‘Nebbiolo’ aukštikalnėse: sraigtasparniai, gėlės ir elegancija

Stačiuose Alpių šlaituose Lombardijoje vynuogės auginamos neįtikėtinai siaurose, rankomis sukrautose akmeninėse terasose. 40 kilometrų atkarpoje tarp Ardeno ir Tirano miestelių yra net 2 500 kilometrų akmeninių terasų – tai paminklas žmogaus užsispyrimui ir herojiškajai vynuogininkystei (it. viticultura eroica). Čia, palei Ados upę vingiuojančiame Valtelinos slėnyje, karaliauja 'Nebbiolo' vynuogės, vietinių vadinamos 'Chiavennasca'. Nors genetiškai jos yra tapačios garsiosioms Pjemonto giminaitėms, šimtmečiai adaptacijos unikaliame Alpių klimate suformavo visai kitokį jų charakterį – elegantiškesnį, gaivesnį, tarsi atspindintį atšiaurų, bet saulės nutviekstą kalnų grožį.

Istorijos pėdsakai ir 'Chiavennascos' identitetas

Valtelinos istorija marga – nuo 1512 m. iki Napoleono laikų regioną valdė šveicarai, palikę pėdsaką vietos kultūroje ir aktyviai skatinę vyno eksportą į šiaurę per Alpių perėjas. Tai buvo regiono vynuogininkystės aukso amžius. Manoma, kad XIX a. Valtelinos vynuogynai galėjo užimti net apie 5 tūkst. ha plotą! Tačiau vėliau prasidėjo nuosmukis. Pirmuoju smūgiu tapo XIX a. pabaigoje Europą nusiaubusi filokseros epidemija. Vėliau regiono raidą neigiamai paveikė XX a. pasauliniai karai, sutrikdę prekybą ir sukėlę darbo jėgos trūkumą. Galiausiai, keitėsi ir ekonominės sąlygos: itin sunkus, daug rankų darbo reikalaujantis ir brangiai atsieinantis vynuogynų įdirbimas stačiose terasose sunkiai galėjo konkuruoti su lengvesniu ir pelningesniu darbu pramonės įmonėse ar kaimyninėje Šveicarijoje. Dėl šių priežasčių daugybė terasų ir vynuogynų buvo tiesiog apleisti.

Šiandien čia likę vos 850 ha vynuogynų, kuriuos su meile ir pasišventimu puoselėja apie 2 tūkst. smulkių augintojų – tai gyvas liudijimas apie regiono atsparumą ir ypatingo terroir išsaugojimo svarbą. Kaip vietiniai 'Nebbiolo' vynuoges pavadino 'Chiavennasca', iki šiol paslaptis, o dėl pavadinimo kilmės iki šiol diskutuojama. Viena populiari teorija teigia, kad jis kilęs nuo netoliese esančio Kjavénos (Chiavenna) miestelio, kuris istoriškai buvo svarbus prekybos centras Valtelinos vynams, keliaujantiems į šiaurę. Pagal šią versiją, pavadinimas galėtų reikšti „vynuogės iš Kjavénos“. Tačiau Isabella Pelizzatti Perego („ArPePe“) pasakojo, kad visgi pavadinimą sieja su vietiniu dialektu, esą posakis ciù vinasca reiškė „labiau tinkama vynui“ arba „daugiau vyno duodanti vynuogė“, taip pabrėžiant jos pranašumą prieš kitas vietines veisles vyno gamyboje. Alpėms būdingi dideli paros temperatūrų svyravimai ir specifinis dirvožemis leidžia vynuogėms lėtai sunokti, išsaugant ryškią rūgštį, subtilius raudonų uogų bei gėlių aromatus ir išraiškingą minerališkumą. Tai tarsi lengvesnė, trapesnė, bet ne mažiau ekspresyvi 'Nebbiolo' versija.

Isabella Pelizzati Perego ir jos brolis Emanuelle (ArPePe); ALdo ir Michela Rainoldi (Rainoldi)

Herojiškoji vynuogininkystė: darbas terasose ir sraigtasparniai

Valtelinos vynuogynai – tikras žmogaus atkaklumo pavyzdys. Šlaitų statumas čia neretai siekia net 70 laipsnių, o siauros terasos, paremtos sausai krautomis akmeninėmis sienomis (muretti), yra vienintelis būdas įdirbti šią žemę. Šios sienos ne tik sulaiko dirvožemį, bet ir dieną sugertą šilumą atiduoda vynuogėms naktį, taip prisidėdamos prie jų nokimo. Tačiau darbas tokiomis sąlygomis yra nepaprastai sunkus ir dažnai pavojingas. Daugumą darbų – nuo vynmedžių sodinimo ir genėjimo iki nuolatinių sienų priežiūros darbų – tenka atlikti rankomis, nes siauros terasos dažnai neįveikiamos net ir mažajai technikai. Tai alinantis, atsidavimo reikalaujantis darbas.

