Pamirštos Pjemonto vynuogės: tradicijos ir reinkarnacijos

Pjemonte – rugsėjo antra pusė. Laikas matuotis vyndario batus, ir tai viena įdomiausių „Local Vibes“ planuojamų patirčių. Įsivaizduokite, vėlyvas rytas ir kylanti saulė palaipsniui sušildo gaivų orą, verčia sklaidytis slėniuose pasklidusį rūką. Vynuogynų šlaitais vingiuojančiais takeliais pasiekiame vyndario kiemą. O jis kraipo galvą: ‘Barberos’ vynuogėms dar per anksti. Visą praėjusią savaitę gausiai lijo, tad reikia leisti joms išdžiūti, išsivėdinti ir iki galo prisirpti. Orų prognozės palankios, ir vyndarys nusiteikęs laukti. O štai gretimame šlaite auga prosenelio sodintas ‘Grignolino’ vynuogynas. Keturiomis karūnomis pasidabinusios karališkos kekės jau visiškai prisirpusios. Matuojamės vyndario batus, ir saldžios ‘Grignolino’ sultys teka mums tarp pirštų!

Tradicinės Pjemonto vynuogių veislės: kodėl jos pamirštos?

Pjemontas daugeliui asocijuojasi su ‘Nebbiolo’ vynuogėmis ir šiandien vyno pasaulyje garsėjančiais struktūriškais ir ilgaamžiais „Barolo“ ir „Barbaresco“ vynais. Gerai atpažįstama ‘Barberos’ veislė ir iš jos gaminami tradicinis svarus „Barbera d'Asti“ vynas, kuriam būdingas sodrus juodųjų vyšnių, slyvų aromatais. Tačiau Pjemontas ir ‘Grignolino’? Net ir susipažinusieji su pasauliniu vynų žemėlapiu dažnai tiesiog trūkčioja pečiais – kas tai?

Šiandien istorinės Langės ir Roero vietovės Pjemonto pietuose minimos tarp svarbiausių pasaulio augaviečių. Žvelgiant paviršutiniškai, taip nutiko dėl pastaraisiais dešimtmečiais ‘Nebbiolo’ vynuogių vyną aplankiusios komercinės sėkmės, susijusios su jo tinkamumu ilgam saugojimui ir investicijoms. Tačiau vien sėkmės nepakanka. Priklausymą ypatingiausioms pasaulio augavietėms lemia savitos klimatinės sąlygos, prieš 5–15 mln. metų čia tyvuliavusios jūros suformuota dirvožemio struktūra, vėlyvojo neolito laikus menančios vyndarystės tradicijos, kai dar ir šiandien svarbiausias ūkinis vienetas yra šeima, karta iš kartos perduodanti tik jai būdingas vyndarystės žinias. Na, ir svarbiausia – tai mažai žinomų, autochtoninių, tai yra iš šio regiono kilusių ir dažnai tik jame prigyjančių, vynuogių veislių gausa. Vynuogių, pamirštų dėl lepumo, sudėtingos priežiūros ir vinifikacijos, bet, netikėtai atradus seną, protėvių sodintą vynuogyną, vėl atgimstančių iš užmaršties naujam gyvenimui.

Pjemonte tokių nežinomų ar primirštų vynuogių, kaip ‘Grignolino’, apstu. Daugelį jų anksčiau ar vėliau į užmarštį išstūmė ‘Nebbiolo’, paplitusi vėlyvojo neolito laikotarpiu iš Valtelinos slėnio dabartinėje Lombardijoje ir į pietvakarius nuo Madžorės ežero plytinčių Gemės (Ghemme) miestelio apylinkių. Ten prasidėjo ‘Nebbiolo’ kelias į pietines Pjemonto teritorijas. Skirtingu laiku skirtingose teritorijose ‘Nebbiolo’ įgavo naujų vardų, paremtų tiek vynuogės klonų, tiek teritorijų, o vėliau ir denominacijų pavadinimais. Šie vardai ilgainiui žmonių sąmonėje susijungė į vientisą grandinę: ‘Chiavennasca’, ‘Spanna’, ‘Picoutener’, ‘Lampia’, ‘Michet’, ‘Rose Nebbiolo’, ‘Rosetta’, ‘Pugnet’, ‘Prunenta’, ‘Marchesana’, ‘Monferrina’, ‘Nebbiolin Canavesano’, ‘Nubiola’, ‘Ghemme’, ‘Gattinara’, ‘Lessona’, ‘Boca’, ‘Bramaterra’, ‘Carema’, ‘Grixa’, ‘Roero’, ‘Barbaresco’, ‘Barolo’ ir t. t.

