Pjemontas dažnam asocijuojasi su tauriaisiais barolais ir barbareskais, pagamintais iš itališkų vynuogių karalienės ‘Nebbiolo’. Tačiau ant kasdienio vietinių stalo nuo seno karaliauja toli gražu ne ši, kiek įnoringa vynuogių veislė. Ten rasime Pjemonto vyndarių „darbinį arkliuką“ – barberą. Pagal užimamą vynuogynų plotą Italijoje ‘Barbera’ kasmet patenka tarp 5 labiausiai paplitusių raudonųjų vynuogių veislių, tačiau už Italijos ribų ji daugeliui vis dar kiek nepažinta, truputį paslaptinga ir neįminta.
2023 m. ‘Barbera’ derlius „Mauro Molino“ vyninėje
Tad kas gi toji ‘Barbera’ ?
Vynuogyne ‘Barbera’ yra vešli, derlinga veislė, išlaikanti daug rūgšties net ir karštais metais, turinti nedaug švelnių taninų, sunoksta gan anksti ir vėsesnėse, menkiau saulės kaitinamose vietose, tad puikiai tarpsta nuo ‘Nebiolo’ atlikusiuose ploteliuose. Tai viena iš priežasčių, kodėl jos vynas taip išpopuliarėjo tarp vietinių, kad net imtas vadinti „žmonių vynu“ – gausiai gaminamas, lengvas, gaivus, vaisiškas ir turintis rūgšties, kuri puikiai dera prie riebių regiono patiekalų ir švelnių taninų, leidžiančių mėgautis vynu nelaukiant, kol laikas juos sušvelnins.
Todėl praėjo ne vienas Pjemonto istorijos šimtmetis, kol atsirado vyndarys, įžvelgęs jos potencialą ne tik kaip lengva ranka smuklėse pilstomo ir kasdien ąsočiuose ant pietų stalo statomo vyno, bet ir kaip išraiškingo, įdomaus, draugaujančio su ąžuolu ir vertu laikyti kelerius metus. Barberos istorijoje perversmą padarė Giacomas Bologna pravarde „Braida“, į rinką išleidęs 1982 metų derliaus vyną „Bricco dell’Uccellone“, pagamintą iš atskirame vynuogyne gerai sunokusių ‘Barberos’ vynuogių. Daugiau cukraus vynuogėse (bei ilgesnio nokimo metu kiek sumažėjęs rūgšties kiekis) suteikė vynui gylio, o neįprastai ilgas šioms vynuogėms (16 mėn.) brandinimas mažose prancūziško ąžuolo statinaitėse suteikė vynui taninų bei papildė vaisišką aromatą žemiškomis bei prieskonių natomis. 1984 m. šis vynas buvo pristatytas parodoje „Vinitaly“, ir nuo tada barberai atsivėrė tarptautinės rinkos durys.
Šiandien barberos galime rasti visokios. Nokesnės uogos, ilgesnė maceracija suteikia galimybę panaudoti ąžuolo statinaites – tęsdami Giacomo Bolognos tradiciją, tai ir daro jo vaikai Raffaela ir Giuseppė Rochetta Tanaro kaimelyje, esančiame netoli Asčio. „Bricco della Bigotta“ ar „Bricco della Uccellone“ vynai – geriausi ąžuolo statinaitėse brandintos barberos pavyzdžiai. Pietaudami pas vyndarį paragavome ir dešimties, dvidešimties metų senumo „Bricco della Uccellone“ – su metais šviežias uogas pakeitė džiovintų figų, slyvų natos, išryškėjo balzaminio acto, kavos, subtiliai mėsiški aromatai, o burnoje gausi rūgštis ir švelnūs, ąžuolo pastiprinti taninai išlaikė malonią struktūrą. Tuo tarpu jų vynas „Ai Suma“ iš vėlyvojo skynimo uogų yra tamsus, gilus, poetiškas, jame pinasi tamsių slyvų, gervuogių, vanilės natos, jų nokų klampumą puikiai atsveria gaivi rūgštis, o visa tai įrėmina ąžuolo taninai.