Pats didžiausias iššūkis – derliaus nuėmimas. Statūs šlaitai ir sunkiai pasiekiami ploteliai (kai kurie vynuogynai primena mažus amfiteatrus ant uolų) reiškia, kad tradiciniai būdai čia tiesiog nepritaikomi. Įprastai vynuogės skinamos rankomis į nedideles dėžes, kuriose telpa apie 15–20 kg. O kaip jas nugabenti žemyn į vyninę ar bent iki artimiausio kelio? Čia į pagalbą ateina... sraigtasparniai! Skynėjų pripildytos dėžės kabliais prikabinamos prie sraigtasparnio lyno ir nuskraidinamos į surinkimo punktą. Tai įspūdingas reginys, tačiau jis turi savo kainą – derliaus nuėmimas sraigtasparniu yra gerokai brangesnis nei įprasti būdai. Tad akivaizdus vyndarių pasiaukojimas ir meilė savo žemei bei iš jos gimstančiam vynui.

Valtelinos subzonų veidai

Valtellina Superiore DOCG apeliacija skirstoma į penkias pagrindines subzonas (it. sottozone), kurių kiekviena pasižymi unikaliomis ypatybėmis, nulemtomis specifinio dirvožemio, ekspozicijos ir mikroklimato.

Sasela (Sassella) – viena prestižiškiausių subzonų. Jos pavadinimas kilęs nuo žodžio sasso (it. akmuo) ir nurodo į itin akmeningą, ledyninių riedulių nusėtą dirvožemį terasiniuose šlaituose. Mikroklimatui įtakos turi ir nuo Komo ežero pučiantis brizas. Čia gimsta minerališki, prieskoniški, tamsių vaisių aromato vynai, pasižymintys elegancija, bet kartu ir tvirta struktūra bei rafinuotais taninais, leidžiančiais jiems gražiai bręsti.

Grumelo (Grumello) subzonos pavadinimas siejamas su žodžiu grumus (it. kalva), nurodant į kalvotą reljefą. Dirvožemis čia smėlingesnis, su moreninėmis nuogulomis. Iš Grumelo kilę vynai dažnai būna elegantiški, turi daug rūgšties, ryškaus aviečių, vyšnių ir rožių aromato, kartais savo lengvumu ir išraiškingumu net primenantys „Pinot Noir“.

Infernas (Inferno) –  tai stačiausia ir karščiausia subzona. Pavadinimas itališkai reiškia pragarą, tad puikiai atspindi sąlygas – baltos uolos ne tik kaupia, bet ir atspindi saulės šilumą, todėl vynuogės čia noksta itin intensyviai. Inferno vynai paprastai būna galingi, struktūriški, koncentruoti, tamsių vaisių skonio, kartais su marmelado užuominomis.

Valdžela (Valgella) – didžiausia pagal plotą ir gana įvairi subzona, turinti aukštai kalnuose esančių, gerai saulės apšviestų vynuogynų. Priklausomai nuo konkrečios vietos, Valdželos vynai gali būti tiek subtilūs ir kvapnūs, tiek su tamsesnių uogų, gėliškomis ar net mentolio natomis, dažnai turintys pikantišką, gyvybingą struktūrą.

Marodžia (Maroggia) – pati mažiausia Valtellina Superiore apeliacijos subzona, kurios vynams būdingas geras rūgšties, taninų ir prinokusių raudonųjų bei juodųjų vaisių skonio balansas.

„Sfursat“ – Alpių amaronė

Be elegantiškų Superiore vynų, Valtelina turi ir savo unikalų „sunkiasvorį“ – „Sforzato di Valtellina DOCG“, dažnai trumpinamą „Sfursat“. Jis gaminamas iš vytintų vynuogių (appassimento): geriausios 'Chiavennascos' vynuogių kekės kelis mėnesius vytinamos gerai vėdinamose patalpose (fruttaio), kol netenka dalies vandens. Panašiai kaip gaminant amaronę, šis procesas sukoncentruoja cukrų, aromatus ir taninus. Tačiau esminis skirtumas – Valtelinos 'Nebbiolo' išlaiko aukštą rūgštingumą, dėl to „Sfursat“ netampa pernelyg sunkus ar saldus. Kokybiški šio stiliaus vynai pasižymi sodriomis tamsių vyšnių, šokolado, balzaminėmis ir džiovintų vaisių natomis, tvirta struktūra, bet kartu ir gaiviu balansu. Geriausi vynai neretai sulaukia itin aukštų įvertinimų.

Valtelina – kitokio „Nebbiolo“ gimtinė

Čia ‘Nebbiolo’, prisidengusi ‘Chiavennascos’ vardu, atskleidžia savo elegantiškąją, gaiviąją pusę – žavi džiovintų gėlių tonais, tyrumu ir minerališkumu. O štai „Sfursat“ demonstruoja koncentruotą, bet puikiai subalansuotą jėgą. Valtelina – tai ne tik kvapą gniaužiantys vaizdai, bet ir kelionė į kitokį „Nebbiolo“ pasaulį, kur Alpės ir žmogaus atkaklumas kuria vynus, vertus kiekvieno smalsaus vyno mėgėjo dėmesio.