Kiekvienas nori gerti vyną. Jau ne tik vanduo, kurį nustojome gerti, bet netinkamu sveikatai jauniems ir sveikiems [yra laikomas] ir alus.

                         Iš Petro Skargos „Seimo pamokslų“ (1575 m.)

... kažkiek malvazijos vyno ir kitų brangių gėrimų kartą paragavęs, prie alaus nebegrįžta, mažiau amatais rūpinasi – smuklėmis mėgaujasi.

                 Iš Lenkijos ir Lietuvos pirklių pareiškimo seimui (1623 m.)

Dėl geografinės padėties ir klimato sąlygų Lietuva, kaip ir kitos Šiaurės Europos šalys, netiko vynuogynų auginimui, todėl čia vynas buvo importuojamas. Importo pradžia sietina su krikščionybės plitimu, nes vynas tiesiogiai susijęs su katalikų bažnyčios apeigomis. Be abejonės, vyno skonio pažinimui įtakos turėjo ir krikščioniškų valstybių kaimynystė – visų pirma, Kryžiuočių ir Livonijos ordino. Todėl galima drąsiai teigti, kad apsikrikštijęs Lietuvos karalius Mindaugas jau ragavęs šio gėrimo, nors rašytiniai šaltiniai šį faktą ir nutyli.

Pirmosios istorinių šaltinių žinios apie vyną Lietuvoje mus pasiekia iš Vytauto laikų. Neabejotina, kad ant Lietuvos didžiojo kunigaikščio stalo buvo tiekiamas graikiškas (malvazijos), vokiškas (Reino) ir itališkas vynas. Tuomet vyno didžiajam kunigaikščiui tikrai dovanodavo kaimyninių valstybių valdovai, nors nedideliais kiekiais galėjo būti ir perkamas. Brangaus vyno dovanojimo tradicija tęsėsi bent jau iki XVI a. Dar 1554 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas Žygimanto Augusto trečiajai žmonai Kotrynai Habsburgaitei į Vilnių dovanų siuntė Reino vyno. Prekyba užsienio kraštų vynu į Lietuvą atėjo pamažu. Pavyzdžiui, Vytautas, kviesdamas svečius į savo vainikavimo karaliumi ceremoniją Vilniuje, žadėjo „lietuviško vyno“ gausą, o tai reiškia, kad ant vaišių stalo daugiausia buvo tiekiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje pagaminti gėrimai.

Vyno prekyba Lietuvoje pradėjo augti veikiausiai nuo XV a. antrosios pusės. Yra žinoma, kad Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui malvazijos ir itališko vyno pristatydavo iš Varšuvos kilęs pirklys Paulius. 1499–1500 m. Lietuvos didysis kunigaikštis su juo reguliariai atsiskaitydavo sausio ir gegužės–birželio mėnesiais. Aleksandras reguliariai du kartus per metus pirko 4 statines malvazijos ir 2 statines itališko vyno. Be šio vyno, didžiojo kunigaikščio dvaro poreikiams buvo didesniais kiekiais perkamas ir paprastesnis arba įprastesnis vynas, kurio kilmė finansinėse dvaro sąskaitose nenurodoma.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitų knygose atsispindi 1545 m. pabaigos išlaidos už pirktą vengrišką vyną (kaina, kelionė, muitai ir kt.), sudariusios net 3 075 florinus. Pats vynas (3 didesnės statinės, 103,5 pusstatinės) kainavo tik šiek tiek daugiau negu pusę sumos – 1 860 florinų. Didžiausios buvo vyno pargabenimo sąnaudos. Iš dvaro sąskaitų knygų sužinome, kad Žygimantas Augustas į Vengriją vyno pirkti siuntė dvariškį Stanislovą Pienionžeką, o Vilniaus Žemutinėje pilyje dirbo du vyno rūsio tarnautojai: pataurininkis Tomas Italas bei vyno provizorius Paulius. Kelias atgabentas vyno pusstatines didysis kunigaikštis pardavė Lietuvos didikams, juo vaišino paviešėti į Vilnių atvykusį Prūsijos kunigaikštį Albrechtą Hohencolerną. Išskirtinę vyno reikšmę valdovo dvare liudija ir 1562 m. spalio 8 d. Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės, ištekėjusios Vilniuje už Suomijos kunigaikščio Jono Vazos, kraičio sąraše tarp dvariškių, kartu su ja išvykusių į Švedijos karalystę, minimas jos asmeninio vyno rūsio prižiūrėtojas Kola Italas.

