Maža pasaulyje vynuogių veislių (jei iš viso yra) taip susijusių su regionu ir jo vyno kultūra, kaip ‚Zinfandel‘, neįsivaizduojama be Kalifornijos ir amerikietiškos gyvensenos. Ji plačiai paplitusi, turi be galo įdomią istoriją, ir jos vynas geriausiai iš visų vietinių vynų iliustruoja amerikietišką skonį. Be to, ypatinga šių dienų ‚Zinfandel‘ vyno kultūra atspindi šiek tiek nerūpestingą šio žemyno gyventojų požiūrį į vyną. Kaip ir amerikietiškojo futbolo taurės „Super Bowl“ varžybos, Holivudas ir kokakola, ‚Zinfandel‘ neabejotinai laikytina Amerikos simboliu.
‚Zinfandel‘ – autentiška Amerikos vertybė
Nors visos vitis vinifera[1] vynuogių veislės Amerikos žemyne yra kilusios iš „senojo“ vyno pasaulio kitame Atlanto krante, ‚Zinfandel‘ nusipelnė būti vadinama vietine Kalifornijos veisle. Prieš kelerius metus pagal užimamus plotus ‚Zinfandel‘ pirmavo valstijoje, šiuo metu ji yra ketvirtoje vietoje ir užima 20 000 hektarų. Būtina pabrėžti, kad geriausias pasaulyje zinfandelis gimsta būtent Kalifornijoje, ir tai išskiria šią veislę iš kitų, pavyzdžiui ‚Chardonnay‘,‚Cabernet Sauvignon‘ ar ‚Merlot‘. Vietiniai jų gamintojai sugyvena darnioje kaimynystėje, neišskirdami konkurentų ar pirmūnų. Tai tikrai neįprasta regionui, kuriame visi vynai lyginami su garsiaisiais pavyzdžiais iš Europos, t.y. Prancūzijos. Šis ,,Didžiojo brolio“ kultas palaipsniui nyksta, tačiau geriausi Burgundijos, Bordo ir Ronos slėnio vynai vis dar laikomi pavyzdžiu Kalifornijos ‚Cabernet‘,‚Pinot Noir‘,‚Chardonnay‘ ir ‚Syrah‘ vynams. Su zinfandeliu – visiškai kitaip. Geriausių vynų ir vyndarių sąrašuose pirmauja Amerikos atstovai. Tai dar viena priežastis, kodėl vyno pasaulyje nerasime nieko labiau amerikietiško už zinfandelį.
'Zinfandel' vynuogės
Itališkos šaknys
Itališkos ‚Zinfandel‘ kilmės versija galiojo ilgus metus. Amerikiečių susirūpinimą ir pasipiktinimą sukėlė septintajame dešimtmetyje ir vėliau pasirodžiusios teorijos, įrodinėjančios glaudų ‚Zinfandel‘ ir itališkosios ‚Primitivo‘ iš Pulijos ryšį. Ar iš tiesų ‚Zinfandel‘ vynuogės šaknys Pietų Italijoje? Nejau nacionalinis Kalifornijos pasididžiavimas tėra kitos veislės kopija, atkeliavusi čia su Italijos imigrantais? Amerikiečiai neketino su tuo sutikti. Istorikų bei vyno specialistų pastangomis tikroji ‚Zinfandel‘ kilmės istorija buvo detaliai ištyrinėta ir aprašyta. Anot jų, ‚Zinfandel‘, anuomet vadinta ‚Zenfendel‘ ar ‚Zinfindel‘, pasiekė Amerikos vakarinius krantus apie 1820-uosius. Pagal surastus duomenis, ji atkeliavo iš Austrijos rūmų Vienoje, tačiau ankstesnė kilmė nėra žinoma. Ji keliavo per visą šalį ir ypač išpopuliarėjo Kalifornijoje per aukso karštligę, o vėliau – prohibicijos metais (1919–1933).
Po pirmų nedrąsių bandymų sieti ‚Zinfandel‘ su ‚Primitivo‘ iš Italijos aštuntajame dešimtmetyje atlikti rimti moksliniai tyrimai patvirtino šią teoriją. Galutinį tašką padėjo 1994 metais profesorės Carole Meredith iš Kalifornijos universiteto atlikta abiejų veislių DNR analizė. Ji įrodė, kad vynuogės nėra 100 procentų identiškos, tačiau priklauso tai pačiai veislei. Jų ryšys toks artimas kaip dviejų iš daugybės Burgundijos ‚Pinot Noir‘ klonų. Po šio įrodymo sekė amerikiečių ir italų ginčai dėl ‚Zinfandel‘ kelionių krypties, tačiau juos 2001 metais ir vėl nutraukė profesorė Carole Meredith. Tais metais ji kartu su kolegomis iš Kroatijos ant Adrijos jūros krantų, Dalmatijos regione Kroatijoje, prie Splito miesto, atrado retą vynuogių veislę neištariamu pavadinimu ‚Crljenak Kaštelanski‘, Jos DNR beveik visiškai sutapo su ‚Zinfandel‘. Profesorės įsitikinimu, šis regionas yra aptariamos veislės gimtinė, vieta, kur ji natūraliai auga, o iš čia veislė paplito į JAV (per Austriją) kaip ‚Zinfandel‘ ir į Italiją – kaip ‚Primitivo‘.
