Friulis - baltojo vyno kraštas

Friulio regiono pavadinimas atsirado nuo dabartinio Cividale del Friulio miestelio, seniau paties Julijaus Cezario garbei vadinto Julijaus Forumu. Ten vynus greičiausiai gamino jau keltai bei ilirai, gyvenę tose teritorijose kelis šimtus metų prieš mūsų erą. Tik antrojoje XX amžiaus pusėje Friulis tapo pagrindiniu (greta Alto Adidžės) Italijos baltojo vyno regionu.

Collio ir Colli Orientali zonos yra pačiame Italijos šiaurės rytų kampelyje, keli kilometrai nuo sienos su Slovėnija, šiek tiek šiauriau Venecijos. Sienos sąvoka čia gana reliatyvi: plentas vingiuoja tarp kalvų, tad ne visada tiksliai žinai, kokioje šalyje esi. Vietiniai gyventojai abiejose sienos pusėse kalba dviem kalbomis – italų ir slovėnų, neretai suplakdami jas į kalbų mišinį, dažnos mišrios santuokos, auginamos tos pačios vynuogių veislės, juk ir terroir visiškai vienodas.

Aplinkinių regionų įtaka ryški ir gastronomijoje. Friulio virtuvė nelabai panaši į itališkąją, kokią mes ją įsivaizduojame. Čia nerasi nei picos, nei pastos, tačiau visur pasiūlys tirštos sriubos iš pupelių, kukurūzų miltų košės, vadinamos polenta, įvairiai paruoštos žuvies, mėsos su saldžiarūgščiu padažu ir netgi ypatingo daugiaryžio (risotto)– su žirneliais ar pupelėmis.

Tačiau svarbiausia, kad Friulyje daromas puikus vynas. Per pastaruosius 30 metų šiame regione įvyko tikras vyndarystės atgimimas. Vyno revoliuciją Friulyje XX amžiaus šeštojo ir septintojo dešimtmečio sandūroje pradėjo 2003 metais miręs Mario Schiopetto. Jis pirmasis regione atsisakė ąžuolinių statinių baltojo vyno gamyboje. Jo pavyzdžiu greitai pasekė Joško Gravneris, Silvio Jermannas, Livio Felluga, Girolamo Dorigo, ir vyno pasaulyje atsirado gaivaus, labai vaisiško šio regiono baltojo vyno. Kiek vėliau Gravneris, Schiopetto ir kiti pradėjo eksperimentuoti su mažomis ąžuolo statinėmis ir pasiekė puikių rezultatų.

Įspūdingosios ‘Ribola Gialla’ terroir ir istorija

Čia puikios gamtinės sąlygos vyndarystei. Iš šiaurės regionas apsuptas Alpių, o pietuose jaučiamas šiltas Adrijos dvelksmas. Rytinės Friulio kalvos (DOC Colli Orientali del Friuli) siekia 100 – 350 metrų virš jūros lygio, vynuogynai orientuoti į rytus ir dosniai apšviečiami saulės.

Šiame dirvožemyje gausu kalkių, molio ir žvyro. Jį sudaro keliolikos metrų storio klintinės nuosėdos - suakmenėjusios geldelės ir pusiau suirę koralų rifai. Per šimtus tūkstančių metų nuosėdos pavirto minkštu skalūnu, vietiniu dialektu vadinamu ponca. Tai labai lengvai apdorojama medžiaga, ją net rankomis galima sutrupinti. Kaip tik dėl šio skalūno Collio vynai įgauna jiems būdingų savybių ir galingą mineralinę struktūrą.

Dėl šių priežasčių Colli Orientali zonos baltųjų vynuogių derliai būna puikūs, tad jos užima net 60 – 70 proc. ploto. Beje, ši žemė labai tinka ir ‘Pinot Grigio’ vynuogėms. Tačiau geriausia vietinė veislė, be abejo, yra ‘Ribolla Gialla’. Rašytiniai šaltiniai apie jos auginimą Italijos ir Slovėnijos pasienyje siekia XII amžių. Pavadinimas greičiausiai kilęs iš itališko žodžio ribollire, kuris reiškia „iš naujo užvirti“, mat seniau šaltos žiemos nutraukdavo fermentaciją, o pavasarį dėl didelio cukraus kiekio misoje ji vėl prasidėdavo. Kalbama, kad ši veislė per Slovėniją atkeliavo iš Graikijos, kur jos vietinė atmaina dabar vadinama ‘Robola’.