Rašytiniai šaltiniai byloja, kad Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras ypač mėgo vengrišką raudonąjį ir baltąjį vyną, kurio atsargos suregistruotos Gardino pilyje po jo mirties. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Vaza Maskvos valstybės pasiuntinius Vilniaus pilies rūmuose vaišino Balkanų, Kretos, prancūzišku ir ispanišku raudonuoju vynu, kurį užfiksavo Maskvos pasiuntiniai savo išsamioje ataskaitoje carui: alkanu (t. y. alikantu), muskateliu, malmazija (t. y. malvazija), romanėja (t. y. romanee). Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos išlaidų Lietuvoje sąskaitose, pateiktose seimui už 1638–1639 m., minimas vengriškas, prancūziškas, Reino ir ispaniškas (petersement) vynas. 1648 m. jis planavo Vilniuje iškilmingai priimti Prancūzijos karaliaus pasiuntinį, todėl nurodė savo gydytojui pasirūpinti vaišių stalu ir į pilies rūsį pačiam Prancūzijos pasiuntiniui iš Rygos atvežti Reino, taip pat pristatyti prancūziško (ansan) ir ispaniško (petersement) vyno. Itališko vyno buvo dar laukiama, nurodyta papildyti jo atsargas, kai tik atveš. Vaišėms nurodyta išrinkti šešias geriausias vengriško vyno statines, nupirktas karaliaus reikmėms. Atkreiptinas dėmesys, jog ankstyvuosiuose XVI a. šaltiniuose dažniausiai nurodoma tik šalis, iš kurios yra kilęs vynas, o nuo XVII a. pradžios vis dažniau aprašymuose minimos ir vyno rūšys.

Kilmingųjų gėrimas

Nuo Lietuvos valdovų stengėsi neatsilikti didikai, kuriems įtaką darė valdovo dvaras. Bajorai, lygiuodamiesi į didikus, mėgino sekti jų pavyzdžiu, drauge perimdami ir brangaus vyno gėrimo tradicijas. Bet tik praturtėjus bajorams žemvaldžiams, vyno vartojimas įgijo platesnį mastą. XVI a. viduryje Lietuvos didikų ir bajorų pomėgį gerti užjūrio vyną kritikavo publicistas Mykolas Lietuvis, XVI a. pabaigoje – Petras Skarga, o XVII a. pradžioje besaikiu vyno vartojimu susirūpino Andrius Volanas. Tačiau bajorišku gėrimu vynas tapo ne iš karto. Dar XVI a. didikus nuo bajorų skyrė gėrimai: bajorai dažniau gerdavo midų, alų ir ką tik pasirodžiusią degtinę, nes vynas buvo ypač brangus. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės Europoje vyną gerdavo tik pasiturintys žmonės. Turtingesnieji norėdavo išsiskirti iš pavaldinių – savo apranga, manieromis, kalba, pomėgiais ir gerdami brangų vyną, kurio eilinis žmogus negalėjo įpirkti. Vyno pergabenimo sąnaudos (kelionė, muitai) ypač išaugindavo jo kainą, kuri atvykusiam Pietų Europos gyventojui buvo neįtikėtinai didelė.

