro miestą (Kastilijos ir Leono srities Samoros provincijoje), kurioje yra 15 tūkst. ha vynuogynų. Dėl negausių kritulių ši apeliacija yra viena sausiausių Ispanijoje. Šios apeliacijos vynui būdingas stiprumas ir svarumas. Šiuo atžvilgiu varžytis su juo gali tik Priorato, kai kurie Chumilijos (Jumillia) ir Jeklos (Yecla) ir vynai. Daugiausia vyno gaminama iš ‘Tinta de Toro’ (‘Tempranillo’); dar auginami seni ‘Garnacha’ vynuogynai, baltosios ‘Malvasia’ ir ‘Verdejo’.

Šiuo metu „Verdejo“ iš Ruedos greta Galisijos „Albariño“ yra turbūt populiariausias ispaniškas baltasis vynas. Gaivus, išraiškingo, lengvai įsimenančio gėlių, slyvaičių ir žolių aromato, dažniausiai nebrangus, puikiai tinkantis gurkšnoti ir bare, ir namuose.

Dabar jau sunku įsivaizduoti Ispanijos vyno paletę be Kastilijos (nepainioti su Kastilija La Manča) vynų. Net Andalūzijos baruose lengviau gauti taurę „Rueda Verdejo“, „Ribera del Duero“ ar Toro „Crianza“ nei vietinio chereso. Per pastaruosius dešimtmečius Kastilijos baltasis ir raudonasis užkariavo ne tik ispanų vyno mėgėjų gomurius, bet iškeliavo ir už šalies ribų. Gaivaus, gėliško „Verdejo“ ir ąžuolo statinėje brandinto „Tempranillo“ pora gali sužavėti daugelį.

Nežiūrint to, kad devyniems iš dešimties vartotojų vyno skonis yra nesvarbus ir nesuprantamas dalykas, rožinio vyno įvairovės ignoruoti negalima. Joje telpa ne tik juslėmis (skonis, spalva, kvapas), bet ir širdimi (gamybos tradicijos) bei protu (vartojimo filosofijos) priimami dalykai. Rožinis vynas yra palyginti nesenas reiškinys, didžiausią plėtrą per visą savo egzistavimo istoriją išgyvenantis būtent dabar.