Pjemonte ‘Nebbiolo’ vynuogės galutinai įsigalėjo tik XVIII a. ir XIX a. sandūroje, kai buvo pradėtas gaminti sausas raudonasis vynas pagal prancūzišką technologiją. Iki tol kvapą gniaužiančiuose kalvų šlaituose, šeimų sodų ir daržų vynuogynuose dominavo kartu auginamos skirtingos vynuogių veislės. Dažnai tarp pagrindinės veislės vynmedžių buvo sodinami kitokios vietinės veislės vynmedžiai. Todėl net ir įsigalėjus ‘Nebbiolo’ bei sukūrus denominacijų taisykles, jose dažnai nurodoma, kad leidžiama naudoti 5–15 % kitų vynuogių. Šiandien tokios mažai girdėtos ir pamirštos vynuogių veislės yra baltosios ‘Erbaluce’, ‘Nascetta’, ‘Timorasso’, ‘Favorita’, iš dalies ‘Arneis’ ir ‘Cortese’ bei raudonosios ‘Croatina’, ‘Vespolina’, ‘Uva Rara’, ‘Bonarda’, ‘Neretto’, ‘Freisa’, ‘Grignolino’, ‘Ruche’, ‘Gamba di Pernice’, ‘Albarossa’, ‘Pelaverga’, iš dalies ‘Dolcetto’ ir ‘Brachetto’.

Šiandien baltųjų vynuogių ‘Arneis’ ir ‘Cortese’ vynai sulaukia pakankamai dėmesio su denominacijomis „Roero Arneis DOCG“ bei „Gavi DOCG“, o ‘Favorita’ yra artima plačiai paplitusios ‘Vermentino’ giminaitė, tačiau  ‘Erbaluce’, ‘Nascetta’ ir ‘Timorasso’ vynuogės skendi šešėlių karalystėje. Vynuogių veislių ‘Croatina’, ‘Vespolina’, ‘Bonarda’ ir ‘Uva Rara’ nuo senų laikų šiek tiek dedama į garsiuosius „Nebbiolo“ vynus iš šiaurės Pjemonto  „Ghemme DOCG“, „Gattinara DOCG“, „Lessona DOC“, „Bramaterra DOC“, „Dolcetto“ vis dar išlieka gausiausiai vartojamas namų vynas Pjemonte, o štai ‘Freisa’, ‘Grignolino’, ‘Ruche’ ir ‘Pelaverga’, rodos, amžiams pasiklydo užmaršties labirintuose. Būtent iš šių mažai kam žinomų vynuogių, apie kurias nerašoma populiariuose vyno žurnaluose, gaminami stilistiškai įdomūs vynai, tad vietinės vynuogės periodiškai išgyvena atgimimą ir verčia vyno gurmanus apie jas kalbėti.

Įdomiausios pamirštų Pjemonto vynuogių reinkarnacijos

Šiandien tampa aišku, kad daugelis pamirštų vynuogių Pjemonto regione galutinai išnykti negali, kadangi enologijos mokslo bendruomenė išsikėlė strateginį tikslą – išsaugoti visas žinomas vynuogių veisles. Pjemonto regione suskaičiavome net 58 vyno denominacijas, iš kurių 16 turi DOCG statusą, o likusios 42 – DOC. Šias denominacijas turi per 80 proc. visų regiono vynų, tad nekontroliuojamų vynuogių veislių praktiškai nebeliko.

‘Erbaluce’

Keliasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Turino, Doros Baltėjos upės slėnyje, plyti Ivrėjos moreninė įduba, prieš pusę milijono metų suformuota ledynų. Šiaurėje nuo atšiaurių sąlygų šią įdubą saugo La Seros kalnagūbris – Monblano moreninis liežuvis, tapęs ilgiausia Europos kalva. O iš Aostos slėnio šį regioną nuolat prapučia sausas ir šiltas, dažnai smarkus ir gūsingas kalnų vėjas fenas. Tai užtikrina švelnesnį klimatą, nei galima būtų tikėtis kontinentiniame landšafte. Šiltas metų laikas čia užtrunka ilgiau, auga alyvmedžiai, figmedžiai bei agavos, dirvožemį sudaro ledynų susmulkintos, mineralų gausios uolienos – visa tai sukuria atsiranda idealias sąlygas vyndarystei.

