Kaip Lietuvoje sekasi auginti vynuoges

„Sekasi, sekasi, jau daugybę metų sekasi“, – pasakytų eilinis sodininkas. Lietuvoje vynuogės sėkmingai vejasi ant tvorų ir lipa sodų namelių sienomis. Žmonės iš jų spaudžia sultis, deda į kompotus arba negailėdami palieka paukščiams sulesti. Dažniausiai auginama lietuviška vynuogė – nedidelių uogų, pusiau laukinė, daug amerikietiškų genų turinti ‘Ivanausko rastinukė’. Ji nelabai tinka vynui daryti, nes stora žievelė ir dideli kauliukai suteikia nemažai aitrumo, dominuoja aitrus, gyvuliškas, vadinamasis lapės kvapas.

O kokia kultūrinės vynuogininkystės padėtis? Kaip auga didesni vynuogynai? Ar pritampa Lietuvoje europinis vynmedis? Atsakymus į šiuos klausimus pabandėme sužinoti aplankydami labiausiai vynuogių auginimu suinteresuotus žmones – Lietuvos vyndarius.

Kur įrengti vynuogynai

Lietuvis – sėslus. Kur gyvena, ten ir stengiasi verstis. Tačiau vynuogė – ne mūsiškis augalas, ji jautri šalnoms, žiemos speigams, mažai atspari kenkėjams ir ligoms. Vynuoges rekomenduotina sodinti saulės atokaitoje, palei pietines namo sienas, ant pietinių šlaitų. Kai kurie vynuogininkai šių patarimų laikosi:

Virginijaus ir Juvencijaus Gailiūnų vynuogyną jų tėvas Antanas Gailiūnas pasodino ant nedidelio šlaito, atvežęs derlingo dirvožemio. Ant Neries rytinio šlaito veša Olgos Vilkelienės vynuogės. Ant žvyringo kalnelio – naujas Laurinaičių vynuogynas. Blogai pasirinkta vieta nusivylė Artūras ir Asta Ramaškevičiai: šių metų pavasarį Lazdijų rajone pasodintas naujas 8 arų vynuogynas „užduso“ – įšalui neišėjus, vynuoges užpylė lietus. Raimundas Nagelė palei savo vynuogyną sukrovė akmenų tvorą. Tačiau statinys nelabai pasiteisino – užuovėja ir akmenų sukaupta šiluma pasinaudoja vos viena vynuogyno eilė. Dar gudriau daro Algis Lungis iš Joniškėlio: jis vynuoges augina milžiniškame šiltnamyje (3 nuotr.). Tačiau toks būdas per brangus auginant didesnius plotus, vynuogių apdirbti mechanizuotai neįmanoma.

Kokios veislės auginamos

Lietuvoje galima nusipirkti lietuviškų, latviškų, rusiškų, ukrainietiškų ir Europoje išvestų veislių vynuogių. Tačiau daugiausia teko matyti suaugusių lietuviškų veislių,  dažniausiai išvestų Antano Gailiūno: ‘Juodupė’, ‘Varduva’. Jas augina R. Nagelė, A. Ramaškevičius. Paties A. Gailiūno sodintame vynuogyne Juodupėje rasite ir daugiau veislių: ‘Juodupę’, ‘Palangą’, ‘Jadvygą’, ‘Teresą’, ‘Svają’, ‘Šešupę’, ‘Gailiūnę’, ‘Seilą’, ‘Liepsną’, ‘Moniką’, ‘Stelą’, ‘Agnę’, ‘Skaistę’, ‘Lietuvos perlą’, ‘Širvintą’, ‘Juvendaną’, ‘Moniką’. Olgos Vilkelienės sode gerai auga iš Zaporožės (Ukraina) atvežtos ‘Rozovaja Lidija’, ankstyvoji ‘Elena’, rausva ‘Viktorija’,  be kauliukų ‘Timur’, ‘Kadrianka Vostorg’, smailėjančiais galais ‘Podarok Zaporožy’, vėlyvoji, ne kasmet prinokstanti ‘Lara’, ‘Izabella’. Deja, visos vynuogės desertinės, vyną iš jų spausti sunku: uogos mėsingos, sultys savaime neteka.

