„Brunello di Montalcino“ vyndariai

Istorijos vingiai

Toskana –  vienas seniausių Italijos vyno regionų. Graikai čia nutiesė svarbiausius kelius – Via Aurelija ir Via Cassia, – kuriais įvairios prekės, tarp jų ir vynas, keliavo į tolimesnius imperijos regionus. Po Romos imperijos griūties Toskana, kaip vyno regionas, buvo pamiršta iki Viduramžių.  Medičių dinastijos investicijos padėjo atsigauti vyno gamybai ir prekybai ir pasiekti didžiulį mastą.  XIX a. sumaišęs ‘Sangiovese’, ‘Canaiolo’, Malvasia’ ir ‘Trebbiano’ vynuoges, baronas Ricasoli padėjo „Chianti“ gamybos pagrindus.

                    Montalčinas pirmą kartą paminėtas apie 814-us metus. Įsikūręs kryžkelėje, miestas priklausė tai vienai kunigaikštystei, tai kitai, buvo užkariautas ir išvaduotas keliasdešimt kartų. Kiekvienas naujas šeimininkas pridėdavo kažką savo prie miesto architektūros ir kultūros. Viename iš daugybės karų, vykusių tarp Sienos ir Florencijos, Montalčino gyventojai buvo neutralūs, tačiau kai  Siena laimėjo mūšį, jie buvo priversti rinkti žuvusiųjų kaulus. Tuomet Montalčino gyventojams buvo prilipusi „kaulų rinkėjų“ pravardė.

Nusileidus nuo miesto kalvų, slėnyje stūkso Sant‘Antimo vienuolynas – vienas seniausių šio regiono statinių. Legenda pasakoja, kad  781 m. Karolis Didysis, keliaudamas su savo palyda iš Romos, Amiatos kalno papėdėje įkūrė stovyklą poilsiui. Daugelis karių ir palydos vyrų stipriai sirgo. Imperatorius susapnavo angelą, kuris liepė jam pripjauti vienos vietinės žolės, ją sudžiovinus sumaišyti su vynu ir duoti gerti ligoniams. Imperatorius taip ir liepė padaryti. Visi ligoniai pasveiko. Ši žolė ir dabar vadinama „karolina“. O imperatorius atsidėkodamas apvaizdai pažadėjo šioje vietoje pastatyti vienuolyną. 814-ais metais jis jau minimas rašytiniuose šaltiniuose.

Reikalavimai vynui

Visas regionas apsodintas įvairiomis kultūromis: 3 500 ha vynuogynų, 3 000 ha alyvmedžių, dideli saulėgrąžų laukai. Vynuogynų derlius naudojamas „Rosso di Montalcino“ ir „Brunello di Montalcino“ gamybai.  Nemažai ūkininkų turi ekologinio ūkio sertifikatus.

Vynuogių, skirtų gaminti „Brunello di Montalcino“, surenkama ne daugiau 8-ių tonų iš hektaro. Vynas 2 metus bręsta ąžuolo statinėse ir 4–6 mėn. buteliuose. Minimalus alkoholio kiekis – 12,5 proc. Brandinimui naudojamos didelės 3000–10 000 l talpos slovėniško ąžuolo statinės. Slovėniškas ąžuolas šiam vynui suteikia minkštumo ir malonių salsvų aromatų, o prancūziškas ąžuolas, anot gamintojų, per daug taniniškas. Vynui naudojama tik ‘Sangiovese’ vynuogių veislė, ir jis daromas apibrėžtoje teritorijoje Montalčino miesto apylinkėse.

Nuo 2006 metų įvesta moderni kokybės kontrolės sistema. Internetiniame  puslapyje  www.consorziobrunellodimontalcino.it  įvedus kodą nuo apsauginės kapsulės, galime pamatyti visą informaciją apie šį vyną, gamintoją, derliaus metus, butelių kiekį.

