Mintis pažvelgti ir į ‘Garnachą’ gimė po Priorato vynų degustacijos, kurioje teko degustuoti ir įvairių šios vynuogių veislės vynų. Savo neformaliame degustuotojų būrelyje jau buvome ir anksčiau jų ragavę, tad pagalvojome, kad būtų nuodėmė nepadaryti dar vienos degustacijos, kurioje šią veislę išnarstytume visais kampais. Taip pradėjome kryptingai rinkti skirtingus „Garnachos“ vynus, siekdami kuo tiksliau atskleisti jų ypatybes ir įvairovę.
Autorius
Gimtojoje Ispanijoje šios vynuogės vadinamos ‘Garnacha’ (tariama – garnačia), Prancūzijoje – ‘Grenache’ (tariama – grenaš), o Sardinijoje – ‘Cannonau’. Manoma, kad jos kilusios iš šiaurės rytų Ispanijos, Aragono regiono, kur ‘Garnacha’ auginta dar antikos laikais. Viduramžiais kartu su Aragono karalystės įtaka vynuogės išplito Ebro slėniu iki pietų Prancūzijos ir Sardinijos, tapdamos tikromis Viduržemio jūros regiono gyventojomis. Ir visiškai nenuostabu kodėl. ‘Garnacha’ pasižymi išskirtiniu atsparumu: ji mėgsta saulę, ištveria sausras, nemėgsta šalčio, bet puikiai prisitaiko prie skurdžių, akmenuotų dirvožemių. Dėl šių savybių ji tapo viena pagrindinių Viduržemio jūros regiono vynuogių. Ji giliai įsišaknijo pietinėje Ronoje, kur šimtmečiais (dažniausiai mišiniuose su ‘Syrah’ ir ‘Mourvèdre’) sudarė nuostabios Châteauneuf-du-Pape apeliacijos vynų stuburą. Nors grynų ‘Grenache’ vynų pietinėje Ronoje gal ir nėra itin daug, tokie gamintojai kaip „Rayas“, „Pegau“ ar „Henri Bonneau“ dažnai naudoja 80 proc. ir daugiau ‘Garnachos’, leisdami jai dominuoti mišinyje.
Paradoksalu, tačiau savo gimtinėje XX a. pabaigoje ‘Garnacha’ išgyveno nuosmukį. 8–9 dešimtmečiais ją išstūmė ‘Tempranillo’ ir tarptautinių veislių bumas. Tuo metu Ispanijoje buvo kuriami galingi, salstelintys, stipriai ąžuolingi ąžuolo paveikti „parkeriniai“ vynai, kuriais norėta įtikti kritikų skoniui, o ne atskleisti vietinio terroir ypatybes. (Paradoksas, bet iš ’Garnachos’ tikrai galima išspausti dar daug daugiau „šnapso ir uogienės“ nei iš ‘Tempranillo’, o pietų Ronos „Garnacha“ dažnai kaip tik ir asocijuojasi su „parkeriniais“ vynais). Bet kažkodėl Ispanijoje viskas pasisuko kitaip. Kartu nyko regioninis identitetas ir buvo išrauti tūkstančiai hektarų senų vynuogynų.
Lūžis įvyko, kai toks suvienodėjęs, nuo vynuogių ar šalies nepriklausantis vynų stilius pradėjo varginti tiek vyndarius, tiek įnoringesnius vartotojus, ieškančius ko nors subtilesnio. Nauja, daug keliaujanti ir smalsi vyndarių karta iš naujo atrado tikrąjį ‘Garnachos’ potencialą. Ir pirmiausia šios vynuogės atgimė Priorate, kur vyndariai Álvaro Palaciosas, René Barbier, Daphne Glorian, Josepas Lluísas Pérezas atgaivino senus ‘Garnachos’ vynmedžius vulkaninio skalūno (licorella)dirvožemiuose. Jie savaip interpretavo šitą veislę ir pasistengė atrasti pusiausvyrą tarp elegancijos, galios ir minerališkumo.