Naujos Europoje išvestos veislės tik pradėjo plisti. Dažniausiai sodinamos baltoji ‘Solaris’ ir raudonoji ‘Rondo’. Evaldas Petkus šiemet pasisodino ‘Cabernet Cortis’, dar augina ‘Regent’. Ramaškevičiai patys daugina ‘Leon Millot’.

Kaip formuojami vynmedžiai

Vis dar gajus įsitikinimas, kad vynuogės krūmas geras, jei yra didelis. Kai kas didžiuojasi visą namo sieną, pavėsinę apaugusiomis vynuogėmis, itin gausiu (iki keliasdešimt kilogramų) derliumi iš vieno augalo. Tačiau kuo didesnis derlius, tuo prastesnė kokybė. Europoje nuo vieno augalo nuskinama 500–1500 g uogų, o kai kuriuose Naujojo pasaulio ūkiuose – iki 5 kg. Vyndariai didžiuojasi senais vynmedžiais, kurie tik kas antri metai pajėgia sunokinti vieną kekę uogų. Tačiau iš jų pagamintas vynas yra koncentruotas, sodrus, minerališkas ir ilgaamžis.

Daugelis Lietuvoje matytų vynmedžių auginami sąmoningai jų neformuojant, tik stengiamasi, kad ant vielų besivejančios šakos sumedėtų – taip vynuogės lengviau atlaiko šalnas (1 nuotr. – Laurinaičių vynuogynas). Sistema panaši į Šabli kordoną. Tačiau Prancūzijoje sumedėjusios šakos kas 4–6 metus keičiamos naujomis. Lietuviai tai daro retai. R. Nagelė, E. Petkus bando dvipetį goyot. Nauji europietiški sodinukai dažnai formuojami žemi. Pavyzdžiui, ‘Solaris’ kekes natūraliai mezga žemai, todėl šią veislę pasisodinusieji planuoja formuoti žemą krūmelį. Lietuviškos vynuogės beveik visuose vynuogynuose – dvimetrinės. Jos atsparios filokseros poveikiui, todėl kartais joms leidžiama natūraliai daugintis išilgai eilių, net neatskiriant medelių (2 nuotr. – Gailiūnų vynuogynas). Daugelis pasisodinusiųjų jautrias veisles galvoja, kaip jas išsaugoti žiemą. Dažnas linkęs sekti Rusijos augintojų pavyzdžiu, kai suformuoti žemi medeliai žiemą užariami, kad neiššaltų. Tačiau žinių apie tai, kokia vynuogės forma optimali Lietuvos klimatui ar konkrečioms vynuogėms, trūksta.

Kaip apsaugoti nuo šalčio 

Lietuvoje kiekvieną žiemą užeina europiniam vynmedžiui pavojingas speigas. Nors suaugę krūmai kiek atsparesni, gyvename klimate, kur per savaitę galima netekti kelių ar keliolikos metų įdirbio. Todėl Lietuvoje vynuoges bandoma prilenkti prie žemės (Gailiūnai) arba užarti (A. Diliautas). Mūsų klimate reiktų apie 20 centimetrų žemių sluoksnio, ne siauresnio nei 70 centimetrų skersmens. Vynuoges galima užpilti šiaudais, mažiau pūvančiais kukurūzų stiebais, dengti putų polistirolo plokštėmis arba šilumą laikančia medžiaga.  Tokia priežiūra tinkama, kol vynuogynas nedidelis. Tačiau net ir hektaro dydžio plotą rankomis atkasti ir užkasti būtų per sunku. Laurinaičių vynuogynas prie Alytaus išmintingai pasodintas taip, kad tarp eilių pravažiuotų traktorius. Kitur tarpai mažoki mechanizuotam apdirbimui. Lietuvoje retas vyndarys imasi sisteminės vynuogyno priežiūros. Todėl kai kuriuose naujuose vynuogynuose pirmaisiais metais žūva iki 30 proc. sodinukų.

Pavasarį pavojai mažesni – blogiausiu atveju dėl šalnų galima prarasti einamųjų metų derlių. Tačiau nušalę jauni krūmeliai gali ir nebeapaugti. Vėsiuose užsienio regionuose pirmuosius dvejus metus pavasarį vynuogių sodinukai dengiami, kartais paprasčiausiai užmaunant plastikinį maišelį. Lietuvoje kai kas dengia plėvele. Suaugusiuose vynuogynuose statomos krosnelės, kurios šalnotą naktį kūrenamos, arba statomi vėjo malūnai: jie naktį judina orą ir neleidžia šalčiui susikaupti pažemėje. Nieko panašaus Lietuvoje neteko matyti. Tačiau to tikrai neišvengsime ateityje.

