Valstybės vadovas yra ne tik politinė figūra, bet ir autoritetas. Jo išsakytos mintys, apranga, kelionių kryptys ar net pasirinktas gėrimas gali virsti politiniu pareiškimu ar kultūrine žinute, sukelti visuomenės reakciją (teigiamą arba neigiamą).
Gėrimai visais laikais buvo diplomatinio protokolo dalis, štai Napoleonas Bonapartas, kuris net mūšio lauke neatsisakydavo taurės šamberteno, sumaišyto su vandeniu (šiandien tai atrodytų tikra šventvagystė!), mėgo ir šampaną. Jo santykis su vynu buvo utilitarinis – energijai ir emocijoms palaikyti. Todėl ir sabražas gimė jo armijai pergalingai žingsniuojant per Europą.
Kitoje pasaulio pusėje XVI a. garsus Japonijos susivienijimo architektų ir samurajų karo vadų Oda Nobunaga prieš mūšius rituališkai gerdavo sakę. O kiek anksčiau Bona Sforza, atvykusi į Lietuvą 1518 m., savo kraičio sąraše turėjo ir malvazijos statinę – nuo jos prasidėjo pirmieji įrašai apie ne tik politinius, bet ir apie vyno mainus mūsų regione. Kiek vėliau popiežiaus Pijaus V nuncijus prisiminimuose rašė, kad Žygimantas Augustas per audienciją savo vynininką siuntė į rūsį, kuriame gulėjo vengriško, Reino ir muskatinio vyno buteliai.
XX a. apie vadovų gėrimų įpročius kalbama labai garsiai, o kai kurie lyderiai iki šių dienų yra cituojami vyno ar kitų gėrimų gamintojų. Antai Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio (1940–1945, 1951–1955) racione dominavo viskis ir šampanas, konkrečiai, „Pol Roger“ šampano namai. Šie šampano namai, pagerbdami politiką, jo mirties dešimtmečio proga sukūrė „Cuvee Winston Churchill“, taip ne tik įamžindami britų politiko ir savo santykį, bet ir pakeldami savo prekinį ženklą į kitą lygį. Tuo tarpu Jaltos konferencijos metu (1945 m.) Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos pirmininkas (1941-1953) Stalinas Winstoną Churchillį ir Frankliną Rooseveltą iki išsekimo vaišino kartvelišku vynu ir degtine, siekdamas Sovietų Sąjungai naudingų Antrojo pasaulinio karo pabaigos sprendimų. Tarpukariu Lietuvos prezidentas Antanas Smetona mėgo vakarienes, kuriose būdavo patiekiamas šampanas, dažnai „Pommery“ ar „Mumm“. Prezidentienė Sofija Smetonienė rūpinosi, kad stalai būtų puošiami ir krupniku – likeriu iš medaus, žolelių ir prieskonių, kuriuo kvepėjo visas tarpukario Kaunas.
