Privilegijuoti mes, vyno mėgėjai. Rankose laikome vienintelį Lietuvoje alkoholio rinkos profesionalams skirtą leidinį. Ir, nepaisant visų sunkumų ir draudimų, jau 45-ąjį jo numerį! Suprasdami šią privilegiją, nusprendėme dažniau suteikti žodį ir kitų „tikėjimų“ atstovams. O kadangi neseniai įvyko pirmasis Lietuvoje alaus someljė čempionatas, pasidalinsime tribūna ir su alaus žodžio skleidėjais. Kas čia žino, gal ims vyno entuziastas ir konvertuosis į alaus išpažinėją. Gal net nealkoholinio, kurio pasirinkimas šiandien įtartinai platus.
Tomas Josas
Tomas Josas – alaus someljė čempionato nugalėtojas, baro „Alaus biblioteka“ bendrasavininkis, alaus istorijos žinovas, kurio karjerą bei gyvenimo būdą paskatino didelė aistra alui, besitęsianti jau daugiau nei 10 metų. Apie someljė čempionatą T. Josas viešai jau pasakojo ne vieną ir ne du kartus, tad sutariame nesikartoti ir pakalbėti bendresnėmis alaus rinkos temomis.
O kad pavyktų dvasiškai priartėti prie alaus temos, aplankau Tomą „Alaus bibliotekoje“. Siaurais laiptais Trakų gatvėje užkylu į ne kartą matytą erdvę, kur stalai papuošti senoviniais žaliais šviestuvais, dar vadinamais banker‘s lamp (liet. „bankininko stalo lempa“). Bankininkų šviestuvais papuoštame bare dirbantys žmonės vis dėlto save vadina alaus bibliotekininkais.
Susidomėjimo alumi pradžia (trumpoji versija)
Bene kiekvienas iš mūsų esame ragavę alaus, tačiau ne kiekvienam šis gėrimas paliko tokį įspūdį kaip Tomui Josui, kurio karjeros kelias prasidėjo nuo pirmojo belgiško alaus gurkšnio prieš daugelį metų ir supratimo, kaip šis alus skiriasi nuo tuo metu įprasto lietuviško gėrimo. Pasirodo, alus gali būti kompleksiškas, intelektualiai pažįstamas gėrimas.
Susipažinęs su alaus kultūra Lietuvoje, vaikinas šio gėrimo istorijos tyrinėjimui paskyrė net savo bakalauro darbą Vilniaus universitete. Po to kaip alaus turistas lankėsi įvairiose šalyse, svarbiuose alaus regionuose ir alaus daryklose. Vėliau atsirado bendraminčių grupė, su kuria Tomas ne tik keliaudavo, bet ir rengdavo degustacijas, o galiausiai su draugu, kadaise ir pasiūliusiu jam paragauti belgiško alaus, įkūrė dabar jau nebeveikiantį alaus barą „Prohibicija“.
Ką geriausias Lietuvos alaus someljė veikia šiandien?
Tomo verslumas, užgimęs studijų laikais, reiškiasi ir šiandien. Kartkartėmis Tomą galima pamatyti už „Alaus bibliotekos“ baro, tačiau dažniausiai jis veda edukacines programas, degustacijas, neseniai su komanda atnaujino įdomesnių alaus rūšių importavimą į Lietuvą, o metų tikslu vaikinui tapo aplankyti visus Baltijos šalyse vykstančius alaus festivalius.
Dėl tokio užimtumo labai nustebau T. Josą pamačiusi dar ir tinklalaidėse. Visai neseniai jis su Lietuvos komiku Antanu Kisliaku pradėjo įrašinėti edukacines videolaidas apie alų „Rimtas ir girtas“.
Tomas Josas ir Antanas Kisliakas
„Be savo pagrindinės veiklos, dar mėgstu žaisti tenisą, aktyviai stengiuosi prisidėti ir prie šios bendruomenės veiklos ir klestėjimo Lietuvoje. Jeigu negalėčiau dirbti su alumi, tuomet pasirinkčiau būtent šią sritį (juokiamės, kad vyno mėgėjai žaidžia golfą, o alaus – tenisą). Dar vienas smagus dalykas, kuris pastaruoju metu užima nemažai laiko, – ruošimasis savo vestuvėms. O jose, kaip ir dera alaus ekspertui, bus statomas ne šampano, o alaus stalelis,“ – komentavo pašnekovas. (Ant jo, anot pašnekovo, bus pilstomas grisette alus – belgiškas-prancūziškas elis).