Manoma, kad ‘Erbaluce’ vynuoges į šią teritoriją atnešė Romos imperijos legionai, kontroliavę karybos ir prekybos kelius, Aostos slėniu einančius per Alpes. Švelnus klimatas ir druskingas moreninis dirvožemis itin tiko ‘Erbaluce’ vynmedžiams, todėl buvo galima atskleisti šių vynuogių potencialą gaminant kompleksišką baltąjį vyną, ypač nedidelėje teritorijoje Kaluzo (Caluso) miesto apylinkėse. Aišku, antikiniais laikais legiono kareiviai mėgavosi saldžiais ir sodriais „Passito“ vynais, gaminamais iš vytintų ‘Erbaluce’ vynuogių. Būtent vynas „Erbaluce Caluso Passito“, kartu su „Passito di Panteleria“ iš Sicilijos bei „Sciacchetra“ iš Činkvė Terės (Cinque Terre) Ligūrijoje, yra vienas iš trijų seniausių „Passito“ vynų.

‘Erbaluce’ vynuogynai formuojami antikinės pergolos metodu, tad įmanomas tik rankinis darbas. Taip sunkiau, tačiau vynuogės apsaugomos nuo intensyvios saulės, drėgmės stygiaus bei stichijų. „Erbaluce di Caluso“ denominacija didžiuojasi DOCG statusu, kuris 2010 m. buvo suteiktas net trijų stilių vynams. Sausas baltasis vynas pasižymi auksine spalva, greipfrutų, jūros druskų ir šlapio akmens aromatais, kurie pereina į intensyvius medaus ir baltų gėlių aromatus brandinant ąžuolo statinėse. Tradiciniu metodu gaminamas putojantis vynas yra pabrėžtinai sūrus, o mažiausiai 15 mėnesių su mielių nuosėdomis butelyje užtikrina kremiškų burbuliukų gausą. O štai antikinis „Erbaluce Caluso Passito“ vynas išsiskiria sodria gintaro spalva, medaus, akacijų, skrudintų riešutų aromatais, ilgai išliekančiu poskoniu su kavos natomis, kurios stiprėja vyną medinėse statinėse brandinant ilgiau nei privalomus 3 metus.

‘Nascetta’

‘Nascetta’ vynuogių istorija šiandien tęsiasi dėl lemtingo atsitiktinumo. Praėjusio amžiaus pabaigoje, kuriant vynų klasifikacijos sistemą, enologijos ekspertai manė, kad ‘Nascetta’ visiškai išnykusi, o registruotų ‘Nascettos’ vynuogynų nėra. Senus vynuogynus turinčios šeimos pagal senolių pasakojimus spėjo, kad kai kurie vynmedžiai galėjo būti ‘Nascetta’, tad, vadovaudamiesi „Barolo“ denominacijai priklausančio Novelo miestelio raštinėje rastais šaltiniais, bandė gaminti saldų baltąjų vyną. Šaltiniuose teigiama, kad ‘Nascetta’ vynuogės puikavosi baltoms vynuogėms nebūdingais taninais ir koncentracija, todėl saldieji vytintų vynuogių vynai buvo išties atsparūs laikui. Šiandien žinoma priežastis, kodėl pati ‘Nascetta’ neatsispyrė laikui – dėl lepumo ir neprognozuojamo derliaus, kuris, nepaisant įdėtų pastangų, gali būti itin gausus arba visiškai menkas.

Vieną 1993 m. popietę Barolo vyndariai Valteris Fissorė ir Elvias Cognas sulaukė kvietimo paragauti 1986 m. „Nascettos“ vynų. Norėdami patenkinti smalsumą, lengvabūdiškai sutiko. Vynas, pagamintas Novelo šaltiniuose aprašytu būdu, juos maloniai nustebino – turėjo brandiems „Passito“ vynams būdingų ypatybių, tačiau jo struktūra buvo unikali ir priminė garsųjį soterną. Elvias Cognas užsidegė idėja prikelti ‘Nascettos’ vynuoges naujam gyvenimui, pasodino ir įregistravo vynuogyną, jau 1994 m. nuėmė pirmąjį derlių, iš kurio pavyko pagaminti 800 kultiniais tapusių „Anas-Cetta“ butelių. Šiandien jau beveik 20 vyndarių eksperimentuoja su ‘Nascettos’ vynuogėmis.