Švenčia Lietuvos prezidentas Antanas Smetona
Šiandieninė visuomenė savo autoritetus nuolatos mato žiniasklaidoje, televizijoje ir socialiniuose tinkluose, kur kiekvienas gėrimo butelio kakliukas ar taurės yra nesantūriai kritikuojamos ar liaupsinamos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Paryžiuje vyksta viena didžiausių vyno parodų Europoje „Wine Paris“, kurios patronas yra ne kas kitas, kaip prezidentas Emanuelis Makronas. Prezidentas nevengia viešai pabrėžti vyno kaip „kultūrinio paveldo“ dalies. Jis yra pareiškęs, kad „vyno negalima lyginti su kitais alkoholiniais gėrimais – jis turi kultūrinį statusą“. Visada matomas su vyno taure – ypač per oficialius priėmimus drąsiai sakydamas, kad „viena taurė vyno – tai kultūros dalis“ (Pasaulio sveikatos organizacijai tai labai nepatiko). Prezidento vyno meniu išsiskiria Bordo, Langedokas, o privačiose vakarienėse Eliziejaus rūmuose „vyno diplomatas“ aukščiausio rango svečius vaišina „Château Petrus“, „Château Cheval Blanc“, „Domaine de la Romanée-Conti“, „Château Lafite Rothschild“, „Olivier Leflaive Corton-Charlemagne“.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas gerią vyną Puycelsi miestelyje 2022 m. Foto Jacques Witt
Kita svarbi vyno pasaulio žaidėja – Italija. Šios šalies premjerė Giorgia Meloni nevengia parodyti simpatijos barolui ar prosekui, ypač vykdama į eksportui svarbias rinkas – JAV, Japoniją, Vokietiją, – tikslingai skirdama dėmesį Italijos kultūrinam paveldui. Tai ne tik asmeninis skonis, bet ir 8 mlrd. eurų vertinamos Italijos vyno industrijos palaikymas. Visgi konkrečių etikečių ji neviešina. Vokietijos prezidentas Frank-Walteris Steinmeieris taip pat laikosi santūrios pozicijos: diplomatinėse vakarienėse dažniausiai tiekiami rislingai arba špėtburgunderiai, tačiau brendai neakcentuojami.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dažniausiai pasirodo su kavos ar arbatos puodeliu, bet kai reikia reprezentuoti šalį, renkasi ukrainietišką vyną, ypač „Shabo“ ar „Kolonist“.
Labiausiai aptarinėjami JAV lyderiai: nuo pat Tomo Džefersono (JAV prezidentas 1801–1809), Amerikos vyno pionieriaus, kuris dar prieš JAV vyno industrijos pradžią augino vynuoges savo dvare Montičele ir turėjo daugiau nei 20 tūkst. vyno butelių savo rūsyje. Kiek vėliau JAV vyną išstūmė kokteiliai. Fr. Rooseveltas (JAV prezidentas 1933–1945) po atšauktos prohibicijos (1933) įtvirtino ilgus dešimtmečius veikusią neformaliems susitikimams Baltuosiuose rūmuose skirtą kokteilių valandą, tiesa, anglų kalba ji vadinosi kiek kitaip – vaikų valanda (The Children‘s Hour). Tačiau pastaruoju metu vizituose ir vakarienėse ir vėl suskamba vyno taurės: Donaldo Trumpo antrojoje inauguracijoje buvo patiekti JAV vynai, atspindintys skirtingus regionus: „Veritas Vineyards Reserve Chardonnay“ iš Virdžinijos, „Mount Veeder Cabernet Sauvignon“ iš Kalifornijos, „Korbel“ putojantis vynas iš Sonomos slėnio, svečiai taip pat buvo vaišinami „Gruet Winery Sauvage“ putojančiu vynu iš Naujosios Meksikos. Nors D. Trumpo šeimai priklauso vyninė Virdžinijoje, šie vynai nebuvo patiekti.
„Karališkoji vyno kolekcija“ (angl. The Royal Wine Cellar arba The Royal Wine Collection) – tai oficiali britų karališkosios šeimos vyno kolekcija, kuri naudojama per valstybines vakarienes, diplomatinį priėmimus ir iškilmes. Ši kolekcija yra itin prestižinė, griežtai kuruojama ir istoriškai reikšminga – tarsi „skystoji“ monarchijos istorija.
Karališkoje diplomatijoje taurė dažnai reiškia ir tęstinumą. Pavyzdžiui, „Iloko Traminac“, patiektas karalienės Elžbietos II karūnavimo pokylyje 1953 m., buvo patiektas ir karaliaus Karolio III karūnavimo metu 2023 m. – iš to paties „Iločki Podrumi“ rūsių, iš tų pačių vynuogių. Kroatiškas.
Karaliaus Karolio III požiūris į ekologišką ūkininkavimą atsispindi ir protokolinių gėrimų meniu: šalia klasikinių „Château Mouton Rothschild“ (tas pats vynas buvo geriamas ir per Elžbietos II karūnavimą) ar
„Taylor’s“ portų tiekiami ir tokie vynai kaip „Camel Valley Sparkling Wine“ iš Kornvalio – biodinaminis, angliškas, elegantiškai paprastas.
