Kaip ir dera „teisingai“ valgymo vietai, restorano interjeras neįmantrus, paprastas, bet ne prastas. Baltos sienos, neutrali grindų ir šviestuvų spalva neužgožia dėmesio, kuris turi būti skiriamas maistui. Įpatingą atmosferą ir nuotaiką čia sukuria gerą aurą turintis senamiečio pastatas su autentiškais rūsiais ir rusenančiu židiniu.
Restorano šeimininkų nuostata patiekti savo svečiams paprastus, nesudėtingus patiekalus, naudojant kuo šviežesnius ir natūralius produktus, atrodo, gali su kaupu tenkinti klientų norus. Iš daugybės išragautų patiekalų, vien tik marinuoti restorane svogūnėliai, čia pat vietoje darytas vištų kepenėlių paštetas verti aukščiausio įvertinimo. O šviežios keptos stintos tarsi savotiškas įrodymas, kad restorano meniu bus atsižvelgiama į produktų sezoniškumą. Tad galima tikėtis, kad tai bus vieta, kur lietuviškus miško grybus galėsime skanauti tik rudeniop, o ne pavasarį, o bundant gamtai triauškinsime šviežutėlius ridikėlius su svogūnų laiškais.
Vyną „Sensus“ restorane galima rinktis iš trijų kainų grupių. Bet aukščiausią kokybę deklaruojančiam restoranui savo klientą versti vyną rinktis pagal kainą, švelniai tariant, keistas sprendimas. Tai gali pasirodyti įžeidimu žingeidiems lietuviams, vis labiau besidomintiems vyno kilmės vieta, geriausių vyno ūkių vardais, derliaus metais...Vyno kainos akcentavimas gurme restorano meniu suteikia nepageidaujamą tokiai vietai komercinį atspalvį, formuojantį požiūrį į vyną kaip į prekę, o ne lygiavertį patiekalo partnerį. Vynas tarsi atsiduria „našlaičio“ vietoje ir tokį statusą, deja, jis turi absoliučioje daugumoje lietuviškų valgymo vietų. Vis dar gaji kainos ir kokybės sąvoka, tebetaikoma pasirenkant gėrimus, kai maistui toks standartas restoranuose lyg ir netaikomas. Jų šeimininkai motyvuoja: vynus renkamės patys „aklai“ juos ragaudami. Ko gero, tai teisingas sprendimas, vengiant apsikrauti importuotojų brukamų „stumiamų“ vynų gausybe.
Visą restorano įvaizdį pagyvina entuziamas ir optimistinės ugnelės restorano šefo Juliaus Smorigino bei šeimininkų Gintaro Puškoriaus ir Liutauro Markevičiaus akyse. Tad, mes, valgytojai, čia eisim! (ir tikėsimės, kad kokybė nepakis).
Jolanta Smičienė
Taip pat skaitykite:
