Prancūzija, Elzasas, balandžio vidurys. Dar ne akinamai ryški, bet jau šilta popietinė saulė primygtinai kviečia prie terasos staliuko paragauti kavos. Iki vakarienės dar pora valandų. Pats laikas įjungti skrandį ir pamaloninti gomurį. „Taurę vyno, madam?“ Taip, ačiū, muskato. „Puikus pasirinkimas, madam, muskatui dabar pats metas.“
Šeimininkas atneša vyno. Žiūrėdama, kaip taurėje blykčioja saulė, ir traukdama į save subtilų apelsino žievelės ir rožės žiedlapių aromatą, susimąstau. Kodėl šios vynuogės, iš kurių daromas vienas iš nuostabiausių, puikiai kvepiančių vynų, pateko į tokią gamintojų ir vartotojų nemalonę? Iš muskato gaminami puikūs, išraiškingi vynai, sušildyti saulės ir galintys perkelti į bet kurią planetos vietą. Tačiau ir to nepakanka, kad vynuogės pelnytų šiek tiek dėmesio.
Samoso sala – muskato tėvynė – apsupta kone violetinio mėlynumo jūros. Graikai tvirtina, kad būtent muskatą gėrė pasileidėlis dievas Dionisas. Muskatinės vynuogės pirmosios užkariavo pasaulį. Iš Graikijos jos persikėlė į Italiją, iš ten – į Prancūzijos pietinį pajūrį. Tada į Malagą. Ir pagaliau į Afriką. Ar dar yra pasaulyje bent viena vynuogių šeima, turinti tokią painią istoriją!? Apskritai pripažįstamos trys pagrindinės muskatinių vynuogių veislės: ‘Muscat blanc a petit grains‘, Aleksandrijos muskatas ir ‘Muscat ottonel‘. Tačiau kiekviena iš jų dar turi atmainų. Pavyzdžiui, Alto Adidžėje ir Trentine galima rasti stebėtinai aromatingų ‘Rosnmuscatler‘, kurios yra artimos ‘Petit grains‘ giminaitės, tik su ryškiai rožine odele. Kita ‘Petit grains‘ atmaina yra ‘Moscat de Rivesaltes‘, jos lapų forma šiek tiek kitokia. Mutuoti šios vynuogės geba aktyviau nei ‘Pinot Noir‘. Jos būna auksinės, rožinės ar tamsiai violetinės spalvos. O pačių ‘Petit grains‘ kiekvieno derliaus skirtingo atspalvio uogos.
Vis dėlto muskatinių vynuogių pavadinimai mutuoja dar greičiau nei pačios uogos ir jų atmainos. Todėl tiesiog patogiau prisiminti, kad moscato, moskatel, moscadello, muskathaller ar mouscadel – labai tikėtina, kad susijusios su muskatu. Bet va, muscadell, muscadet ir muscadin – ne. Ir dar du mažyčiai aspektai – ‘Morio Muskat‘ yra vokiškas klonas, kuris neturi nieko bendro su muskatu. O ‘Muskat sylvaner‘ austrai vadina ‘Sauvignon Blanc‘. Tokia tad painiava.
Tačiau nepaisant to, kad vos ne kiekvienoje vyno šalyje muskato randama, jo negalima vadinti lengvai auginamomis vynuogėmis. Mažai rūgšties, neprognozuojamas derlingumas, nesantaika su jaunu ąžuolu ir priešinimasis asambliažui – vadinasi, reiklios ir įnoringos uogos.
Saulė leidžiasi. Darosi vėsoka. Paprašau pledo ir dar vienos taurės. Šeimininkas atnešė pledą, dvi taures ir prisėdo šalia. Pradėjom šnekučiuotis. Pats gimęs Elzase, čia augo ir, atrodo, niekur iš šio krašto važiuoti nesiruošia. Čia visi gyvena vynu, juo kvėpuoja ir apie jį kalba. Pats jis mieliau renkasi rislingą. Anot jo, kilmingesnė uoga. Ne tokia nenuspėjama, kaip muskatas. Ir turistams labiau patinka. Kadangi Elzaso virtuvei rislingą parinkti daug lengviau nei muskatą, pastarasis labiau tinka mažiau aštriems tajų ir indų patiekalams. Todėl ir vyno meniu – septyni rislingai ir tik trys muskatai.