Tad ilgainiui vynas tapo kilmingųjų – didžiojo kunigaikščio ir didikų, šiek tiek vėliau ir bajorų – labiausiai mėgstamu ir jų padėčiai visuomenėje pritinkamu gėrimu, o alus labiau vertintas miestiečių, nors ir jie laikui bėgant ėmė pirkti ypač brangaus vengriško, prancūziško arba ispaniško vyno, bet dažniausiai tik iškilmingomis progomis. 1789 m. vykdami į Varšuvoje suorganizuotą visų Abiejų Tautų Respublikos miestų delegatų suvažiavimą, vilniečiai vežėsi vyno ir šampano, tačiau dėl to sulaukė priekaištų, kad švaistomos miesto lėšos. Vis dėlto, kaip teigia amžininkai bajorai, miestiečiai dažniausiai nelabai suprasdavę vyno vertės, todėl bajorai juos neretai pašiepdavę. Vyną dažnai gerdavo magnatai, rečiau vidutiniai bajorai, o smulkieji bajorai ir miestiečiai jo ragaudavo labai retai. Nieko apie vyno skonį nenutuokiančius smulkiuosius bajorus ir miestiečius pirkliai neretai apgaudavo ir jiems pristatydavo padirbto vyno.

Vyno plitimą atspindi jau pirmieji Lietuvą reprezentuojantys leidiniai. XVI a. antros pusės Georgo Brauno ir Abraomo Hogenbergo „Pasaulio miestų atlase“ yra Vilniaus aprašymas, kuriame apie vilniečius rašoma: „Vyno neturi, tačiau išgerti mėgsta. Geria midų, alų, labai mėgsta pašildytą vyną.“ XVII a. pradžioje Tomas Makovskis greta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio, sudaryto M. K. Radvilos Našlaitėlio nurodymu, paliko Lietuvos valstybės ir visuomenės aprašymą, kuriame pabrėžiama: „Vyną vartoti pradėjo ne taip seniai, bet taip įprato, kad dabar net prastuomenė pokyliuose jį geria. Jis vežimais gabenamas iš Vengrijos, o iš Ispanijos, Prancūzijos ir nuo Reino pristatomas į Lietuvą laivais per Karaliaučių ir Rygą.“ Žinoma, kad pats M. K. Radvila Našlaitėlis savo reikmėms pirko Reino, malvazijos ir vengriško vyno, savo kelionės į Jeruzalę dienoraščio fragmente gana daug dėmesio skyrė vyno gamybos, saugojimo ir pardavimo aprašymui.

Nuo XVI a. vengriško vyno išskirtinumas valdovo dvare nekelia abejonių. Tačiau šis populiarumas augo palaipsniui ir, matyt, atspindėjo viso regiono bendrąsias aristokratijos nuostatas. XVI a. pradžioje Lietuvoje lankęsis Šventosios Romos imperijos pasiuntinys Sigizmundas Herberšteinas negailėjo pagyrų vengriškam vynui, tačiau vis dar labiau vertino malvaziją: „Vengrija gamina įvairiausius vynus dėl skirtingų vietovių [ir sąlygų]... Vynai čia tokie kilnūs ir nuostabūs, kad gali būti laikomi lygiais kretietiškiesiems.“ Nuo XVI a. vidurio vengriško vyno populiarumas Lenkijoje ir Lietuvoje toliau augo ir  išsilaikė iki pat XVIII a. pabaigos, kai greta jo brangiausias buvo prancūziškas Burgundijos vynas ir XVII–XVIII a. sandūroje pasirodęs Šampanės vynas, o nuo XVIII a. vidurio – ir putojantis Šampanės vynas. Šiems vynams ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir įstatymuose bei vykdomosios valdžios potvarkiuose. Vengriško vyno išskirtinumas pabrėžiamas ir tarp Lietuvos bajorų. XVIII a. viduryje Lietuvos bajoras Marijanas Matuševičius rašė, kad norėdamas tinkamai pavaišinti Vilniaus tribunolo pareigūnus specialiai nusipirko statinę vengriško vyno.