Daniele Landi ir Fernandas García
Po beveik dviejų dešimtmečių Siera de Gredos kalnuose netoli Madrido atsiskleidė dar netikėtesnė ‘Garnachos’ pusė. Augdama ant granito uolienų ir vėsesniame klimate, ši veislė įgauna subtilių gėliškų natų ir beveik primena ‘Pinot Noir’. Šio stiliaus pradininkai buvo Daniele Landi ir Fernandas García. Jų tikslas buvo ne siekti didesnės koncentracijos ar „uogieniškumo“, bet pabrėžti vietos minerališkumą ir senųjų, dažnai pamirštų kalnų vynuogynų balsą. Anot Landi, būtent Burgundijoje jis suprato, kiek daug pastangų ten dedama atskleisti konkretaus terroir savitumą. Todėl ši nuostata įsigalėjo ir Gredos regione, vadinamojoje España Vacía – retai apgyvendintoje, bet labai autentiškoje Ispanijos dalyje.
‘Garnachos’ atgimimas neapsiribojo Europa. Šiandien ji auginama daugiau nei 182 tūkst. hektarų plote visame pasaulyje.
Australijoje šios vynuogės buvo nuo pat pradžių – dar 1832 m. jas į šalį atvežė Jamesas Busby, laikomas Australijos vyndarystės pradininku. Šiltas ir sausas Pietų Australijos klimatas pasirodė esąs itin artimas Viduržemio jūros regiono sąlygoms, todėl ‘Garnacha’ čia greitai prigijo ir XIX a. viduryje buvo laikoma viena labiausiai klestinčių veislių. Ilgą laiką ji buvo patikimas „darbinis arklys“, ypač pastiprintų vynų epochoje, tačiau vėliau, užleidusi vietą ‘Shiraz’ ir ‘Cabernet Sauvignon’, atsidūrė nuošalyje.
Paradoksalu, bet būtent nemadingumas tapo jos stiprybe: ‘Garnacha’ beveik nebuvo persodinama, todėl iki šių dienų išliko daug senų vynmedžių Barosoje ir Maklarene. Šiandien, pasikeitus vyno mėgėjų skoniui ir vyndarių požiūriui, „Garnacha“ Australijoje atrandama iš naujo – jau ne kaip galingas, tamsus vynas, o kaip tai, ką vienas vyndarys taikliai pavadino Pietų ‘pusrutulio „Pinot Noir“. Šviesesnė spalva, aromatinis skaidrumas, elegancija ir struktūra leidžia kurti lengvesnius, bet gilius ir kartu labai, smagiai geriamus vynus, kuriuose svarbiausia ne jėga, bet balansas. Būtent tokį požiūrį puikiai atspindi ir mūsų degustacijoje bei po jos ragauti Australijos „Garnachos“ pavyzdžiai, natūraliai įsiliejantys į bendrą pasakojimą apie šių vynuogių vyno spektrą.
Panašiai ‘Grenache’ istorija klostosi ir JAV. Kalifornijoje šios vynuogės buvo pasodintos dar XIX a. pabaigoje, apie 1850–1860 metais, kai San Chosė apylinkėse jas auginti pradėjo Charles’is Lefrancas. Nors JAV Sausojo įstatymo laikotarpis skaudžiai kirto visoms vynuogėms, bet kai amerikiečiams prailgintas „sausas sausis“ pabodo, ‘Grenache’ gana greitai sugrįžo į rinką dėl vienos labai praktiškos savybės – ypač didelio derlingumo. Būtent tai lėmė jos likimą pokario Amerikoje: vynuogės tapo pigių, saldžių rožinių vynų, ‘„White Zinfandel“ stiliaus produktų, taip pat visur paplitusių Kalifornijos jug wines („asočių vynu“ buvo vadinamas didesniuose buteliuose parduodamas stalo vynas – red. past.) pagrindu XX a. 8–9 dešimtmečiais.