Kraftinio alaus rinka – ar bumas baigėsi?
Apsidairius T. Joso vedamoje degustacijoje, galima buvo išskirti dvi alaus mėgėjų stovyklas: vieniems labiau patiko tradicinis ar pagal senuosius receptus padarytas alus, kitiems arčiau širdies buvo mažų gamyklų, kitais skoniais pagardintas ar pagal netradicinius receptus padarytas, t. y. kraftinis, arba rūšinis, alus.
Prieš keletą metų gerti paprastą alų pasidarė nebemadinga. Visi panoro rūšinio, o ir gamintojai pamatė nišą rinkoje ir tuoj pat užpildė lentynas dukterinių įmonių alumi. Šios įmonės nekėlė asociacijų su didelėmis gamyklomis, gal net turėdavo kokį receptą kūrusio „paprasto žmogaus, kūrėjo“ vardą ar bent jau kokį stilingą pavadinimą.
Parduotuvėse tokiam alui atsirado atskiros lentynos, didžiuosiuose prekybos centruose – net kraftinio alaus lentynų alėjos. O darbar jau kalbame apie rinkos susitraukimą?
Tokį visada egzistavusio gėrimo išpopuliarėjimą, ypač tam tikroje vartotojų grupėje, lyginome su natūraliojo vyno bumu: išpopuliarėjimas to, kas visada buvo; mažųjų gamintojų išaukštinimas; didžiųjų gamintojų pasinaudojimas situacija; kūrybiškumas dizaino, skonio, istorijų srityje ir t.t.
„Susidomėjimas mažame burbule visada buvo, tačiau krafto bumo pradžioje jautėsi šurmulys ir už burbulo ribų, – kraftinio alaus piką prisimena Tomas. – Dabar paprastas vartotojas vėl renkasi tradicinius, lengvus, „švarius“ lagerius, o įdomesnį kraftinį alų dažnai pasiima tik vakaro pradžiai.“
„Sprendžiant pagal dabartines tendencijas, alaus gamintojai ir mėgėjai turėtų judėti link solidarizacijos, labiau specifinių vietų, specializuotų barų, kur galėtų naujai susipažinti su savo hobiu (jeigu tas hobis yra alus). Tačiau Lietuvoje tokias tendencijas vis dar sunku įžiūrėti,“ – apibendrina Tomas.
Nepaisant pasauliniu mastu besikeičiančių įpročių, sklando gandai, jog šiais metais Lietuvoje bus atidarytos net keturios naujos mažosios alaus daryklos.
Rent-beer ir Lenkijos vs. Lietuvos rinka
Kita prognozuojama tendencija, anot Tomo, tai alus, kartais dar vadinamas rent-beer, kuris padeda gamykloms mokėti nuomą ir atlyginimus. Tai paprastesnio, kartais į paraštes nustumto, ne itin ekspresyvaus stiliaus, bet pigesnis alus, padedantis alaus darykloms išgyventi, o alaus vartotojams mažiau mokėti už produktą.
„Tokio alaus augimas po truputį juntamas ir Lietuvoje. Apskritai pasaulinės rinkos tendencijos nedaug skiriasi nuo to, ką jaučiame Lietuvoje. Rinka traukiasi, konkurencija didėja,“ – po apsilankymo didžiosiose Europos alaus parodose pastebėjo alaus someljė.
Didžiosios parodos, anot Tomo, suteikia progą artimiau susipažinti su didelės rinkos nūdienos aktualijomis. „Pavyzdžiui, Varšuvoje vykusioje alaus parodoje buvo juntami keli akcentai: šviežumas, inovatyvumas ir lokalizacija. Lenkija tikrai stipriai akcentuoja ir palaiko vietinius produktus, plečiasi vietiniai apynių ūkiai, auginamos naujos apynių veislės ir gausėja jų naudojimas alaus gamyboje. Pačiame festivalyje daugiausia dalyvavo vietiniai aludariai ir tik kelios kviestinės alaus daryklos. Ten tikrai stipriai įsišaknijęs posakis think global, drink local.
