Lėktuvui leidžiantis į Atėnų oro uostą, akį patraukia nedideli geometrinių figūrų ornamentai. Nusileidus ir pajudėjus link Atėnų, kur tik žiūrėsi – visas žemės plotas nusėtas vynuogynų. Kur vynuogių nepasodinta, ten išsikerojusios alyvmedžių šakos. Nedideli ūkeliai, apsupę antikos miestą, pagyvina ganėtinai skurdų gamtovaizdį. Nors vyndarystė ir kildinama iš jai priklausančios Kretos salos, iš kelių tūkstančių vynuogių veislių Graikijoje auga tik 15.
Iki filokseros ir dar didesnio vyndarystės „maro“ – antrojo pasaulinio karo Graikija garsėjo vynu. Tiesa, tai buvo daugiausiai saldus, pastiprintas baltasis, kurio tolimi šių laikų palikuonys – Samo (Samos) regiono saldieji iš ‘Muscat’ vynuogių ir prastas rūgštus naminis vynelis, skirtas atsigaivinti. Dabar Graikija turi 20 apeliacijų (V.Q.P.R.D arba O.∏.A.∏.), kuriomis žymimas aukščiausios klasės vynas. Dar yra 8 senų tradicijų vyno apeliacijos (O.∏.E.), joms priklauso tik desertiniai vynai. Trečioji kategorija – stalo vynas. Dažnai tai būna regionų vynas.
Aplink Atėnus išsidėstęs Atikos regionas, garsėjantis ‘Savatiano’ vynuogėmis. Iš jų, anot vyndarių, galima padaryti bet kokio stiliaus vyną: nuo labai lengvų, švelnių, su maloniais meliono, persikų, medaus aromatais iki svarių, tamsaus gintaro spalvos, kuriuose galima užuosti duonos, prieskonių, vaško aromatų.
Iš ‘Savatiano’ ir ‘Rhoditis‘ gaminama ir garsioji retsina. Daugeliui būtent šis vynas asocijuojasi su Graikija. Keisto aromato, kai kam primenančio terpentiną, vynas minimas jau prieš 3 tūkst. metų. Kad į vyną nepakliūtų oro ir jis išsilaikytų amforose kuo ilgiau, medinis kamštis indui užkimšti būdavo sutepamas pušų sakais. Vynas nuo tokio sandariklio stipriai pakvipdavo sakais. Dabar gaminant šį vyną, į 1 000 litrų vynuogių sulčių dedama iki 50 g pušies sakų. Dauguma vyndarių retsiną gamina tiktai dėl tradicijos.
Kitaip nei daugelyje pasaulio šalių, dideli ūkiai Graikijoje nepopuliarūs: taupumo sumetimais ir dėl beprotiškai kylančios žemės nuomos bei pardavimo kainos. Dažniausiai sutinkami 3 – 5 ha ploteliai, apsodinti tomis pačiomis vynuogių veislėmis, kaip ir kaimyno. Vyndariai jungiasi į kooperatyvus taip padėdami vienas kitam išsilaikyti vietinėje rinkoje.
Jau po pirmųjų susitikimų su vyndariais supratome, kad šie žmonės be galo pasišventę savo darbui. Jie valandų valandas gali kalbėti apie laukus, derlių ir vyno etikečių kūrimo malonumą. Pakeliui į vyninę su vyndariais sustojom paklausyti, kaip kalba ir kvėpuoja žemė. Po lietaus tikrai atrodė, kad žemė kvėpuoja.
Keliaujant į pietus nuo Atėnų, prasideda kitas regionas – Peloponesas. Šią kalnuotą Graikijos dalį iš visų pusių supa Egėjo, Jonijos ir Viduržemio jūros. Milžiniškas plotas padalintas į 8 subregionus, o kiekviename iš jų yra bent po 10 dar mažesnių regionėlių. Peloponeso regionas pagal vynuogynų plotą užima 15-ą vietą pasaulyje ir 8-ą Europoje. Čia pagaminama 70 proc. viso Graikijos vyno. Peloponese yra 3 aukščiausios kategorijos vyno apeliacijos.
Nemea – sausas, pusiau sausas ir saldus vynas, pagamintas tik iš ‘Agiorgitiko’ vynuogių.
Agiorgitiko – Švento Jurgio vynuogė, „Mis Graikijos vynuogė“. Jų galima rasti iki 60 procentų vynų Graikijoje pagaminto vyno. Nebrandinta ji šiek tiek primena ‘Pinot Noir’, bet, padraugavusi su ąžuolu, labai pasikeičia. Iki 12 mėnesių brandintas vynas truputį taniniškas, stiprios rūgšties, nosį glosto mėlynių, gervuogių aromatai, o praleidęs statinėje daugiau nei 24 mėnesius, ‘Agiorgitiko’ vynuogių vynas tampa dar kvapnesnis: labai sustiprėja cinamono, tabako, žemės aromatai. Ragaujant daugelyje vynų juntamas silpnas graikinių riešutų aitrumas.
Rekomenduotina: prie kepsnio ant grotelių ar mėsos su aštriu padažu labai derėtų „Ammos Reserve Terra Leone“ iš„Palivou“ūkio.
Mantinia – sausas baltasis vynas, pagamintas tiktai iš ‘Mascofilero’ ir ‘Asproudes’ vynuogių.
Mascofilero vynuogių kvapas asocijuojasi su meile, rausvu švelnumo jausmu.