Dėl to ilgą laiką ‘Grenache’ JAV egzistavo tarsi dviejose paralelinėse realybėse. Viena vertus, kaip masinės gamybos „darbinis arklys“ kaip Australijoje, kita vertus, kaip aukštos kokybės, terroir pagrindu kuriamų vynų sudedamoji dalis. Pastarieji dažniausiai siejami su senosiomis Europos tvirtovėmis – Šatonef diu Papu ar Prioratu, tačiau JAV ‘Grenache’ renesansas atėjo per prancūzus.
Lūžio tašku tapo „Tablas Creek“ vyninė Paso Robleso regione, nuo 1989 metų bendradarbiaujanti su legendiniu Ronos „Château de Beaucastel“. Būtent jų medelyno programa turėjo milžinišką įtaką kokybiškų ‘Grenache’ klonų paplitimui Kalifornijoje, Pietų Oregone ir Vašingtono valstijoje. Nors JAV rinkoje ilgą laiką dominavo ‘Cabernet Sauvignon’ prestižas ar „Sideways“ įtakotas kultinis ‘Pinot Noir’ statusas, pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia Ronos veislės, o ypač ‘Grenache’ ir ‘Syrah’. Šiandien būtent tokie regionai kaip Paso Roblesas, Santa Barbara ir Vašingtono Walla Walla AVA demonstruoja, kad ‘Grenache’ JAV gali būti naudojama ne tik masinės gamybos vynams, bet ir subtiliems, struktūriškiems, elegantiškiems – vynuogės vėl grįžta prie savo tikrosios, iš terroir kylančiostapatybės.
Pietų Amerikoje, pavyzdžiui, Argentinoje, ‘Garnacha’ dar reta, auginama daugiausia Mendosoje, Uko, Kalčaki slėniuose ar net Kebrada de Humahuakos aukštikalnėse. Tačiau būtent čia, kur kaitri saulė, vėsios naktys ir akmenuotos dirvos, vynuogės įgauna naują išraišką. Vietiniai vyndariai vertina ‘Garnachos’ atsparumą sausrai ir kuria iš jos lengvesnius, gaivius, terroir atspindinčius vynus. Kol kas sunku pasakyti, kokį lygį pasieks Argentinoje užaugintos ‘Garnachos’ vynai, bet, sprendžiant iš to, kaip šioje šalyje prigijo tokios veislės kaip ‘Malbec’, galime tikėtis, kad po keleto metų ragausime labai gero „Garnachos“ vyno.
Taigi, šiandien „Garnacha“ gaminama visame Viduržemio jūros regione – nuo Aragono, Katalonijos ir Navaros iki Ronos ir Sardinijos, taip pat Kalifornijoje, Australijoje, Pietų Afrikoje ar Čilėje. Vyne dera intensyvumas ir skaidrumas. Šylant klimatui, problema gali tapti gana aukštas alkoholio kiekis, bet geri vyndariai geba tai valdyti. Dėl šilkinės tekstūros, ryškių raudonų uogų – vyšnių, aviečių, braškių – natų ši veislė tampa nepakeičiama mišiniuose, o ir nemaišytas jos vynas yra aukštos kokybės.
Ir labai skirtingai nei daugelis Iš kitų vynuogių, ‘Garnacha’ išsiskiria daugiaveidiškumu. Iš jos galima pagaminti sunkų, uogienišką, alkoholiu ir vaisių ekstraktu pulsuojantį monstrą, tiesiog lipantį iš taurės. Tačiau iš ‘Garnachos’ gimsta ir nepaprastai subtilūs, skaidrūs, vos ne‘„Pinot Noir“ primenantys vynai, kurių tikslas – ne priblokšti aromatų intensyvumu, o, priešingai, pakviesti į tylų, beveik intymų subtilumo, tekstūros ir elegancijos tyrinėjimą.