Kaip apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų (2010 m. vasaros patirtis)

Ši vasara parodė, kad vynuoges reikia saugoti ne tik nuo šalčio, bet ir nuo ligų. Šiluma ir drėgmė sudarė puikias sąlygas plisti prieš pusantro šimto metų iš Amerikos atvežtoms miltligei ir netikrajai miltligei. Europinis vynmedis šioms ligoms nėra atsparus: lapai pagelsta arba pasidengia baltomis miltligės sporomis,  uogos suskilinėja ir ilgainiui sudžiūsta (4 nuotr.). Vienintelė efektyvi apsauga – purškimas prieš žydėjimą ir vasaros metu fungicidais arba siera. Apie purškimą pasisakė tik Ramaškevičiai bei Evaldas Petkus. Tačiau vieną kartą nupurkšti neužteko – vynuogienojai nukentėjo. Kiti kalbinti vyndariai jokių priemonių prieš miltligę nesiėmė, todėl visos amerikietiškų genų neturinčios veislės šiemet praktiškai nesunokino derliaus. Beveik visos lietuviškos veislės, ypač nokinančios juodas uogas, priešingai, pasirodė atsparios miltligei. O. Vilkelienės vynuogyne susirgo tik ‘Kodrianka Vostorg’.

Perspektyvos

Kalbos, kad Lietuvoje po 50-ies metų turėsime vietinių vynuogių „šampano“ pramonę kol kas atrodo mažai pagrįstos. Tačiau pirmieji žingsniai ta linkme žengiami, daromos pirmosios klaidos ir džiaugiamasi pirmosiomis sėkmėmis. O svarbiausia, kad yra žmonių, kurie tiki vynuogių ateitimi švininiame Lietuvos peizaže. Linkiu jiems sėkmės.

Olgos  Vilkelienės vynuogynas ant Neries šlaito nebijo nei žiemos speigo, nei pavasario šalnų (Jonavos raj., Betėgala). Daugiausia augina ukrainietiškas valgomąsias vynuoges. Vyną daro maišydama su kitomis uogomis.

Artūras ir Asta Ramaškevičiai (Kauno raj., Žiegždriai) jau dvidešimt metų eksperimentuoja darydami vyną iš įvairiausių uogų ir vaisių. Ponia Asta, profesionaliai stebinti klimato kaitos poveikį Lietuvos gamtai, ir jos vyras Artūras svajoja apie vynuogyną ir tvaraus poskonio raudonąjį vyną, primenantį ispanišką.

Prieš septynerius metus mirusio garsaus vynuogių selekcininko Antano Gailiūno vynuogyną prižiūri sūnūs Virginijus ir Juvencijus (Rokiškio raj., Juodupė). Vyną daro pamaišydami su kitų uogų sultimis. Tėvas vyno negėrė iš viso. Gal todėl netauraus vitis lambrusca aromato beveik neturi jo valgomosios veislės (kaip antai ‘Juvendana’).

Raimundas Nagelė (Rokiškio raj., Taručiai) formuoja kraštovaizdį pats. Pernai greta ‘Varduvos’, ‘Juodupės’ pasisodino ‘Solaris’ ir ‘Rondo’ (300 sodinukų), tačiau po šių metų ligų vėl dairosi į lietuviškas veisles. Daro sausą rožinį ir raudonąjį vyną.

Evaldas Petkus (Kaunas) 1000 sodinukų pasodino savo tėviškėje Žemaitijoje. Pusė – ‘Solaris’, kita dalis –juodosios ‘Rondo’, ‘Regent’, ‘Juodupė’.

Algio Lungio (Pasvalio raj., Joniškėlis) vynuogės auga šiltnamyje. P. Algis kasmet rengia vynuogių šventes, propaguoja vynuogininkystę. Daugelis vynuogių – valgomosios.

Laurinaičiai (Alytaus raj.): vyną daryti bando jauniausios kartos atstovas Danas.