„Trattoria Bologna“ savininkas Carlo Bologna - Giacomo Bologna brolis. Ir Raffaella Bologna - „Braida“ vyninės bendrasavininkė
Rocchetta Tanaro kalvos kadaise buvo jūros dugnas. Dirvoje gausu suakmenėjusių kriauklių
Albos apylinkėje, La Moros kaimelio kalkakmenio ir molio dirvoje, augančios uogos suteikia vynui švelnių taninų ir žavios elegancijos. „Mauro Molino“ vyninės barberų aromatų puokštėje pinasi Italijos raudoniesiems būdingi vyšnių, gervuogių, subtilūs raudonų gėlių, našlaičių niuansai. Tie, kam patinka tamsesnių uogų ir vilkdalgių aromatai, turėtų paragauti vyninės „G.D.Vajra“ gilios, sodrios, šilkinės barberos. „E. Pira & Figli“ – Chiaros Boschis, vienos iš „Barolo berniukų“, ir jos brolio Giorgio valdomos vyninės, „Barbera d’Alboje“ būdingas uogų natas papildo minerališki šlapio asfalto, pieštuko grafito, subtilūs dūmų niuansai ir elegantiška žibuoklių nata.
Giorgio Boschis
O štai senesniame Monfortės kaimelio dirvožemyje trijų Cru vynuogynų – Mosconi, Ginestra ir San Pietro – derliaus vynas „Domenico Clerico Trevigni Barbera d'Alba“ elegantiškas, modernus, žaviai besiskleidžiantis raudonų vyšnių ir žibuoklių natomis.
Taigi, matome, kad apgalvotai gaminama barbera – iš mažesnio derlingumo, senesnių vynmedžių bei kokybiškų, sirpių uogų – suteikia galimybių skleistis vyndario fantazijai ir atrasti jam vienam būdingą barberos „veidą“. Tačiau kai kuriems to neužtenka: vieni kuria vos putojančias, lengvas, linksmas barberas, kaip viena pirmųjų buteliuose kaip rūšinis vynas pardavinėti imtų Giacomo Bolognos „La Monella“, kiti imasi eksperimentų – tai atsiranda su ‘Nebbiolo’ vynuogėmis maišyta Domenico Clerico barbera „Arte“ ar G. D. Vajros „Barbera Freisa“, kuriame ‘Nebbiolo‘ ir ‘Barbera’ vynuogės fermentuojamos kartu.
Domenico Clerico dukterėčia Cecilia Rocca
Kokia barbera neturėtų būti?
Vis dėlto sukurti puikią barberą, kaip jau minėta, nėra taip lengva: sunku išlaikyti vyno balansą, turint omeny didelį šių vynuogių rūgštingumą ir polinkį kaupti cukrų – pagamintas vynas gali būti arba nemaloniai alkoholiškas, arba įkyriai salstelėjęs. Jei leisim vynuogėms išvešėti – uogos praras koncentraciją, vynas bus neišraiškingas, prėskas; o jei siekdami to išvengti nuskabysime per daug žalumos, neteksime pavėsio, galinčio apsaugoti uogų kekes nuo kaitrių saulės spindulių žalos ir turėsime naudoti kaolino molio „kremą“ nuo saulės. Vyninėje irgi reikia atidos – kad ąžuolo įtaka neužgožtų vaisiškumo, bet jį įrėmintų, pastiprintų savo taninais drauge išlaikydama žavų šios vynuogės lengvumą. Jau nekalbant apie tai, kad regione paplitusi vynuogių gelta (Flavescence dorée), ypač tarp ‘Barberos’ vynmedžių, – cikadelių pernešama infekcinė, lengvai plintanti liga, galinti negrįžtamai pažeisti vynmedžius arba gerokai sumažinti jų derlingumą, o tai atneša didelių nuostolių vyndariams, kuriems barbera užtikrina pinigų srautus, kol „Nebbiolo“ bręsta rūsiuose.
„G.D Vajra“ jaunoji karta: Giuseppe ir Francesca
Nepaisant viso to, barberai būdingas puikus kainos ir kokybės santykis, ji puikiai dera prie maisto (todėl labai populiarėja Šiaurės šalyse, paprastai žengiančiose vienu žingsniu priešaky gastronominėje srityje) ir gali būti geriama net išskirtinėmis progomis.
Pabaigai norėčiau pasidalinti poeto Giosuè Carduccio, pirmojo Nobelio literatūros premiją gavusio italo, eilute: „Dosnioji Barbera! Geriant tave ir vienam jūroj drąsu stoti prieš audras.“
Generosa Barbera Bevendola ci pare di essere soli in mare, sfidando la bufera.