2002 m. sausas baltasis ‘Nascettos’ vynuogių vynas buvo pripažintas oficialia denominacija „Langhe Nascetta DOC“. O istorinės augavietės Novelo miestelio apylinkėse 2010 m. buvo išskirtos į atskirą subzoną „Nascetta del comune di Novello DOC“, kurioje buvo įteisinti ir senieji saldūs vynai, gaminami vien tik iš pavytintų ‘Nascettos’ vynuogių. Šiandien gaminami sausi baltieji „Langhe Nascetta DOC“ vynai yra sodrios geltonos spalvos su žalsvais atspalviais, greipfrutų, šieno, šviežiai pjautos žolės, medžio bei pjuvenų aromato, aksominės tekstūros, taniniški. Novelo miestelio apylinkių subzonoje „Nascettos“ vynai bent 5 mėnesius brandinami, greičiausiai ir medinėse statinėse –  tai sustiprina citrusinių vaisių bei akacijų žiedų aromatus.

‘Timorasso’

Keliaujant Pjemonte, sunku nepastebėti vyraujančios tendencijos auginti ‘Chardonnay’ vynuogynus ir gaminti įvairų šių vynuogių vyną – tiek minerališką, gaivios rūgšties, tiek viliojantį medaus, prieskonių ir baltų gėlių aromatais. Vyndariai ieško galimybių patenkinti rinkoje jaučiamą universalaus ir atpažįstamo baltojo vyno poreikį – minerališko, geros struktūros, burną užpildančios aliejinės tekstūros, atsparaus laikui, neutralaus ir gamybos metu leidžiančio formuoti norimą stilių. Kas geriau nei ‘Chardonnay’ vynuogės leidžia vyndariams patenkinti šį poreikį? Tačiau gilias tradicijas turinčios Pjemonto vyndarių šeimos iš Alesandrijos provincijos, garsėjančios „Gavi“ vynu iš ‘Cortese’ vynuogių, dar pamena itin seną, neutralumu ir minėtomis savybėmis pasižymėjusią vynuogių veislę  ‘Timorasso’, augintą į pietryčius nuo Alesandrijos plytinčiose Tortonos kalvose.

Visai neseniai grupė jaunų ir entuziastingų regiono vyndarių nusprendė atsisakyti ‘Chardonnay’ ir rinkos poreikį pabandyti patenkinti baltaisiais ‘Timorasso’ vynais, kurių kilmės nuoroda šiandien jau saugoma „Colli Tortonesi DOC“ denominacijos taisyklių, kuriose „Derthona Timorasso“ subzona aprašyta pagal pradininko Walterio Massos ideologiją. Baltieji „Derthona Timorasso“ vynai, anot jo, turi būti gaminami vien tik iš ‘Timorasso’ vynuogių. Be to, paprasti vynai turi būti brandinami mažiausiai 10 mėnesių, o „Riserva“ vynams privalomas net 21 mėnesio brandinimas. Didžiąją dalį brandinimo „Timorasso“ vynai praleidžia su mielių nuosėdomis, naudojant naudojama dažno batonažo būdą, suteikiantį vynui kremiškos tekstūros.

„Timorasso“ vynui šiandien įprastai būdinga subalansuota rūgštis, gaivumas, išskirtiniai kremiški egzotinių bei džiovintų vaisių, skrudintų migdolų, riešutų aromatai, vidutinis svarumas ir, kaip baltajam vynui, gan tvirta struktūra, užtikrinanti šio vyno ilgaamžiškumą.

‘Grignolino’

‘Grignolino’ – tai itin sena autochtoninė vynuogių veislė, paplitusi centriniame ir pietrytiniame Pjemonte, tačiau svarbiausiuose šlaituose jos vynuogynai aptinkami būtent Asčio apylinkėse plytinčiose kalvose. „Grignolino“ vynai pasižymi visomis savybėmis, kuriomis didžiuojasi garsiausios regiono denominacijos, tačiau mažiau rafinuotai, kaimiškai. ‘Grignolino’ vynuogės buvo auginamos daugelio tradicinių ūkių vynuogynuose daug seniau nei pietiniame Pjemonte paplito ‘Nebbiolo’. Tai buvo struktūriškiems ir ilgaamžiams vynams skirtos vynuogės.