Pirma pora - rožiniai
2017 Parisy Rosé
100 %proc. ‘Grenache’, iš Ronos slėnis, slėnio (Prancūzija,); dirvožemis – kalkakmenis ir molis. Vyndarystė:; vyndarystė– šalta maceracija, švelnus spaudimas, fermentacija nerūdijančio plieno talpose.
„Parisy“ esame ragavę ne vieną kartą, bet 2017 metai buvo premjera. buvo 2017 metais. Šitas rožinis vynas yra pagamintas ‘Garnachos’ pagrindu su mažatrupučiu ‘Cinsault’ priemaiša.. Spalva – šviesausšviesi lašišos atspalvio.. Aromatas intensyvus: aviečių kompotas, cukruotos vyšnios, rožės, miško paklotė ir šiek tiek prieskonių. Skonyje – pilno kūnoBurnoje – svarus, platus ir kompleksiškas, visgi jaučiamasjuntamas 14,5 %proc. alkoholio suteikiamas svoris. Vynas koncentruotas, gilus, turtingosodraus skonio, su vidutine rūgštimividutinės rūgšties ir ilgu, raudonais vaisiais paremtu poskoniu.ilgai išliekančio raudonų vaisių poskonio. Šįkart vertinimas – 92 balai, bet kitais atvejais būdavo ir daugiau. aukštesnis.
2020 Ochota Barrels „‘Grenache’ The Fugazi“
100 %proc. ‘Grenache’, McLaren Vale, iš Maklareno slėnio (Australija. Smėlingas); dirvožemis – smėlingas priemolis su molio ir kalkakmenio sluoksniais Vyndarystė:; vyndarystė – minimalios intervencijos, laukinės mielės, brandinimas neutraliuoseneutraliose statinėse, nefiltruotas.
Spalva- kaip – lašišos, gana intensyvi rožiniam vynui gana intensyvi, „lašišiška“.. Aromatas vidutinio intensyvumo: vyšnios, rožės, žibuoklės, oda. Skonyjevyšnių, rožių, žibuoklių, odos. Burnoje – vidutinio kūno, įspūdingai lengvas, tik apie 12,5% proc. alkoholio. Vynas sultingas, šilkinės tekstūros, su vidutiniais+ smulkiais taninais, vidutine rūgštimidaugiau nei vidutiniškai smulkių taninų, vidutinės rūgšties ir raudonų vaisių,uogų bei gėlių niuansų poskoniu.poskonio. 92 balai.
2020 S de Luz ‘Garnacha’ Azuda
100 % ‘Grenache’, Almahue slėnis, Rapel (Chile). Koluviniai dirvožemiai100 proc. ‘Grenache’ iš Almahuė slėnio Rapelyje (Čilė); dirvožemis – koliuvinis su dideliu granito ir kvarco kiekiu. Vyndarystė; vyndarystė: rankinis derliaus nuėmimas; 100 % visos kekėsvisų kekių fermentacija su laukinėmis mielėmis atviruose fermentavimo induose (betone); presuoto vyno brandinimas ~9 mėn. senose ąžuolo statinėse + laisvai tekančio vyno brandinimas 800 Ll talpos molio amforose; buteliuose brandinta prieš išleidimą; nefiltruota ir nevalyta.
Vidutinio intensyvumoVidutinė, į ryškumą linkstanti rubino spalva. Aromatas – tiesiog nesupainiojamas. Vynas, regis, iš taurės klykia: „Soy de Chile!“, nes vos įtraukus pirmuosius „garus“ ,“, jis taip trenkiatvoskia juodaisiais serbentais, kad dar kartą įsitikinome: kad ir ką Čilėje bepasodintumpasodintum, vynas ankstyvoje stadijoje vis tiek kvepės juodaisiais serbentais (kartais atrodo, jog net bulvės ar morkos ten galėtų taip kvepėti). Vis dėlto, giliau įsiklausius į kvapą,Vis dėlto vėliau iš po serbentų „paklodepaklodės“ prasimuša ir kiti vaisiškiuogų bei žolelių aromatai. Skonyje jaučiamaBurnoje juntama, kad vynas dar jaunas, tačiau taninai minkšti ir smulkūs, struktūra tvari, o visumą palaiko aukšta, gyvybinga ir maloni rūgštis. 91 balas, bet manau, kad potencialas augti su metais gali kilti ir iki kokių 93.