Nealkoholinio alaus rinkos augimas
Kraftinio alaus rinkos kreivei leidžiantis, anot T. Joso, nealkoholinio alaus rinka, priešingai, auga. Ir ne tik lentynose, bet ir žmonių sąmonėje.
„Net degustacijų metu visada sudarome galimybes lygiavertiškai paragauti ir dalyvauti tiems, kas nevartoja alkoholio,“ – sakė jis.
Tomas pastebėjo, kad vis daugiau žmonių į barą ateina pabendrauti ir nebesijaučia blogai užsisakydami nealkoholinį alų. Tad ir jo bare dabar galima rasti per 10 nealkoholinio alaus rūšių, nors seniau užtekdavo ir vienos.
Be kita ko, nealkoholinio alaus kokybė pastaraisiais metais stipriai pagerėjo. Ypač prie to prisidėjo Vokietijos laboratorijoj išvestos specialios mielės, kurios nefermentuoja maltozės. Dėl to alus gali pereiti visą fermentacijos procesą ir išlikti nealkoholinis – alkoholis nėra šalinamas po proceso, o tiesiog nesusidaro jo metu.
O kaip be politikos...
Apie įstatymus, suvaržymus ir politiką su alaus istoriku galima kalbėtis ilgai. „Iš dalies, – sako jis, – tai skatina originalumą ir kūrybiškumą, iš kitos pusės supranti, kad tavo darbas gali būti labai laikinas.“
Pusiau juokais, pusiau rimtai remiamės Tomo bakalauro darbu ir ieškome paralelių tarp šiandien ir tarpukario Lietuvoje galiojusių alkoholio draudimų. „Kartais net atrodo, kad pirmieji alkoholio reklamos ribojimai ir draudimai buvo aklai nukopijuoti nuo tarpukario Lietuvos įstatymų,“ – juokiasi ekspertas.
Štai vienas iš pavyzdžių.
1934 m. išleidžiamas akcizų ir finansinių monopolijų įstatymas. Šiuo įstatymu apibrėžiamos alaus savybės, leistinos jo sudedamosios dalys (salyklas, apyniai, mielės, vanduo). Įstatymu sumažinamas leistinas alaus stiprumas (iki 7,5 proc. alkoholio tūrio) – tai dar vienas kovos su alkoholio vartojimu padarinys. Įstatyme reglamentuotas ir naminio alaus gamyba. Nuo šiol naminė aludarystė leistina, jei alus gaminamas savo reikmėms.
2011 m. gruodį priimtas įstatymas numato, kad nuo kitų metų sausio draudžiama alų, sidrą, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais, alkoholinius kokteilius pilstyti į didesnės nei 1 l talpos plastmasinius butelius bei prekiauti silpnaisiais alkoholiniais gėrimais, stipresniais nei 7,5 proc alkoholio tūrio. Šis draudimas po poros metų buvo panaikintas (dėl Europos Komisijos reikalavimų ir gręsiančių baudų), ir į rinką galėjo grįžti stipresnis belgiškas elis, imperinis stautas ir panašios alaus rūšys.
Didžiausia problema ko gero yra tai, kad įstatymus priimantys asmenys turi mažai informacijos, yra nesusipažinę su gėrimų tradicijomis ir kultūrine reikšme, vadovaujasi aplinkos kuriamais mitais ir dažnai nemato platesnio paveikslo. Konsultacijos su alkoholio srities profesionalais, jeigu ir vyksta, tai pasyviai, o įstatymai inicijuojami iš fanatizmo ar būtinybės įtikti rinkėjui ar rinkiminei programai,“ – įžvalgomis dalijosi T. Josas.
Užduodama Tomui klausimus, neišvengiau palyginimų: vyno pasaulyje yra taip... O kaip tai vyksta alaus pasaulyje? Vyndariai daro šitaip... O kaip aludariai? Abu buvome maloniai nustebę. Nors alaus ir vyno mėgėjai kartais susiskirsto į dvi stovyklas kaip kačių ir šunų savininkai, paralelių tarp šių gėrimų ir kultūrų daugybė. Tad interviu metu kilo idėja – paprašiau Tomo parašyti mūsų žurnalui apie vyno ir alaus „solidarumą“. Taip gimė jo straipsnis „ Kur alus susitinka su vynu“. Gero skaitymo ir naujų skonių bei kultūrų pažinimo!