Redaktoriaus žodis

Šį žurnalo numerį leidžiame tokiu metu, kai valdžia skiria ypač daug dėmesio alkoholio prekybos reglamentavimui. Kalbu ne tik apie naująjį Seimą ir vyriausybę, gausią blaivybės žinovų, bet ir apie istorija tampantį septintąjį  posovietinių laikų Seimą, kuris darbo pabaigoje paleido pluoštą daug sumaišties sukėlusių Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, taip ir nepriėmęs jokių įstatymo įgyvendinamųjų aktų. Valdžiai skiriame keletą straipsnių apie nesėkmingus administracinius būdus kovoti prieš nepageidaujamas alkoholio vartojimo pasekmes ir šlakelį karikatūristų humoro.

Pastaruoju metu labiau liūdina tai, kad daugėja vyno profesionalų, kurie tikriausiai tiek įsisuko į kasdienę rutiną, jog apleido žinias ir kultūrą – du svarbiausius vyno požymius, skiriančius jį nuo kitų alkoholinių gėrimų. Štai keletas vienos savaitės vaizdelių: artėja trečiasis lapkričio ketvirtadienis, visas pasaulis su jauduliu laukia momento, kai bus galima parduoti pirmuosius 2016 m. derliaus Prancūzijos vyno butelius. Tačiau jaudulio nebejaučia kai kurie Lietuvos prekybos centrai, kurie Beaujolais Nouveau sutiko iš anksto – antradienį.  Antrasis vaizdelis iš viešbučio, į kurį vyno platintojus pakvietė naujai skirtas entuziastingas Balkanų šalies ambasadorius, norėdamas pristatyti savo šalies vyną. Puiki keliolikos vynų degustacija, bet kodėl nė vienas atėjusysis neišsitraukia užrašų knygelės? Trečia situacija – vyno mokslo šventovėje, kur tarptautinio sertifikavimo egzamino susirinko perlaikyti lietuviai.  Vienas perspėja neateisiąs, nes nepasiruošęs. Kiti kantriai rašo, bet prisipažįsta nespėję paskaityti vadovėlio. Ar išlaikys? „Kam tai rūpi?“ – paklausite. Niekam. Tačiau be žinių vyno kultūra yra tuščiaviduris kevalas, forma be turinio, kurią bet koks kietesnis valdžios judesys sutraiškys ir net nepastebės.

Todėl, kaip visada, „Vyno žurnale“ rašome tik apie žmones, kurie žino, išmano ir gyvena pilnavidurį vyno gyvenimą.  Nes vynas nėra vien alkoholinis gėrimas.