Christophe Baron ir Karin Gasparotti iš „Bionic Wines“ (Cayuse)
2018 Cayuse „God Only Knows“
Mišinys, kuriame dominuoja ‘Garnacha’ dominuojantis mišinys, Walla Walla Valley, , iš Vala Valos slėnio (JAV. Bazaltas,); dirvožemis – bazaltas, liosas, akmenuota struktūra.akmenys; Vyndarystė: – biodinaminė, laukinės mielės, amerikietiškas ąžuolas.
Vidutinio tamsumo rubino spalva. Intensyvus savory aromatas, su braškiškais, vyšniškais akcentais, gal dar šiek tiek raudonųjų serbentų, granatų, prieskoniųprieskoninių žolelių, kažkokių laukinių (o gal ir naminių?) gėlių, na, ir kiek netikėtas mėsosnetikėtos šoninės ir dūminių slyvų natų priedais. Skonis-natos. Burnoje – vidutinio kūnosvarumo, gyvybingas, labai turtinga koncentracijakoncentruotas, maloniai ir neįkyriai saldus ir tuo pačiudrauge pilnas gyvybingos rūgšties su vaisiškais, žolelių arbatos ir net šiek tiek mėsiškais prieskoniais. Taninai minkšti, vidutinio stiprumo taninai, ilgastvarus poskonis. 93 balai -: viskas kaiplyg ir puikiai, bet kažko pritrūko iki aukštesnio balo. Gal elegancijos, o gal tiesiog laiko, nes visgi vynas- tai dar gana jaunas.
2019 San Giovenale „Habemus Etichetta Blu“
100 %proc. ‘Grenache’, Lazio, ir Lacijaus (Italija. Vulkaninis); dirvožemis – vulkaninis molis. Vyndarystė:; vyndarystė – natūrali, ilgas brandinimas statinaitėse.
Absoliuti marmurinė jėga ir galia taurėje – tarsi Mikelandželo Dovydo statula Florencijoje. Spalva gana ryški, linkstanti į tamsesnį rubino atspalvį. Aromatas intensyvus, kupinas gerai prinokusiųprisirpusių vyšnių ir laukinių gėlių natų. Pasukus taurę, išryškėja kalėdinio spanguolių kisieliaus su gvazdikėliais ir cinamonu niuansai, taip pat Viduržemio jūros prieskoninių žolelių dvelksmas. Skonis – taip pat labiau intensyvusstipresnis nei vidutinis, monolitiškas, struktūriškas, tarsi iškaltas iš akmens. Vynas vientisas ir elegantiškas, pilnas vaisiškumo, minerališkumo bei itin vaisiškas, minerališkas, su prieskoninių žolelių. natomis. Maloni rūgštis ir švelniai kreidiniai taninai burnoje pasklinda tarsi potvynis Šilutės rajone – užpildo visas gomurio ertmes. Poskonis trunka be galo ilgas.ilgai. Didžiulis siurprizas, nes nesitikėjome iš Italijos nieko panašaus. Drąsiai 96 balai, bet jeigu vynas gražiai vynas bręs su laiku yra potencialas pakilti dar aukščiau, vertinimas gali kilti ir į 100 balų dangų. Tik kaip pagauti tą tinkamą laiką?
_compressed.jpg)
Emanuele Pangrazi
2012 Clos Erasmus
85 %proc. ‘Garnacha’, Priorat, iš Priorato (Ispanija. Licorella. ); dirvožemis – vulkaninis skalūnas.
