CIVC buvo įkurtas 1941-ais metais po regionui svarbių istorinių įvykių bei politinių batalijų. Iki šiol tai tebėra vadovaujančioji visos šampano pramonės institucija. Komitetą nuo pat įkūrimo sudarė po lygiai vynuogių augintojų ir šampano namų atstovų. Šiandien CIVC dirba apie 130 samdomų darbuotojų, o biurai veikia dar
13-oje pasaulio valstybių – didžiausių šampano eksporto rinkų. Šiose šalyse vyksta ir Šampano ambasadoriaus konkursas, kurį taip pat organizuoja CIVC. Reikėtų paminėti, kad komitetas negauna valstybės subsidijų ir nevykdo jokios komercinės veiklos.
Veiklos kryptys pačios įvairiausios: Šampanės vyno kokybės kontrolė, šampano populiarinimas visame pasaulyje, moksliniai enologiniai, istoriniai tyrimai. Todėl komitetui priklauso 14 ha eksperimentinių vynuogynų, meteorologinės stotys, moderniausios laboratorijos, kuriose yra netgi prietaisų, padedančių atskirti tikrą šampaną nuo paprastesnio putojančio vyno.
Kaip žinia, CIVC nemažai vargsta dėl šampano vardo apsaugos. Iki šios dienos užfiksuota apie 800 pažeidimų, buvo iškelta apie 60 teisinių bylų. Europos sąjungoje kontrolė paprastesnė, su australais lyg ir pavyko susitarti, kad jie neberašys champagne ant savo putokšlių. Didžiosios derybos vyksta JAV – ten Šampanės vyndariai kuria net specialias reklamines programas, pritaikytas amerikiečių mentalitetui, pavyzdžiui: „Ar gali būti geriausia amerikietiška lašiša pagaunama prie Kalifornijos krantų? Ne – ji turi būti tik iš Aliaskos! Taip ir šampanas gali būti tik iš Prancūzijos Šampanės regiono.“ Kai pono Phillipe‘o Wibrotte‘o, CIVC atstovo ryšiams su visuomene, paklausiame apie Rusiją, Ukrainą, jis tik ranka numoja: „Tai ateities darbas.“
CIVC veikia eksporto, prekybos padaliniai, ekonominių stebėjimų skyrius, taigi, bet kokius ekonominius rodiklius, apeliacijos ekonominę situaciją galima sužinoti būtent čia. Taip CIVC teikia nepriklausomą profesionalią šampano vertinimo, stilių skirtumų atradimo degustaciją. Ši degustacija, vadovaujama CIVC vyriausiosios enologės Violaine‘s Prive‘s, mums irgi buvo maloniai pasiūlyta.
Ponas Philippe‘as parinko šampano gamintojus, kuriuos, jo manymu, būtų įdomu aplankyti profesionaliems šampano aistruoliams iš Lietuvos. Rezultatu likome patenkinti ir mes, ir mūsų aplankyti vyndariai. Nes kaip kitaip būtų galima paaiškinti „Gaston Chiquet“ šampano namų savininko Nicolas Chiqueto, gaminančio šampaną tik iš savo užaugintų vynuogių, norą pasidalinti su mumis emocijomis degustuojant 1964 metų (!) derliaus šampaną, pagamintą dar jo senelio ir paskutinį kartą ragautą dar su seneliu. Nežiūrint solidaus amžiaus, šampanas išlikęs gyvybingas, gaivus ir net vaisiškas, juntami trumų, riešutų, medaus aromatai, gomurį maloniai nuteikia dar aktyvi rūgštelė, o poskonis trunka amžinybę.
Kitų šampano namų „Diebolt Valoy“ savininkė Isabelle Diebolt su didžiausiu entuziazmu vedžioja po savo valdas, pasakoja net smulkiausias technines gamybos detales, pagarbiai mums pristato savo tėvą, kuris, anot jos, gamyboje dalyvauja mažiau, tačiau dar aktyviai degustuoja. Matyt, todėl tėvukas iškart prie mūsų prisijungia, kai jo duktė be jokių skrupulų iš rūsio atitempia geriausius savo šampano pavyzdžius, tarp jų – 1979 metų derliaus Cuis šampaną. Tokios degustacijos, anot šeimininkų, gana retos jų namuose, bet tai esą puiki proga pristatyti namų stilių maloniems svečiams ir patiems įvertinti savo šampano evoliucijos kokybę. Minėtasis 1979 metų derliaus Cuis šampanas mus priverčia pasijusti taip, tarsi būtume įkišę galvas į pilną korių avilį, iš kurio trumpam dingo bitės: tokį įspūdį sukelia medaus, vaško, korio, dūmų aromatai, o jį dar labiau sustiprina skonis, primenantis šviežią lietuvišką girą.