Vyno skonis

Prancūzai ir vokiečiai pastebėjo, kad Reino vynas lenkų ir lietuvių didikams buvęs per aštrus, todėl į jį dėta cukraus. Prancūzas K. Chavagnacas aprašo, kaip puotos metu prie jo prisiartinusi Radvilienė su didele auksine taure, pilna vyno, „įmetė į jį didelį gabalą cukraus ir išlenkė į Neuburgo kunigaikščio sveikatą“. Tai svečiui sukėlė nuostabą, ir jis memuaruose pažymėjo, jog nuo išvysto reginio pasijuto taip, tarsi „pilve turėtų maždaug tris butelius vyno ir svarą cukraus“. Atrodo, kad Reino vyno galėjo būti pilama ir į cukrines figūras. Tai aprašo Anglijos pasiuntinys Jerome‘as Horsey, kurį savo rūmuose iškilmingai priėmė Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584): „Jo didenybė [M. Radvila] gėrė į Jos Šviesybės Anglijos karalienės [Elžbietos I] sveikatą. Iš cukraus buvo pagamintos keistos liūtų, vienaragių, išskėstasparnių erelių, gulbių ir kitos figūros, o į jų pilvus supilti įvairiausi vynai ir prieskoniai“. Reino vyno gėrimas su cukrumi nebuvo išskirtinis Lietuvoje ir Lenkijoje, jis buvo būdingas Rytų Europai, aptinkamas ir Rusijoje. Anglijos pasiuntinys Ericas Bowersas aprašė priėmimą pas carą Ivaną IV, kuris, išgėręs į karalienės Elžbietos I sveikatą, liepė anglų pasiuntiniui atnešti didelę Reino vyno taurę su cukrumi, kad šis išgertų į jo – Maskvos valdovo – sveikatą.

Vertingą informaciją apie vyno skonių gamą, kurią lyginant su panašaus pobūdžio šaltiniais ateityje dar reikėtų tirti, savo dienoraštyje pateikia Žemaitijos bajoras Teodoras Bilevičius, XVII a. pabaigoje į Italijos valstybes lydėjęs LDK pakanclerį Mykolą Kazimierą Radvilą. Jis  apie vyną užsiminė tik kirtęs Venecijos respublikos sienas. Čia vynai jam buvo pažįstami, tačiau nuostabą sukėlė jų įvairovė. Pasiekęs Boloniją, T. Bilevičius dienoraštyje pažymėjo: „Čia jau prasideda geri vynai ir visai nebrangūs, nes vynuogynais apsodinta visa dirbama žemė ir laukai.“ Paragavęs vyno Milane, žemaičių bajoras jau neslėpė susižavėjimo: „Puikūs vynai, labai švelnūs!“ – užrašė savo dienoraštyje. Šie dienoraščio epizodai galbūt liudija sauso vyno – dar ne tokio populiaraus ar mažiau pažįstamo Lietuvoje – įvertinimą. Bet kokiu atveju populiaraus vyno Lietuvoje skonis pamažu kito. Tikėtina, kad vis didesnę paklausą įgyjant Prancūzijos vynams, XVIII a. augo sauso vyno populiarumas. Prancūzijos istorikas F. Braudelis atkreipė dėmesį, kad visoje Šiaurės Europoje ilgą laiką paklausesni buvo saldūs ir stiprūs vynai.