Vyno pasaulyje retai pasitaiko, kad beveik visiškai užmiršta vynuogių veislė staiga išgarsėtų, juolab vienu metu dviejose šalyse.

Dar XX amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje ‘Ribolla Gialla’ buvo laikoma menkaverte, nykstančia veisle, geriausiu atveju auginama kaip papildas kitoms veislėms gaminant baltąjį vyną ar tiesiog auginama darželiuose prie namų. Ši veislė būtų ir visai išnykusi, jei jos likimu nebūtų susirūpinę Italijos slovėnai Marco Primosigas („Primosic“ vyninė) ir Figelj Alessio („Fiegl“ vyninė).

Vargšė ‘Ribolla’ nuo neatmenamų laikų buvo fermentuojama kartu su odelėmis atvirose talpose, todėl anksti oksiduodavosi, dažnai sugesdavo ir užsikrėsdavo įvairiomis bakterijomis. Tokio salstelėjusio vyno, turinčio 8,5 – 9,5 proc. alkoholio, kaip pasakojo Marco Primosigas, vietiniai žmonės išgerdavo net po 2 litrus per dieną. Šiandien už pigiausią lengvo, jauno, sauso ir kvepiančio „Marco Ribollos“ butelį tenka pakloti ne mažiau kaip 17 eurų. Ir tai jau ne grynas itališkas vynas, nes jauni broliai Primosigai kartu su tėvu turi vyninę ir kitoje sienos pusėje, Slovėnijoje. Dėl tos priežasties vynas neturi itališkos DOC kategorijos, o tik regioninę IGT.

‘Ribolla Gialla’ iš Collio

Oslavijos miestelyje teko dalyvauti gana didelėje vynų iš ‘Ribolla Gialla’ vynuogių degustacijoje, kuri vyko vyninėje „Rudikon“. Savo vynus joje pateikė ir kiti kaimynai: „Fiegl“, „La Castellada“, „Primovic“, „Damijan“, „Princic“ ir minėtojo Marco Primosigo vyninė „Primosic“. Šių vyninių savininkai siekia veislei ‘Ribolla Gialla’ grąžinti Collio karalienės vardą, pagrįstai teigdami, kad kaip tik ši veislė, nuo amžių auginama šiose vietose, geriausiai perteikia vietinio terroir išskirtinumą ir savybes.

Pirmas įspūdis degustuojant buvo labai netikėtas: vynas pasirodė gana keistas, neįprastas, šiurkštokas, net laukinis. Kai geriau jį pažįsti, atrandi jame vis daugiau žavesio. Šaip ar taip, tai itin minerališkas, gana rūgštus vynas, juntami išmirkytų žalių obuolių, abrikosų, anyžių, o kartais net ir medaus aromatai.

Toje didelėje stilių įvairovėje geriausiai pasirodė patys gaiviausio vyno pavyzdžiai – šviežio, aiškaus, jauno, šiek tiek agresyvoko, ąžuolinėje statinėje nebrandinto. Toks vynas gerai atgaivina karštyje, yra puikus aperityvas, gerai dera su daržovių salotomis ir įvairiais žuvies patiekalais, kuriais Friulio virtuvė nuo seno garsėja. Reikia paminėti ir „ąžuolinę“ ‘Ribollą’ bei kai kuriuos ‘Ribollos’ mišinius, brandintus iš dalies ąžuolinėse statinėse, iš dalies plieno talpose. Toks vynas yra sodrios spalvos, nelabai  rūgštus, švelnesnio ir sudėtingesnio aromato. Gerai padaryta ‘Ribolla Gialla’ tinkama ilgam brandinimui. Pateikti 10 – 12 metų senumo pavyzdžiai buvo gerai išlaikę aromatus, o rūgštingumas pastebimai sumažėjo. Tokį vyną galima drąsiai rekomenduoti prie sudėtingų žuvies patiekalų ir baltos mėsos.