Pakilus 500 metrų virš jūros lygio, dirvožemis kur kas skurdesnis, akmenuotas – tai ‘Mascofilero’ vynuogių valdos. Dirvožemis skurdus, vietomis, atrodo, visai negyvas, tad vynuogienojų šaknys žemėje atkakliai ieško to, kas geriausia, kad galėtų pamaitinti vynuoges. Stiprus prinokusių baltų vaisių, gėlių, kai kuriuose vynuose išryškėjantis narcizų aromatas sukelia malonių pojūčių burnoje ir galvoje. ‘Mascofilero’ užima pirmą vietą vynų gamyboje (20 proc.). Vynas iš šios veislės yra stebėtinai panašus į ‘Gewürztraminer’. Beje, šias vynuoges graikai irgi augina, joms skirti aukščiausi vynuogynų plotai. Kai kurie vyndariai maišo šių veislių vynus, kad sustiprintų tą panašumą. Skirtingai nuo Elzaso ir Vokietijos ‘Gewürztraminer’ vynuogių vyno, čia jis turi daugiau rūgšties ir mažiau minerališkumo. Kalvota, kai kur ir kalnuota vietovė tinka auginti ir kitoms vynuogių veislėms. Molingame slėnių dirvožemyje gerai auga ‘Merlot’, kiek aukščiau ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Cabernet Franc’. Rekomenduoju paieškoti Ktima Tselepos vyninės vynų. Būtent nuo šios vyninės 1960 metais prasidėjo Nemėjos regiono vyndarystės atgimimas. Aromatingasis „Mantinia Tselepos (tik už 7 eurus) iš ‘Moskofilero’ ir putojantis „Amalia Brut (7,50 euro) labai taikliai apibūdins šio regiono stilių.
Patras – sausas baltasis vynas, pagamintas tiktai iš ‘Rhoditis’ vynuogių.
‘Rhoditis’ labiausiai mėgsta karštą ir sausą Peloponeso klimatą. Čia temperatūra vasara pakyla iki +45 °C. Vyndariai tai vadina didžiausisa problema auginant vynuoges. Neteko matyti nė vieno nedrėkinamo vynuogyno. Vynuose daug rūgšties, kvepia citrusiniais vaisiais, žole. Iš šių vynuogių gaminama ir keistoji retsina...
Kefallonia Robola – baltassausas vynas iš ‘Robolos’ vynuogių, būtinai pagamintas salose.
‘Robolos’ vynuogių vyne citrusinių vaisių, persikų aromatai persipina su dūmo, mineralų niuansais. Ilgai trunka citrininis poskonis.
Senų tradicijų vyno apeliacijai priklauso desertiniai, labiausiai žinomi užsienyje, taip pat ir Lietuvoje, vynai.
„Muscat Rio Patra“, „Muscat Patra“ ir „Muscat Keffalonia“ – baltieji saldūs, pagaminti iš ‘Muscat’ vynuogių, užaugintų aplinkiniuose subregionėlių ūkiuose.
Verta sukrapštyti 25 eurus ir paragauti „Samos Grand Cru“ iš U.V.C.Skooperatyvo. Šis vynas yra gavęs ne vieną apdovanojimą. Aš jam duočiau dar vieną medalį.
„Mavrodaphne Patra“ ir „Mavrodaphne Keffalonia“ – raudonieji desertiniai vynai iš ‘Mavrodaphne’ vynuogių, kurių nerasi niekur, išskyrus sausą, uolėtą Patro (Patras) regioną. Tai geriausias vyninės „Crete Olimpias“ vynas.
Siūlau nesivarginti ir neragauti pigaus (iki 5 eurų) vyno. Norint atrasti ką nors įdomaus ir naujo, vyno kaina turėtų būti bent jau apie 10 eurų. Keista vyndarių kainodara, bet, atrodo, ji pasiteisina – rūsiai neapkrauti pasenusių derlių vyno. Graikijoje užrašas „stalo vynas“ ant etiketės dar nereiškia, kad vynas bus prastas, tiesiog jei vynas ne aukščiausio lygio, tuomet jis bus stalo vynas, nors gali kainuoti net 15 – 20 eurų.
Retsina
Alkanas laimingas nebūsi
Tai viena iš svarbiausių graikų patarlių. Paprastai trečiąją savo gyvenimo dalį žmogus miega, bet likusias dvi trečiąsias graikai galvoja apie valgį, jį ruošia arba valgo. Tradiciniai špinatų ir fetos sūrio pyragėliai, užkepėlės su baklažanais, troškinti gaidžio sparneliai, karštas ožkos pieno sūris su bazilikais, ant grotelių pakeptas aštuonkojis – tai tik keletas užkandžių įsibėgėjimui. Keptas jautienos kumpis, avienos šonkauliai, beprotiškai gardus ėrienos nugarinės kepsys su fetos sūriu, kurio receptą užsirašiau nuėjęs pas virėją ir galybė jūros turtų. Ypatingai saldūs desertai. Kiekvienam patiekalui derantis vynas ir pabaigai Tsipouros arba Ouzo stikliukas. Rojus žemėje....
Ouzo – tai vynuogių degtinė, „pagardinta“ anyžių sirupu. Šį gėrimą galima aptikti beveik visose kulinarijos srityse: jį geria vieną, maišo su sultimis, pila į kavą, geria šiltą ir ledinį. Labai saldus ir aromatingas likeris priklauso Graikijos kulinariniam paveldui. Man labiau prie širdies Tsepoura -vynuogių degtinė (iš kurios ir daromas Ouzo), puikus aperityvas ar pagardas tarp sočių patiekalų.
Gryna ir maišyta tekila