KultinisTai kultinis Priorato vynas. VidutinėVidutinio intensyvumo rubino spalva. Kvapas maloniai bet, neįkyriai intensyvus, kompleksiškas, su pernokusių vyšnių, braškių, figų džemo, šiek tiek odos, deguto, dūmų ir balzaminėmisbalzaminio acto natomis. Skonis-Burnoje – vidutinio kūnosvarumo, platus ir galingas, su dūminiais, prieskoniniais ir šokoladiniais prinokusių raudonųjų vaisių skoniaisdūmiško, prieskoniško, šokoladinio skonio su salstelėjusiomis prinokusių raudonų uogų natomis, didžiulis. Nepaprastas gylis ir išraiška derinasidera su gausiais, tvirtai laikomais, bet smulkiai grūdėtais vidutinio pliusgausumo taninais. Labai ilgasilgai išliekantis poskonis. 95 balai,tikrai puikus vynas, bet buvo šalia „Habemus‘o,“, kuris kažkiek permušė.šiek tiek užgožė.Bet žinant , žinodami „Clos Erasmus“ ir kitų topiniųgeriausių Priorato vynų potencialą, galime tikėtis, kad su metais vynas tik gerės.
2018 Comando G „Tumba del Rey Moro“
Sierra iš Siera de Gredos, Gredoso (Ispanija. Granitas); dirvožemis – granitas 700–900 m. aukštyje. Vyndarystė:; vyndarystė – fermentacija kekėmis, neutralus ąžuolas, minimalus sieros kiekis.
Visai kitokio tipo žvėris. Jeigu priešPrieš tai ragauti vynai buvo galingi, taio čia pamatėme tą visiškai kitokia uogos pusę.kitokį „Garnachos“ veidą. Vidutinio, į šviesesnę pusę linkstančiolinkstanti rubino atspalvio spalva. Aromatas gana intensyvus, tačiau aiškiai orientuotas į raudonų vaisių ir uogų spektrą: rūgščios ankstyvosios vyšnios, raudonieji serbentai, braškės, šalia jų – rožių ir vaistažolių natos. SkonisBurnoje vynas vidutinio kūnosvarumo, „liesas“, elegantiškas ir santūrus, su sultingomis raudonųjųraudonų vaisių, gėlių ir mineralų natomis. Struktūra subtili ir rafinuota, rūgštingumasrūgštis labai ryškusryški ir gaivusgaivi, taninai smulkūs ir vidutinio intensyvumo.šiurkštumo. Poskonis ilgas, tačiau, kitaip nei praėjusioje grupėje ragauti vynai, šis –ragautų vynų, labiau sukoncentruotas, tarsi strėlė judantis viena linija per gomurį, o ne išsiskleidžiantis į šalis. Čia dominuoja subtilumas ir elegancija, o ne galia ar ekspansyvumas. Šiek tiek pasiginčijome –dėl vertinimo, bet visiems šis minerališkai „liesas“ profilis labai patiko. Vis dėlto bendru sutarimu skyrėme 94 balus.
2020 Frontonio „El Jardín de las Iguales“
90 %proc. ‘Garnacha’, 10 %proc. ‘Macabeo’, Aragonas, iš Aragono (Ispanija. Skalūnas); dirvožemis – skalūnas ir kalkakmenis. Vyndarystė:; vyndarystė – labai ilga fermentacija, didelės talpos, neutralus ąžuolas.
Vidutinė, labai link šviesumolinkusi į šviesumą rubino spalva. Pakankamai kaip tokiamTokiam „šviesiam“ vynui intensyvigana intensyvūs vyšnių, raudonųjų serbentų, braškių, rožių aromatika, taiparomatai, juntamos ir prieskoniųprieskoninių žolelių užuominos. Vidutinio kūnosvarumo, lengvas, elegantiškas, labai santūrus, su sultingų raudonųjųraudonų vaisių ir gėlių natomis, subtiliasubtilios, rafinuotos struktūros, turintis daug gaivios rūgšties ir rafinuota struktūra, aukštu gaiviu rūgštingumu, vidutiniais, labiau link smulkumo, taninais.vidutinių, veikiau smulkesnių, taninų. 94 balai, bet manau, kad visai geras potencialas kilti aukščiau.dar gali kilti.