Friulio raudonasis

Collio paveikslas būtų neužbaigtas, jeigu nepaminėtume regiono raudonojo vyno. Šiam vynui regione tenka apie 20 proc. vynuogynų.

Lyderių trejetuką sudaro ‘Merlot’, ‘Cabernet Franc’ bei ‘Cabernet Sauvignon’, ir būtent tokia tvarka. Kai kur dar auginama ‘Pinot Noir’, tačiau mažais kiekiais, nes šiai veislei čia per karšta. Kaip paaiškėjo iš pokalbių, Collio nėra vyninės, kuri gamintų vien raudonąjį vyną, tačiau jis gaminamas beveik visur, tik ne visi eksperimentai pasiseka.

Italija tikriausiai yra antroji ‘Merlot’ veislės tėvynė po Prancūzijos. Pirma, dėl geros vyno kokybės, o antra, dėl didelio kiekio gero kasdieninio vyno, ypač krašto šiaurėje. Geriausias itališkas ‘Merlot’ vynas vienintelis pasaulyje dar gali būti prilygti prancūziškam. Kaip tik toks gaminamas Friulyje. Ir mišiniuose su ‘Cabernet Sauvignon’ bei ‘Cabernet Franc’, ir nemaišytas ‘Merlot’ gali būti vaisiškas ir švelnus, pakankamai taniniškas, elegantiškas ir ilgaamžis. Tipišką Friulio ‘Merlot’ (ilgai brandintą didelėse statinėse, švelnesnės faktūros) daro „Borgo del Tiglio“ vyninė.

Retenybių ieškotojams

Pastaruoju metu Friulyje stebimas senųjų veislių atgimimas. Vietiniai vyndariai prikėlė, ištraukė iš užmaršties seniai užmirštą veislę ‘Picolit’, kuri kadais buvo labai mėgstama, o jos saldieji vynai buvo Habsburgų dvaro puošmena. Kita svarbi atgimstanti veislė – ‘Schioppettino’, raudonosios vynuogės, išsiskiriančios kaip reta ilgu brandinimo potencialu ir aukščiausia kokybe. Vis daugiau naudojama ‘Refosco’, ‘Pignolo’, ‘Taccelenge’ veislių. Apskritai vietiniai vyndariai jaučiasi nesuvaržyti ir, pasitaikius progai, eksperimentuoja, kuria naujus derinius ir net naujus klonus.

‘Schioppettino’ veislės (dar vadinamos ‘Ribolla Nera’) pavadinimu pamėgdžiojamas šnypštimas. Pagal seną tradiciją šis vynas būdavo išpilstomas jaunas, todėl buteliuose tęsdavosi malolaktinė fermentacija, ir vynas pasidarydavo šiek tiek kibirkščiuojantis. Ta tamsi veislė dabar vėl atgaivinama. Ji auginama tik rytiniame Italijos pakraštyje, turinčiame Colli Orientali del Friuli nuorodą. Iš jos gaminamas labai geros struktūros, svarus, šiltas ir švelniai aksominis vynas. Jame daug rūgšties. Kvepia juodaisiais serbentais, gervuogėmis ir kitomis miško uogomis, vynui bręstant, šiuos kvapus pakeičia elegantiška miško paklotės ir medžio kvapų puokštė.

Tikiuosi, kad ši trumpa ekskursija į stebuklingą kraštą paskatins Lietuvos vyno mėgėjus paragauti nuostabaus Friulio vyno. Naujo vyno ieškotojus šiame krašte sudomins ir palyginti didelės vyninės „Marco Felluga“, „Livon“, ir eksperimentus mėgstantys vyndariai Joško Gravneris bei Nicola Manferrari („Borgo del Tiglio“), ir mažieji tradicijų puoselėtojai Paolo Caccese bei Marco Primosigas. Baltąjį Friulio vyną po truputį jau atrandame, ateina metas ir raudonajam ‘Refosco’, ‘Schioppettino’, o pradėti galima ir nuo  puikaus šio regiono ‘Merlot’.

Friulio vyninių vertinimas