Galima pasidžiaugti, kad prieš keletą metų Vatikano popiežiumi tapus Pranciškui, kalbos apie ‘Grignolino’ girdisi dažniau, o vyndariai, turintys nedidelius šių vynuogių plotelius, drąsiau rinkai pristato savo „Grignolino“ vyno interpretacijas. Pasirodo, popiežius Pranciškus yra kilęs iš nedidelio Pjemonto miestelio Portokomaro, esančio šiek tiek šiauriau Asčio. Jo senelis, prieš emigruodamas su šeima į Argentiną, buvo „Grignolino“ vyndarių šeimos palikuonis. Netyla gandai, kad „Grignolino“ populiarumas auga, nes pirmasis „popiežius someljė“ pagrindiniu Vatikano rūmų vynu pasirinko būtent „Grignolino d'Asti DOC“.

Beje, ‘Grignolino’ vynuogių pavadinimas kilo nuo žodžio grignolé, kuris Pjemonto tarme reiškia vynuogių sėklytes. Pasirodo, kad ‘Grignolino’ vynuogėse vietoj dviejų yra net keturios sėklytės, suteikiančios šiam vynui taip būdingo aitrumo, ilgai išliekančio kartumo bei tvirtos struktūros, kurią sušvelninti galima tik pašalinant visas ar dalį sėklyčių prieš fermentaciją.

Pripažįstant ‘Grignolino’ vynuogių įtaką vyndarystės tradicijų raidai regione, dar 1973 m. buvo įsteigtos dvi denominacijos – „Grignolino d'Asti DOC“ ir „Grignolino Monferrato Casalese DOC“. Šios denominacijos apibrėžė „Grignolino“ vyno ypatybes: ryški rubino spalva, bėgant laikui, įgaunanti oranžinių atspalvių, skaidrumas ir elegancija taurėje, švelnūs raudonų uogų, rožių, braškių kompoto, sakų ir šlapio medžio aromatai, aštri rūgštis, vidutinis svarumas, gan aitrūs taninai, malonus kartumas ir ilgai išliekantis poskonis. Denominacijos taisyklėse neapibrėžiami konkretūs vyndarystės būdai, kaip elgtis su sėklytėmis arba kiek laiko brandinti medinėse statinėse. Būtent todėl šiandien galima paragauti gan skirtingų „Grignolino“ – nuo vasariška braškių gaiva dvelkiančių, šviesios rubino spalvos ir menkos struktūros vynų iki sodrios rubino spalvos, prieskoniškų ir žemiškų aromatų prisotintų, tvirtos struktūros vynų, brandintų statinėse ir atsparių laiko poveikiui.

‘Pelaverga Piccolo’

Ar kada nors norėjosi paragauti prieskoniško vyno, kad pajustumėt, ką gi reiškia taip dažnai vynų aprašymuose vartojama prieskoniškumo sąvoka? Iš autochtoninės vynuogių veislės ‘Pelaverga Piccolo’ pagamintas vynas būtent toks ir yra. Šioms vynuogėms būdingi ne tik švelnūs gervuogių ir neprinokusių trešnių aromatai, bet ir pipirų, rozmarinų,  paprikų, pomidorų lapų, balzaminio acto, eukaliptų eterinio aliejaus natos. Kai kurie vyndariai prieskoniškumą pabrėžia net vyno pavadinimu, pavyzdžiui, pridėdami žodelį Speziale – taip Pjemonto tarme vadinamas prieskonių pirklys.

XIX a. pradžioje į Verduno miestelyje įsikūrusią karališkąją Savojiečių dinastijos vyninę dirbti enologu atvyko buvęs generolas Paolas Francescas Staglienas, kartu su Grincanės Kavur (Grinzane Cavour) grafu Camillu Bensu smarkiai prisidėjęs prie šiuolaikinių „Barolo“ vynų atsiradimo ir populiarinimo. Pasakojama, kad geriausiuose Verduno miestelio apylinkių šlaituose P. F. Staglienas rado vien ‘Pelavergos’ vynuogynus. Be abejo, „Pelavergos“ vynas su laiku užleido vietą karalių vynui ir vynų karaliui, tačiau Verduno apylinkėse ir šiandien šių vynuogių vynas yra saugomas „Verduno Pelaverga“ denominacijos, kuri DOC statusą gavo dar 1995 metais.