Vyno gėrimo papročiai

Prancūzų keliautojai, apsilankę Lietuvoje, piktinosi vietos papročiais. Jie stebėjosi, kaip galima prie stalo išsėdėti nuo pietų iki vidurnakčio ir daugiau nieko nedaryti – tik gerti ir valgyti. Mykolas Lietuvis tvirtino, kad Lietuvos didikų diena prasidėdavo nuo alkoholio vartojimo: „Vyno, vyno!“ – šaukiama dar lovose.“ Tokį paprotį patvirtintų ir nuncijaus J. Rugierri pranešimas popiežiui Pijui V, kad valdovas Žygimantas Augustas valgo labai mažai, o geria labai dažnai: „Vos tik atsisėdęs už stalo pradeda gerti, bet naudoja mažas taures ir geria labai stiprų vengrišką vyną be vandens.“ LDK kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila rašė, kad visi 1636 m. pas karalių Vladislovą Vazą į pasitarimą ryte Vilniaus pilyje susirinkę didikai buvo girti, vyno buvo išgėręs ir Vilniaus vyskupas, kuris prieš išvykstant karaliui iš Vilniaus turėjo laikyti mišias ir jų metu viską sumaišė, dėl to gavo pastabų iš paties valdovo.

Andrius Volanas smerkė besaikį girtuokliavimą, atkreipė dėmesį į blaivias tautas (italus, prancūzus, ispanus), kvietė tėvynainius laikytis saikingumo. Nors, kaip pastebi istorikai, šiuose kraštuose vyno buvo geriama nemažai, XVII a. Lietuvos publicistas saikingumą, kaip dorybę, supriešino su yda –  girtuoklyste. Skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų Europos kultūrų atsispindi jau minėto Žemaitijos bajoro T. Bilevičiaus dienoraštyje, kuriame aprašytas Venecijos diduomenės pokylis, surengtas LDK pakancleriui M. K. Radvilai. T. Bilevičius dienoraštyje užrašė: „Vynu vaišino itališku papročiu, neragindami, tik įpildami tam, kas pageidauja.“ Vėliau, atsidėkodamas už priėmimą, M. K. Radvila į iškilmingus pietus pasikvietė Venecijos diduomenę. T. Bilevičius pokylį dienoraštyje aprašė taip: „Lenkišku papročiu sėdint už stalų grojo muzika. Po pietų visi linksminosi šokdami lenkiškus šokius, kurie svečiams labai patiko, visi buvo taip puikiai privaišinti, kad viceprinceps net nepastovėjo ant kojų, o tai tarp italų didelė retenybė.“ Vaišinimas alkoholiniais gėrimais tol, kol svečiai nebepastovės ant kojų, gana dažnai minimas ir kituose naratyviniuose istoriniuose šaltiniuose. A. S. Radvila rašė, kad 1639 m. birželio 30 d. pas LDK pakanclerį Steponą Pacą namuose įvyko puota, iš kurios šeimininkas neleido nė vienam svečiui išeiti blaiviam. Tokį XVIII a. bajoriškoje visuomenėje įsigalėjusį paprotį patvirtina Lietuvos bajoro Stanislovo Nezabitausko dienoraščio fragmentas: „Pas jo malonybę poną Lietuvos didįjį etmoną buvo iškilmingas banketas deputatams, kuriame ir man jo malonybės pono etmono valia teko nusigerti.“ Apibendrindamas šį paprotį, Lenkijos dvasininkas Jendžejus Kitovičius teigė, kad jei vaišingų šeimininkų rūpesčiu šventės metu svečias dar nenuvirsdavo nuo kojų, tai jau „atsisveikinant likdavo be sąmonės“.

Pietų Europos gyventojai šaipėsi iš Šiaurės Europos vyno mėgėjų, kurie nemoka gerti ir tuština taures vienu mauku. Pietiečiai stebėjosi besaikiu šiauriečių vyno gėrimu, ypač dažnai jiems užkliūdavo vokiečių kariai, kurie po sėkmingos karinės kampanijos siaubdavo Prancūzijos ir Italijos vyno rūsius, juose gerdavo tol, kol čia pat sumigdavo. Taigi besaikis alkoholio vartojimas buvo būdingas ne tik Lietuvai ir Lenkijai, bet ir kitiems Šiaurės Europos regionams. Tai patvirtina XVIII a. antroje pusėje į Minsko seimelio darbo pabaigą apsilankiusio anglo Wiliamo Coxe‘o memuarai, kuriuose autorius pažymėjo, kad jam atvykus Minsko pavieto bajorai jau buvo užsiėmę ne valstybinių reikalų sprendimais, bet „tiesiai tariant – gėrimu, kuris yra pagrindinis tiek lenkiškų, tiek britiškų rinkimų priedas“.