Zinfandelis nelygus zinfandeliui
Palikime istoriją ir grįžkime prie antrojo ‚Zinfandel‘ amerikietiškumo elemento: iš jos gaminamo vyno stiliaus ir savybių. Apie 85 proc. amerikiečių išgeriamo zinfandelio yra lašišos spalvos, saldokas, dažniausiai putojantis gėrimas, vadinamas „White Zinfandel“ („baltasis zinfandelis“) arba „blushing“ (liet. „skruostų raudonis“). Jis ypač populiarus Kalifornijoje, kur daugelis mano, jog ‚Zinfandel‘ – baltųjų vynuogių veislė! Šis gėrimas labai žinomas Amerikoje, tačiau net neprimena to zinfandelio, kuris išgarsino šią vyno rūšį kitose pasaulio šalyse. Tai raudonieji vynai, pagal stilių dalijami į tris grupes. Pirmieji šviesūs, pakankamai gaivūs ir vaisiški 12–14 proc. stiprumo raudonieji vynai, visai nebrandinami arba trumpai pabrandinami ąžuolo statinaitėse. Jie sudaro didžiąją raudonojo zinfandelio dalį ir gali būti tiesiog pasakiški arba visai neįdomūs. Antrieji – sunkesni, tamsesni, sodresni 14–16 proc. ir stipresni vynai, brandinti statinėse, agresyvūs ir masyvūs. Tretieji – tai „Zinfandel Port“, spirituotas gėrimas, dažnai gaminamas iš pernokusių uogų.
Tikrasis zinfandelis
Nors pagal gamybos apimtis jis beveik paskutinis, būtent antrasis vynas šiuo metu žavi tikruosius zinfandelio gerbėjus. Neatsižvelgdamas į akivaizdžiausias regiono ir brandinimo statinėse teikiamas savybes, šio stiliaus vyno skiriamuosius bruožus apibūdinčiau taip. Nors vyne daug alkoholio, prasiveržia labai stiprus, net „riebus“ vaisiškumas: mėlynių, gervuogių, aviečių aromatai. Jaučiami švieži, rečiau džiovinti vaisiai, razinų kvapas. Rūgštis ir taninai neryškūs, tačiau pakankami, kad būtų išvengta pernelyg įmantraus vyno. Nemažoje dalyje vynų jaučiamas cukraus perteklius. Saikingas jo kiekis (4–5 g/l) daro vyną sodresnį ir saldesnį, tačiau jei jo daugiau, vynas tampa klampus ir primena uogienę. Taigi cukraus kiekis ypač svarbus tokiam išraiškingam vynui kaip sodrusis zinfandelis.
Šie skiriamieji bruožai ir daro zinfandelį tokį amerikietišką. Jo sodrumas, vaisiškumas, saldumas ir įmantrumas apibrėžia „amerikietiškojo skonio“ esmę. Tokio stiliaus vyną mėgsta ne tik Amerikos vartotojai, todėl per pastaruosius 10–15 metų sodriajam zinfandeliui buvo puikios sąlygos išpopuliarėti svetur. Verta paminėti, kad šis vynas puikiai dera su amerikietiškiausiu visų laikų patiekalu – barbekiu (ant grotelių kepta, specialiais padažais pagardinta mėsa). Tai dar kartą patvirtina zinfandelio ir Amerikos ryšį.
Kur zinfandelis, ten linksma
Geriausias zinfandelis gaminamas Šiaurės Kalifornijoje ir kainuoja 50 ar daugiau JAV dolerių. Ypač gausu gerų šios vynuogės vynų Sonomos slėnyje (pavyzdžiui, garsiosios trys „R“: „Rawenswood“, „Ridge“ ir „Rosenblum“), taip pat toliau į rytus esančiame Napos slėnyje ir Sierra Foothillse. San Franciskas irgi vertas pažymėti zinfandelio žemėlapyje. Kasmet sausio mėnesį jame vyksta milžiniška zinfandelio mugė su didžiule degustacija, kurioje dalyvauja 250 gamintojų. Ją organizuoja ZAP („Zinfandel Advocates & Producers“) – aktyvi zinfandelio propaguotojų ir gamintojų asociacija, jungianti beveik 300 zinfandelio gamintojų ir daugiau negu 6000 gerbėjų (Zinfanatics). Renginyje tvyro nerūpestinga, smagi nuotaika. Gerai praleisti laiką čia svarbiau už vynų vertinimą. Renginio idėja: zinfandelis – žmonėms! Tai nesuvaržyta, malonu ir smagu! Tokia aura šį vyną supa, kur beeitum, ir ji galutinai patvirtina, kad zinfandelis– – Amerikos pasididžiavimas ir paveldo dalis.
Vertė Lina Dusevičienė
[1] Vitis vinifera – vynuogių šeima, iš kurios pagaminama daugiausiai vyno. Tačiau dėl filokseros (Phylloxera – pavojingiausias vynuogių kenkėjas) pavojaus šios šeimos vynuogienojai yra įskiepyti į amerikietiškos vynuogių šeimos vitis labrusca šakniastiebius.