„Diebolt Valoy“ šampano namai įsikūrę Cramanto miestelyje, kuris garsėja kaip vienas iš trijų geriausių, esančių ‘Chardonay’ Grand cru teritorijoje, plytinčioje beveik vien ant kalkakmenio luitų. Gal todėl ponios Isabelle‘s šampanas ypatingai minerališkas, prieskoningas ir kremiškas, o burnoje net juntamos kalkių mikro- dalelės. Beragaujant jos šampano pavyzdžius, mums atrodo, kad dauguma jų turi didelį brandinimo potencialą, tai patvirtina ir pati šeimininkė.
Ne mažiau idomus ir šiltas buvo priėmimas pas „Rene Geoffroy“ namų savininką Jean-Baptiste‘ą Geoffroy‘ų. Tereikėjo užsiminti apie vynuogynus, ir šeimininkas nieko nelaukęs sodina mus į savo automobilį ir veža į savo vynuogynų valdas. Randame dar žydinčias ‘Pinot Noir’, nors jau birželio pabaiga. Vynuogynai pilni darbininkų, atliekančių patissage, savotišką vynmedžių šakų purenimą po žiemos. Čia pat Jean-Baptiste‘as veda paskaitą, viską demonstruodamas praktiškai, kartu parodo savo eksperimentinį plotelį, kuriame auga visos šešios šampano gamyboje leistinos vynuogių veislės – iš jų bus gaminamas eksperimentinis „Rene Geoffroy“ šampanas. Šeimininkas nepatingi mūsų pavėžėti iki Ay miestelio ir aprodyti savo grandiozinio pirkinio – naujų rūsių su gamybos cechais ir prabangiu gyvenamuoju namu: įkurtuvės laukia rudeniop. O mes, praktiški lietuvaičiai, mintyse galime tik nuspėti investicijos dydį, nes tokioje vietoje ir tokio masto nekilnojamo turto objektų Šampanėje įsigyti beveik neįmanoma. Susitikimą baigiame degustacija senajame garaže ir, kaip reikėjo tikėtis, liekame sužavėti Rose de Saignée stiliaus šampanu bei raudonuoju vynu iš ‘Pinot Noir – juk šios vynuogės daugiausia auginamos Jean Baptiste Cumieres‘o miestelyje Premier Cru teritorijoje.
Žinoma, ne mažiau įspūdingi ir kiti apsilankymai „su rekomendacijomis“. Didysis kooperatyvas „Nicolas Feuillatte“ pribloškė metalinių talpų, skirtų pirmajai fermentacijai, dydžiu. Čia teko paragauti ypač retų šio kooperatyvo gamintų šampano pavyzdžių – 1996-ų, 1997-ų metų derlių iš geriausių Šampanės Grand cru vynuogynų teritorijų. Gaila tik, kad šios serijos šampano gamyba jau nutraukta. „Gosset“ šampano namuose taip pat ragaujame jų pasididžiavimą – Prestige Cuvée kategorijos šampano rūšis, pavadintas „Celebris“ vardu. Šampanas pribloškia savo tvirtumu, galybe, mat šis gamintojas vengia malolaktinės fermentacijos savo vynuose, nes mano, kad be jos galima išlaikyti natūralią rūgštį ir garantuoti ilgaamžiškumą. Dėkodami už priėmimą pridursime, kad vietoj įprastų pietų vynuogynuose gurkšnojome dovanotąjį „Gosset Grande Reserve“ užsikąsdami šviežiomis Šampanės braškėmis ir burnoje jutome tikro medaus skonį.