Tačiau mane sudomino būtent šios uogos. Su kiekvienu gurkšniu aš vis labiau įsimyliu sodrias persiko natas, razinos valkumą ir cukruoto ananaso gaivą. Gaila, muskato beveik neįmanoma laikyti ilgiau. Per mažai rūgšties, todėl jis negali ilgiau bręsti butelyje. Gal todėl Elzase muskatas užima mažiau 3 procentų viso vynuogėms skirto ploto. Ir dažniausiai čia auginamas ‘Muscat ottonel‘, šiuolaikiškesnė atmaina, pasirodžiusi 1852 metais, sukryžminus ‘Chasselai‘ ir ‘Muscat de Saumur‘. Ir, nelaimei, būtent otonelis laikomas neišraiškingiausia iš visų muskato rūšių. Bet ir iš jo galima pagaminti labai subtilių, elegantiškų, krištolinio sausumo vynų. Tačiau tik keletas vyndarių sugeba pagaminti tokį vyną, kuris atsilaiko keletą metų rūsyje ir dar geba įgyti turtingesnių ir sudėtingesnių vaisių ir gėlių kvapų. Tai „Kientzler“, ‚Trimbach“, „Weinbach“ ir „Zind-Humbrecht“.
Kaip ir daugelis prancūzų, mano pašnekovas gana paniekinamai vertina viską, kas vyksta už Penktosios Respublikos sienų. Tačiau kad ir kaip keista, kalbai užėjus apie Australijos ir Italijos vynus, jo tonas sušvelnėjo. Pats jis, aišku, ten niekada nebuvo. Kokio galo trenktis taip toli, jeigu visko, ko reikia laimingam gyvenimui, pakanka Elzase? Tačiau draugai jam kartais atveža vyno iš kitų šalių. Juos jis ir įsiminė.
Kai kalba pasisuka apie itališkus muskatus, man iškart topteli lengvas, saldus putojantis „Asti“ ir „Moscato d’ Asti“ iš ‘Petit grains‘. Pjemonte šios vynuogės auga maždaug pusės kilometro aukštyje esančiuose vynuogynuose. Kadangi derlingumas čia menkesnis, o rūgšties uogose daugiau, gaunama visai nebloga kokybė. Tačiau paties nuostabiausio vyno ragavau Sicilijoje. Tai buvo „Moscato di Panteleria“, gaminamas to paties pavadinimo saloje tarp Tuniso ir Sicilijos iš ‘Moscato d’ Alessandria‘, kuris čia vadinamas ‘Zibibbo‘. Į nieką nepanašus aromatingas, tvirtas vynas, it skystas auksas.
Australijoje, Viktorijos valstijoje, daromas vienas iš prabangiausių saldžių vynų – „Rutherlegen“. Kol jaunas, kvepia razinomis ir kinrožėmis. Tačiau bręsdamas tamsėja, tirštėja ir kompleksiškėja. Atsiranda figų, kavos ir šokolado natų (beje, jis tiesiog nepakartojamas su ledais). Ne visi Australijos muskatai saldūs. Daugelis gamintojų gamina ir lengvus sausus vynus, o parduoda juos tiesiog statinaitėmis.
Keliauti su muskatu po pasaulį galima be galo. Ispanijoje yra sodrus ir pikantiškas „Molino Real Mountain Wine“ iš saulėje džiovintų uogų. Dvidešimt mėnesių ąžuolo statinėje – ir vynas sklidinas gėlių, vaisių ir prieskonių kvapų.
Itin garsus vynas iš Pietų Afrikos – „Vin de Constance“. Kažkada tai buvo tiesiog legenda, tačiau ji ir šiandien neblėsta. Archyvuose rasta užrašų, kad į koloniją buvo atvežta ‘Muscat de Frontignan‘ ūglių, todėl manoma, kad tai vietinė ‘Mouscat blanc a petit grains‘ atmaina.
Trumpam persikelkime į Kaliforniją. Neįtikėtina, bet čia iš muskato gaminamas ledo vynas. Žinoma, įprastomis sąlygomis tai neįmanoma. Todėl pasitelkiama krioekstrakcijos technologija ir gaunamas saldus baltasis vynas „Muscat Vin de Glaciere“, kvepiantis mandarinais, citrinų džemu, imbieru, cinamonu, jazminais. Visiškas dekadansas.
Portugalija, Kipras, Rumunija, Bulgarija, Naujoji Zelandija – visur muskato savybės skirtingos. Kelionės pabaigoje, Prancūzijos pietuose, Beaumes-de-Venise, Frontignane, Rivesaltese, atrandame netgi auksaspalvių, pastiprintų muskatų, su apelsino žievelės aromatu ir nuostabia šilkine tekstūra. Ypač rekomenduoju „Domaine de Durban“.
Ateina vakaras – tylus, vėsus, elzasietiškas. Kvepiantis dūmu, miunsteriu ir česnakiniu sviestu. O aš vis dar pakerėta muskato, jo saldaus aromato ir paskutinių saulės spindulių žaismo taurėje. Gal muskatas ir krito nugalėtas sauso vyno mados: pastarąjį ir laikyti ilgiau galima, ir butelyje jis labiau kinta. Tačiau mada – kaprizinga ir neištikima dama. Ateina ir išeina. O muskatinės vynuogės vis tiek liks vienos iš pirmųjų, iš kurių buvo išspaustas vynas. Bent jau tam, kad vieną pavasario vakarą savo istoriją primintų mums tiesiai iš taurės.