Saikingo gėrimo papročiai į Lietuvą greičiausiai pradėjo skverbtis jau Apšvietos epochoje (XVIII a. antroje pusėje). J. Kitovičius rašė, kad XVIII a. antroje pusėje nors dar retai, bet jau buvo pradėtas vartoti šampanas, jis gertas po vengriško vyno (vadintas „štampu po vengriško vyno“). Burgundišką vyną, skiestą vandeniu, gerdavo dideli ponai, perėmę prancūziškus papročius. Tokiems ponams ir damoms prieš kavą buvo tiekiama ir taurelė Reino vyno. Saikingumo besilaikantys aristokratai, pagurkšnoję vyno, imdavo gerti kavą, kuri Lietuvoje paplito nuo XVIII a. vidurio. Geriančiajam kavą, pasak atsiminimų autoriaus, vyno jau nesiūlydavę.

Vyno gėrimo papročiams bei tradicijoms įtakos greičiausiai turėjo ir besikeičiančios vyno gaminimo technologijos. Štai, pavyzdžiui, šampano raidą tyrę istorikai teigia, kad tik pasirodžius šiam gėrimui Prancūzijoje šampano taurės buvo geriamos vienu mauku, paskui apverčiamos inde, kad išbėgtų gausios šampano nuosėdos. Kitas šampano gurkšnis visuomet buvo patiekiamas švarioje taurėje.

Straipsnis spaudai parengtas pagal: Glemža L., Iš vyno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje istorijos, Chronicon Palatii Magnorum Ducum   Lithuaniae.Kitų autorių publikuoti darbai, kurių informacija panaudota šiame straipsnyje: Bilevičius T., Kelionės vokiečių, čekų ir italų žeme dienoraštis, sudarė B. Mikalonienė, K. Gudmantas, S. Narbutas, G. Sliesoriūnas; Bystron S. J., Dzieje obyczajów w dawnej Polsce. Wiek XVI – XVIII, t. 2; Braudel F., Kultura materialna, gospodarka i kapitalizm, t. 1: Struktury codzienności; Czapliński W., Długosz J., Życie codzienne magnaterii polskiej w XVII wieku; Čapaitė R., „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kasdienybė pagal jo ir jo amžininkų korespondenciją“, in: Alytaus miesto istorijos fragmentai; Davies N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija; Kamuntavičius R., Lietuvos įvaizdžio stereotipai italų ir prancūzų XVI – XVII a. literatūroje; Kitowicz J., Opis obyczajów za panowania Augusta III; Klatstrup D., Kladstrup P., Šampano istorija; „Kotrynos Jogailaitės kraičio aprašas – XVI a. dvaro buities dokumentas“, parengė R. Janonienė, in: Lietuvos pilys; Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), parengė ir pratarmę parašė J. Jurginis, A. Šidlauskas; Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504), parengė D. Antanavičius, R. Petrauskas; Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548), kn. 1: 1544 11 15–1546 11 15, parengė D. Antanavičius; Matuszewicz M., Pamiętniki Marcina Matuszewicza kasztelana brzeskiego-litewskiego 1714–1765, wyd. A. Pawiński, t. 1; Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius; Polska stanisławowska w oczach cudzoziemców; Ragauskienė R., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584 m.); Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė; Vorbek-Lettow M., Skarbnica pamięci. Pamiętnik lekarza króla Władysława IV; Герберштейн С., Записки о Московии; Известия англичан о России ХVI в., Чтения в императорском обществе истории и древностей Российских, Nr. 4; Памятники дипломатических сношений Московского государства с польско-литовским, t. 137.