Fernando Mora MW ir Mario López (Bodegas Frontonio)
Įdomu, kaip abu šitie vynai atrodys pasiekęsulaukę bent jau 10 ar 15 metų brandos.
2013 Henri Bonneau „Cuvée Marie Beurrier“
90 %proc. ‘Grenache’. Châteauneuf-du-Pape. iš Šatonef diu Papo (Prancūzija).
Vidutinio pliusIntensyvesnė nei vidutinė rubino spalva. Vidutinio plius intensyvumoStipresnis nei vidutinis aromatas su slyvų, juodųjų pipirų, šoninės, žemės, dūmų, džiovintų rožių žiedlapių, odos natomis. Vidutinio plius kūno, turtingas irSvaresnis nei vidutinis, sodrus, koncentruotas, tačiau rafinuotas ir elegantiškas, su nepriekaištingai valdomu vidutiniu rūgštingumu ir aukštaisvaldomo vidutinio rūgštingumo ir gausiais, bet smulkiais, lipniais taninais. 94 balai (iš tokio „banginio norėjosi“ tikėjomės šiek tiek daugiau).
2005 Domaine Pegau „Cuvée Laurence“
85 %proc. ‘Grenache’, 15%- proc. ‘Syrah’, ‘Mourvèdre’, Châteauneuf-du-Pape, iš Šatonef diu Papo (Prancūzija. Galets roulés. Vyndarystė:); vyndarystė – tradicinė, betonas, seni foudressenos betono talpos, nefiltruotas Pagaminta, pagaminta 500 butelių.
Didis grožis. Giliai – sodri granato spalva. Išraiškingas aromatas su slyvų, žemės, džiovintų vyšnių, skrudintųkepintų žolelių ir figų natomis. Vidutinio plius kūno, kaipKiek prisimenu iš kitų metų derlių, turtingasdidesnio nei vidutinis svarumo, sodrus, bet aksominis, elegantiškas ir santūrus, kupinas dūminiųdūmiškų ir mėsiniųmėsiškų džiovintų vaisių niuansų, aukšti tvirti taninai, vidutinis rūgštingumas.gausių tvirtų taninų, vidutinės rūgšties. Poskonis atrodo, kad, rodos, tęsiasi amžinai. 95 balai.
Vakaro vynas? Turbūt labiausiai visus nustebino „Habemus.“. Bet dar po kelių dienų pavėlavęs atvažiavo „australas“,“ – 2006 metų „Torbreck Les Amis ir jis“. Jis tikrai būtų sužibėjęs degustacijoje! Nesam daugNedaug esam ragavę grynų australietiškų ‘grenache’, vis vienaaustrališkų „Grenache“, daugiausia teko susidurti su ‘syrah’,„Syrah“, bet šitas grynas ‘grenache’„Grenache“ buvo tiesiog absoliučiai veislinis reikalas. Tai buvo rafinuotos elegancijos ir sodraus, ilgai išliekančio poskonio įsikūnijimas: labai labai intensyvus (bet neįkyriai) aromatas, rožės, žibuoklės: rožių, žibuoklių, Katunskytės apdainuoti sodaiapdainuotų sodų, šiek tiek žemiškų ir kepintų žolelių natų, skrudintos žolelės.. Vidutinio kūnosvarumo, itin elegantiškas ir rafinuotas, aksominis ir kvapnus. BerBe galo ilgasilgai išliekantis poskonis. Gaila, kad jo neturėjom per pačią degustaciją, bet labai smagiai išragavom su vienu iš degustacijos dalyvių ir nusprendėm, kad visai tikėtina, jog būtent šį butelį tauta būtų nubalsavusi būtent už šitą butelį, kaipišrinkusi vakaro vynąvynu.
Apie vyną, kavą ir Aziją. Interviu su Vytautu Kratuliu
Prioratas – laiptai į dangų