Seni draugai
Dėkojame CIVC už kelionę, tačiau viešint Šampanėje privalu aplankyti ir senuosius pažįstamus. Sukame pas Jeaną Herve‘ą Chiquetą, „Jacquesson“ šampano namų savininką, ir spėliojame, ką naujo pamatysime, išgirsime, paragausime šįkart. Elegantiškasis Jeanas Herve‘as, nors ir vilkėdamas prabangų juodą kostiumą, čiumpa du kibirus ir vedasi mus į savo rūsius. Čia patiriame tai, apie ką gali tik pasvajoti šampano aistruoliai – vyno ir vyno mišinių, skirtų šampano gamybai, degustaciją. Įdomu, kad šeimininkas klausia mūsų nuomonės, komentarų, pastabų. Mus stebina tai, kad vynuose jau jaučiamas „Jacquesson“ stilius, o didžiąją dalį šio vyno, nors tai dar tik šampano žaliava, galima gerti kaip puikaus skonio ir balanso vyną. Kita nauja patirtis – paragauti šampano, iš kurio ką tik pašalintos nuosėdos. Jis dar jaunas ir „žalias“, todėl smalsu, koks jis taps, kai po trijų mėnesių „poilsio“ pateks į vartotojų rinką.
„Larmandier Bernier“ namų savininkas Pierre‘as – taip pat senas pažįstamas, atbėga mūsų pasitikti tiesiai iš vynuogyno. Regione jis garsėja kaip biodinamiško šampano kūrėjas. Kaip sako pats Pierre‘as, vynuogynai turi harmoningai įsilieti į aplinką, jis stengiasi gaminti šampaną atsižvelgdamas į gamtos ciklus, tačiau jam taip pat yra svarbu, kad šampanas atspindėtų vietininį terroir. Pierre‘as Larmandieris visai nesuka galvos dėl biodinaminio vyndario pažymėjimo, nes nenori būti priklausomas nuo jokių taisyklių. Dėl savo principų jis išstojo iš prestižinės „Special Club“ šampano gamybos asociacijos, paaiškindamas, kad asociacija pasenusi ir neatspindi šių laikų poreikių.
Maisto gurmanams
Lankantis Šampanėje, kaip ir bet kuriame vyno krašte, užsukti į vietinius restoranus tiesiog būtina. Šįkart pagaliau ryžomės vakarienei pačiame prašmatniausiame, anot vietinių autoritetų, Šampanės restorane, paženklintame 2 „Michelin“ žvaigždutėm – „Chateau Les Crayeres“. Prabangus viešbutis ir restoranas įkurti elegantiškuose XX a. pradžios rūmuose Pommery parko teritorijoje. Pedantiškai prižiūrimi augalai, anglišku stiliumi nušienauta žolytė, išpuoselėtos gėlės. Rūmų terasoje patiekiamas aperityvas – legendinis 1996-ų metų „Jacquesson“ šampanas. Juo mus vaišina senas pažįstamas Jeanas Herve‘as Chiquetas, Jacquesson“ namų savininkas. Praleidę apie penkias valandas tikrame maisto teatre, išeiname ne tik pasisotinę patiekalų, reto šampano, bet ir patyrę nepakartojamų įspūdžių stebėdami aptarnaujančio personalo darbą, besimėgaudami išskirtine atmosfera ir bendravimu.
Tikrai siūlome apsilankyti restoranuose, kurie dar tik siekia Michelin žvaigždučių. Čia ne tik mandagus, bet ir nuoširdus aptarnavimas, maistas puikus ir pagamintas su meile, o apie svečius šokinėja patys šeimininkai ir jų šeimos nariai. Pavyzdžiui, ką tik atidarytame „Les grains d`Argent“ šalia Epernay miesto, šampano gamintojų pamėgtame „Foch“ Reimso centre, „Chateau d`Etoges“, įsikūrusiame XVII a. Prancūzijos karaliams priklausiusioje pilyje.
O jei norisi nuoširdžiai pabendrauti neformalioje aplinkoje, geriausia rinktis žymiąsias Reimso brazerijas: „Flo“, „Boulingrin“. Čia puikūs vietiniai patiekalai, gausybė klasikinės prancūzų virtuvės šedevrų, įspūdingas šampano sąrašas ir liberalios kainos. Tik svarbu paskaityti patiekalų aprašymus, nes užsisakius patiekalą tik dėl įrašo „sardinės“, galite gauti sardinių, tvarkingai sudėliotų... atidarytoje konservų dėžutėje. Žinia, konservų dėžutė bus atnešta ant lėkštutės.
Jolanta Smičienė