O kaip dėl bokalo alaus? Justinas Trudeau, Kanados ministras pirmininkas, „Huffington Post“ sakė, kad pirmenybę teikia alui, o ne vynui. Jis ne kartą fotografuotas besilankantis kraftinio alaus daryklose – tiek vietinėse, tiek ir užsienio, yra patekęs ant vienos ukrainiečių kraftinio alaus etiketės. Buvusi Vokietijos kanclerė (2005–2021) Angela Merkel didžiuojasi savo tėvyne ir yra ne kartą matyta su Weißbier ar pilsneriu – Vokietijos aludarystės įtaka jai akivaizdi.
Barakas Obama tapo pirmuoju prezidentu, kuris Baltuosiuose rūmuose virė alų su etikete „White House Honey Ale“. Tai buvo ir populiarumo, ir „žmogaus iš liaudies“ žinutė. Paprasti paprasto žmogaus džiaugsmai yra patys geriausi, ir niekas to nežino geriau už buvusį Jungtinės Karalystės ministrą pirmininką Davidą Cameroną. Žurnalui „Shortlist“ jis sakė, kad gerti „Guinness“ ir žiūrėti smiginį yra jo mėgstamiausias užsiėmimas. Tarp alaus gerbėjų atsiduria ir buvęs Prancūzijos prezidentas (1995–2007) Jacques’as Chiracas, ypač mėgęs „Coronos“ alų.
JAV prezidentas Barackas Obama prisijungia prie Jūrų laivyno karių tosto. 2014 m. Baltųjų rūmų fotografija
Ar turim čia nealkoholinių gėrimų mėgėjų? Taip, tai pirmiausia buvęs JAV prezidentas Joe Bidenas, kurio mėgstamiausių gėrimų sąraše (remiantis oficialių renginių Baltuosiuose rūmuose meniu sąrašais ir Bideno viešnage NATO viršūnių susitikime Lietuvoje) – dietinis limonadas ar šalta arbata. Toks pasirinkimas susijęs su šeimos istorija – joje būta iššūkių su priklausomybėmis. Apie dietinės kokakolos pomėgį Ovaliajame kabinete rašoma ir šiomis dienomis. Donaldas Trumpas, apie kurio pastarosios inauguracijos „šampaną“ gana plačiai diskutuota viešojoje erdvėje, iš esmės vengia alkoholio – taip pat dėl šeimyninių priežasčių.
Airių prezidentas Michaelas D. Higginsas nevartoja alkoholio; o Japonijos vadovas Fumias Kishida, nors ir kilęs iš Hirošimos regiono, garsėjančio sake, neakcentuoja alkoholio ir priėmimuose renkasi vandenį arba japonišką arbatą. Prancūzijos prezidentai taip pat ne visi buvo vyno mėgėjai. Nikolas Sarkozy (2007 – 2012) taip pat buvo kokakolos gerbėjas, visiškai nevartojantis alkoholio.
Taurė ar puodelis lyderio rankose – tai ne tik asmeninis pasirinkimas, bet ir subtili žinutė apie vertybes, istoriją, reprezentaciją ir strategiją. Nesvarbu, ar tai būtų biodinaminis putojantis vynas iš Kornvalio, ar dietinis limonadas Vilniuje, kiekvienas gėrimo pasirinkimas, net jei atrodo privatus, tampa viešu simboliu. Valstybės vadovo gėrimas yra jo įvaizdžio ir laikysenos atspindys: ar tai santūrumas ir elegancija, ar išskirtinumas ir modernumas, ar gilios tradicijos ir kultūrinės vertybės. Tai gali būti ne tik būdas susikalbėti su pasauliu, bet ir tylus strateginis sprendimas, kuriuo siunčiama žinia apie šalies identitetą ir jos vietą pasaulio scenoje. O mes liekame stebėti.
Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Gitanas Nausėda su vyno taurėmis atrodo elegantiškai