Šiandien Verduno ir Rodžio miestelius supančių kalvų šlaituose yra vos 11 hektarų ‘Pelaverga Piccolo’ vynuogynų, kuriuose dirba kelios vyndarių šeimos. Jų gaminamas „Verduno Pelaverga DOC“ vynas yra šviesios rubino spalvos su violetiniais atspalviais. Sodrūs prieskonių, žalumynų bei daržo kvapai, užgožiantys gervuogių vaisiškumą, vidutinių taninų diktuojama struktūra, ilgai išliekantis prieskoniškas poskonis neleidžia abejoti, kad ragaujamas vynas išties savitas ir išskirtinis.

‘Freisa’

Daugeliui yra tekę girdėti apie vyną „Freisa d'Asti“, tačiau greičiausiai ne apie klasikinį šių vynuogių vyną, o apie paskutiniais XX a. dešimtmečiais išpopuliarintą nebaigtos fermentacijos saldų ir lengvai putojantį rubino spalvos vaisišką vyną. Juk viskas, kas kilo iš Asčio, turėjo asocijuotis su pigiais ir saldžiais putojančiais vynais. O štai Monferato, Langės ir Roero vietovėse ‘Freisos’ vynuogės yra paplitusios gerokai aksčiau nei ‘Nebbiolo’. ‘Freisa’ genetiškai itin artima ‘Nebbiolo’ giminaitė. Jos vynui būdinga intensyvi rubino spalva su granatų atspalviu. Raudonų uogų, ypač aviečių, aromatai sustiprinami tvirtų prieskoniškų taninų, kuriuos sunku užmaskuoti ar sušvelninti net ilgai brandinant medinėse statinėse. Taigi, teisingai pagamintas raudonasis sausas ‘Freisos’ vynuogių vynas neturi nieko bendra su saldžiu ir lengvai putojančiu desertiniu gėrimu. Toks tradicinis vyno stilius oficialiai buvo apsaugotas 1995 m., įvedus denominacijas „Freisa d'Asti DOC“ ir „Langhe Freisa DOC“.

‘Freisos’ vynuogės labai mėgsta saulę, todėl visi seni, dar protėvių sodinti vynuogynai plyti geriausios ekspozicijos šlaituose, kurių šiandien dėl ekonominių priežasčių nė vienas vyndarys neskirtų ‘Freisos’ vynuogynams. Bet būtent iš gerai sunokusių‘Freisos’ vynuogių galima pagaminti sodraus vaisiško skonio, koncentruotus, tvirtos struktūros, gana greitai bręstančius ir prisipildančius džiovintų vaisių, tabako, žemės ir daržo aromatų vynus. Riserva arba Superiore vynai, kurie medinėse statinėse brandinami 6–12 mėnesių, o dažnai ir ilgiau, neabejotinai tinka ilgam laikymui, kaip ir jų garsieji giminaičiai barolas ir barbareskas. Net kelis kartus iš Langėje dirbančių vyndarių teko girdėti ąžuolo statinėse brandintus „Langhe Freisa DOC“ vynus vadinant senuoju arba kaimiškuoju barolu.

Tai tik kelios pamirštų Pjemonto vynuogių istorijos. Visos, rodos, savaip patrauklios. Tad kodėl jų vynai nepaklausūs ir vynuogės pasmerktos nugrimzti užmarštin? Iš dalies taip nutiko dėl vartotojiškos visuomenės elgsenos. Pjemonte didžioji dalis vyno namų – tai nedideli privatūs šeimų valdomi ūkiai, vidutiniškai siekiantys viso labo 10–12 ha, o Barolo zonoje „Barolo“ vynui tinkamų ‘Nebbiolo’ vynuogynų šlaitų kiekvienai šeimai vidutiniškai tenka vos po 4 ha. Tad natūralu, kad daugiausiai pastangų skiriama toms vynuogėms, kurių vynas rinkoje turi paklausą. Daugeliui šeimų tai užtikrina galimybę oriai gyventi verčiantis tradiciniu šeimos amatu. Ir vis dėlto Pjemonte komercija principingai dera su griežtomis, į šeimą orientuotomis vertybėmis. Būtent todėl keliaudami aplankome geriausioje Arborinos kalvos ekspozicijoje, pačiame viršuje, augantį itin seną 30 arų ‘Freisos’ vynuogyną, kurio komercinė vertė toje žemėje – nulinė, o vyndarys kasmet vis dar nokina ypatingai koncentruotas ‘Freisos’ kekes. Tai tik vienas iš daugelio mūsų autentiškų atradimų, liudijančių vyndarių šeimų meilę ir pagarbą protėvių pal