Italijos vyno festivalis Klaipėdoje

ABBI (Baltijos gėrimų pramonės aljansas), vykdydamas ilgalaikį kokybiško Europos vynų su saugoma kilmės vietos arba saugoma geografine nuoroda bei vynų su vynuogių veislių nuorodomis populiarinimo projektą kovo 19 d. pristato ciklo „Europos vyno spalvos“ renginį – „Italijos vyno festivalį”. Festivalis vyks Klaipėdoje, o jo metu su lankytojais bendraus ir vynus pristatys sertifikuoti vyno ekspertai.

Klaidus klasifikavimo kelias

Siekiant suklasifikuoti itališką vyną pagal jo kokybę visi vynai skirstomi į keturias kategorijas. Kategorija reiškia ir kiek kokios informacijos turi būti rašoma etiketė. Keturios klasifikacijos pateiktos kokybės didėjimo tvarka:
  • Stalo vynai: etiketėje nėra informacijos apie kilmės vietą ir metus;
  • IGT: etiketėje pateikiama informacija apie kilmės vietą, vynuogių veisles, metus;
  • DOC: pateikiama tokia pati informacija kaip ir IGT bei papildomai gamybos metodas, brandinimas;
  • DOCG: galimi papildomi prierašai kaip pavyzdžiui, reserva (ilgesnis laikymas statinėje), superiore (alkoholio kiekio ir derliaus informacija), classico (vynas kilęs iš istorinės vyno gamybos vietovės), vigna/ vigneto (vieno vynuogyno vynas).

Tiesa, ši klasifikacija nusistovėjo palyginus neseniai. 1963 m.  prasidėjo itališko vyno klasifikavimo istorija. Tai metais Italijoje priimtas įstatymas suskirstyti vynus į dvi kategorijas: stalo vyną (vini di tavola) ir aukštesnės kategorijos DOC vynus (Dominazione di Origine Controllata). Šis įstatymas lėmė, kad Italijoje atsirado virš 300 DOC. Deja, bet ne visos apeliacijos pelnytai gavo šį statusą. Vėliau daugiau aiškumo buvo siekiama įvedant dar vieną, aukščiausiąjį statusą- DOCG (Denomizione Controllat e Garantita). DOCG vynams taikomos griežčiausios taisyklės ir toks statusas. Toks buvo suteiktas patiems geriausiems itališkiems vynams kaip Barolo, Barbaresco, Brunello, Chianti ir t.t.

Čia ir vėl buvo neišvengta klaidos, nes aukščiausiąjį statusą gavo ir abejotinos kokybės bei išskirtinumo vynai. Dėl tokios susiklosčiusios padėties vyndariai ėmė ignoruoti aukščiausias klasifikacijas ir savo vynus pradėjo vadinti stalo vynais. Jie žinojo, kad gamina išskirtinius vynus ir reklamai negailėjo didžiulių lėšų. To rezultatas: labai pakilę aukštos kokybės stalo vynų kainos bei kritusi DOC ir DOCG vynų reputacija. Tokia situacija neliko nepastebėta. Devintame dešimtmetyje buvo supaprastinti DOC ir DOCG vynų gaminimo reikalavimai, o kai kuriems stalo vynams buvo suteiktas DOC statusas arba prie stalo vyno pavadinimo leista pridėti vietovės pavadinimą, metus ir kitą svarbią informaciją.

Vietinių veislių gausa

Sakoma, kad Italijoje yra priskaičiuojama daugiausiai vietinių vynuogių veislių. Dėl šio fakto galima ginčytis, bet tikra tiesa ta, kad kiekviename regione yra gaminamas vynas ir kiekvienas regionas turi savo vietinę veislę. Tarp gausybės vynuogių rūšių žinomiausios yra ‘Sangiovese‘ ir ‘Nebbiolo‘. Iš ‘Nebbiolo‘ gaminami patys geriausi Pjemonto vynai.  ‘Sangiovese‘ auginama ne viename žinomame Italijos regione. Žinomiausi vynai yra Chianti, Brunello, Vino Nobile, o taip pat labai puikų vynų galima rasti Umbrijos ir Emilija- Romanija regionuose. Dėl kai kurių neigiamų savybių atsirandančių ‘Sangiovese‘ auginant vėsiame klimate (per didelė rūgštis, nesunokę taninai) ji yra maišoma su tarptautinėmis vynuogėmis taip kompensuojant šiuos trūkumus ir vynui suteikiant daugiau spalvos, vaisiškumo bei saldumo. Pavyzdžiui, Chianti Classico vynai gaminami  maišant ‘Sangiovese‘ su prancūziškomis veislėmis- ypatingai populiari tampa ‘Merlot‘. Įdomi yra ir ‘Barbera‘ veislė. Iš šios gana rūgščios ir neįdomios vynuogės Italijos vyndariai sugebėjo pagaminti gilaus skonio, prieskoniškus itin aukštos kokybės vynus. Pietuose auginamos ‘Aglianico‘, ‘Negroamaro‘, ‘Primitivo‘, ‘Nero d‘Avola‘ vynuogės tampa vis labiau populiarios, šiaurės regionuose aukščiausio kokybės vynai daromi iš vietinių ‘Refoso‘, ‘Pignolo‘ ir ‘Schioppettino‘ veislių, kurios buvo net atsidūrę ant išnykimo ribos.

Italija- raudonojo vyno kraštas, bet vis dėl to jame galima atrasti ir įdomių baltųjų vynuogių. Pavyzdžiui, ‘Moscato Bianco‘ puikiai tinka Moscato d‘Asti arba desertinio vyno gamybai. Gaila, kad ‘Trebbiano‘ dažnai naudojama pigaus neišraiškingo vyno gamybai. Jei ji auginama kruopščiai, vynas gali stebinti savo išskirtiniu charakteriu ir gera rūgštimi. Panaši situacija susidarė ir kalbant apie ‘Pinot Grigio‘. Iš pažiūros lengvas ir mažai kvapnus vynas, atsakingų vyndarių rankose virsta aromatingu ir net mineraišku vynu.  O iš  ‘Garganega‘ veislės daromi aukštos kokybės recioto vynai, tačiau ji nėra plačiau žinoma.