Gamintojai

Santa Giulia

Nedidelė vyninė, kurioje šeimininkauja svetingasis Gianluca, paveldėjęs vyninę iš savo tėvo. Viskas daroma rankomis. Liepos mėnesį atliekamas pirmasis „žaliasis skynimas“, kurio metu nuskinama iki 60 procentų kekių siekiant kuo aukštesnės derliaus kokybės. Ant vynmedžio lieka apie 1,5 – 1,7 kg vynuogių. Rankomis nurinkus derlių, išspaudus sultis, odelės ir kauliukai paliekami 25–30 dienų fermentacijai, kad būsimas vynas įgautų sodrią spalvą ir puikius aromatus. Vynas brandinamas didelėse 3 000 litrų slovėniško ąžuolo statinėse, kurių kaina siekia 6 tūkstančius eurų. Kaip ir dauguma vyninių, „Santa Giulia“ gamina apie 500 butelių grapos: dalis brandinama ąžuolo statinėse, dalis išpilstoma į butelius nebrandinta.

Barbi

Vienas turtingiausių ir seniausių (nuo 1200 m.!) regiono gamintojų, turintis didžiausius vyno rūsius ir didžiausią Vin santo kolekciją, kurioje  galima rasti net 1900 metų derliaus vyno. Rūsių labirintas tęsiasi kelis šimtus metrų. Kiekvienoje nišoje laikomas vis kitų metų vynas. Visos sienos nukabinėtos herbais ir vyninės šeimininko, pozuojančio su žymiais Italijos ir viso pasaulio veikėjais, nuotraukomis.

Vyninei priklauso ir prabangus restoranas, prie kurio durų pasitinka pakumpęs someljė. Jame –tradicinė Montalčino virtuvė, o maisto kokybė fantastiška. Kiekvienas patiekalas – tikras virtuvės šedevras. Net vietinių baravykų sriuba ypatinga, padekoruota kliento vardo raide iš skrudintos bekonienos.

Belppogio

Nedidelė 6 ha vynmedžių turinti vyninė. Šeimininkas Enrico Montalčine naujokas, jis atvyksta tik per derliaus nuėmimą. Pagrindinis šeimos verslas – „Prosecco“ gamyba Veneto regione. Vyninėje gaminama vien tik „Brunnelo di Monalcino“.  Visus vynus ragaujame tiesiai iš statinių, nes vynas per jaunas pilstyti į butelius.

Pogio il  Castellare

Baroncini šeima vyndaryste užsiima nuo 1489 metų. Čia stipri moterų įtaka. Gaminama gausybė vynų, ypač įspūdingi „Chianti“.

Collemattoni

7 ha ploto 420 metrų virš jūros lygio esantis ekologinės vyndarystės ūkis. Vynuogyne auga 85 metų senumo vynmedžiai. „Rosso“ ir „Brunello“ fermentacijai naudoja tik slovėnišką ąžuolą.

Castello Romitorio

Viena įspūdingiausių vyninių su nuostabiu vaizdu į apylinkę, esanti priešais Montalčino miestą 450 metrų virš jūros lygio. Vyninės savininkas Sandro Chia gyvena Niujorke ir tik pora kartų per metus aplanko savo ūkį. Jis yra menininkas, ir tai galima pastebėti visur: kieme, laukuose, sandėliuose, ant stogo ir po medžiais. Įspūdingos modernios skulptūros ir paveikslai. Menininkas vyninę nupirko 1984 metais ir jau 1986 metais pradėjo gaminti savo vyną. Vyno etiketėse taip pat Sandro paveikslų atvaizdai. Viena iš jų buvo uždrausta JAV dėl per didelio nuogumo.

Corte Pawone

Ekologinės vyndarystės ūkis, pirmasis pradėjęs naudoti homeopatines trąšas ir vaistus vynmedžiams gydyti. Vienas iš pirmųjų  šeimos verslų buvo vaflių  „Locker“ gamyba. Šeima turi kelias vynines Vokietijoje ir Prancūzijoje. Šeiminkas Franzas J. Locker‘is turi kelis restoranus ir pats juose dirba šefu. Pietums buvo paruošta vietinės jautienos kepsniai su „Moskatel Rose“ drebučių padažu. Gamintojas „iš po skverno“ ištraukė 2006 m. „Brunello di Montalcino“ su stikliniu kamščiu (tai griežtai draudžiama gamintojų asociacijos).

Atskira lentelė