Pradedant kalbėti apie škotišką vieno salyklo (single malt) viskį, iš pradžių reikia pasakyti keletą žodžių apie Škotiją, iš kur jis kilęs. Manau, kad tiek Škotija, tiek ir salyklinis viskis yra vienodai nuskriausti lietuviškos sąmonės.
Neretai galima išgirsti, kad „Kęstas dabar gyvena Anglijoje, prie Edinburgo“ (o regis, galima būtų tikėtis daugiau iš tautos, kurios atstovai patys niršta painiojami su rusais). Taip ir viskis: kai Lietuvoje kalbama apie viskį, labai dažnai turima galvoje kokie nors masiniai, didelių ir mažesnių parduotuvių lentynas nugulę produktai, kaip „Teacher's“ arba „Famous Grouse“. Abu šie maišyti viskiai, kurių vienodai lengvai galima nusipirkti ir Kaune, ir Melburne, ir Nairobyje – nieko bloga, žinoma, pakankamai skanūs gėrimai ir vertesni pirkėjo pinigų negu koks nors pabaltijo „brendis“ arba „tarybinis šampanas“, bet jie turi mažai ką bendro su ta aromato ir skonio įvairove bei subtilybe, taip pat gana lietuviška šiaurietiškų skonio ir kvapo natų gama, būdinga škotiškam vieno salyklo viskiui.
Lietuviška? Taip, tikrai. Ypač tuose vieno salyklo viskiuose, kurie kilę iš labiau „dūminių" regionų (kai kas siūlo pažintį su jais palikti mokslo pabaigai, kiti siūlo pradėti būtent nuo jų – apie tai vėliau). Juos aprašant, vartojami tokie žodžiai: durpės, dūmai, smala, jūra, jūros druska, jūros žolės, jodas. Argi neprimena šalto spalio vakaro kur nors Nidoje, melancholišką nuotaiką keliančio niūraus lietuviško rudens?
Todėl ir sakau: pristatysiu vieną labiausiai eksportuojamų Britanijos produktų ir kartu lietuviškiausią stiprųjį alkoholinį gėrimą – vieno salyklo viskį.
Vieno salyklo viskis daromas tik iš miežių salyklo (nemaišytas nei su kitų grūdų viskiu, nei su grynu distiliuotu alkoholiu) ir tik vienos daryklos (todėl ir pavadinimas – single malt, „single“ angliškai – vienas, vienintelis). Be abejo, maišyto viskio pasaulyje pagaminama ir išgeriama žymiai daugiau. Jis pigesnis. "Neutralųjį" etilo alkoholį galima gaminti dideliais kiekiais, šliūkštelėti tik šiek tiek stipraus skonio single malt – ir gėrimas paruoštas. Jis nestiprus, todėl puikiai tinka gerti su ledu arba su kola.
Todėl vieno salyklo viskis – tai stipriųjų gėrimų „grietinėlė“, tai viskio viršūnė ir paskutinė stotelė... Paukščių pienas, egiptietiškos medvilnės paklodė, kubietiškas cigaras, „Montblanc“ rašiklis... Įsivaizduokite, kad prabangiame priėmime siūlomi sumuštiniai su ikrais. Vieni, kaip dera išauklėtiems žmonėms, ima juos ir valgo. Kiti paima šaukštelį, nusibraukia ikrus ir deda tiesiai į burną, nesivargindami kramtyti duonos. Jei geriate vieno salyklo viskį, jūs – tas žmogus su šaukšteliu.
Ironiška, beje, kad šis gėrimas, į kurį nepridedama nė lašo vulgariojo „neutralaus“ etilo alkoholio, paskui, jau geriant, atskiedžiamas vandeniu, bet tik šiek tiek, keliais lašais, kad vos vos susidrumstų iš butelio įpiltas skaidrus gėrimas. Tai ne beprasmis ritualas. Vanduo (tik ne ledas) „užgesina“ alkoholio garus, kurie nudegintų nosiaryklę ir atimtų apie pusę aromatinio malonumo: kai bandysite užuosti sudėtingąsias natas, jūsų receptoriai, deja, bus atbukę nuo pirmojo etilo alkoholio smūgio. Kokį vandenį pilti? Negazuotą ir nelietuvišką. Jei neturite škotiško mineralinio vandens (sako, kad geriausias, nors nesugebėjau šito pajusti), gerai tiks „Evian“ arba „Vittel“. Įpilti reikia labai nedaug, ne daugiau arbatinio šaukštelio vandens stiklui, kuriame, beje, turi teliūskuoti gal tik 25 – 30 mililitrų viskio (pripilti "stiklinėlę" viskio – blogas skonis, kaip ir vyno taurės pripylimas iki kraštų arba beveik iki jų). Vanduo turi būti ne per šaltas. Todėl ledas ir netinka – tiek dėl temperatūros (aromatinės medžiagos nebegaruos taip, kaip turi), tiek ir dėl to, kad net ir viename ledo kubelyje vandens bus per daug stiklui viskio.
Taigi, apie regionus. Skirtingų regionų vieno salyklo viskiai (siūlomi pavyzdžiai pateikti greta) skiriasi ne mažiau, negu skirtingų vynuogių vynai. Kaip minėjau, požiūriai gali būti du: galima bandyti nenugąsdinti gėrėjo ir siūlyti jam pradėti nuo švelniausių, Lowlando arba Speyside'o regionų viskių, tikintis, kad jie, nors ir bus žymiai sudėtingesni, bet neturės to dūminio skonio ir kvapo, kuris taip išgąsdina pirmą kartą ragaujančius keistąjį gėrimą iš šiaurinės Škotijos kalnų (Highland), salų (Islands) arba Islay salos.
Aš visada siūlau antrąjį variantą. Tai šokiruoja, pribloškia, kartais gali likti nesuprastas, bet greičiausiai tas, kurį šitaip supažindinsite su vieno salyklo viskiu, greitai taps jo mėgėju visam gyvenimui, nors pirmas gurkšnis veikiausiai bus palydėtas susiraukusios pasibaisėjimo grimasos. Kažkada, sovietiniais laikais, viskis (bet koks) buvo retas, nematytas dalykas, ir žmonės jį ragaudavo, tikėdamiesi, kad tai bus dar vienas olfaktorinis Vakarų pranašumo įrodymas (kaip daniški sausainiai iš apvalios skardinės, kurie buvo nenugalimi kovoje prieš lietuviškus tešlainius, įvyniotus į drumzlinos spalvos popieriuką ir pagal konsistenciją primenančius kramtomosios gumos ir asbesto mišinį). Deja, dažniausias komentaras būdavo, kad to viskio skonis „kaip samagono“.
Panašiai ir su vieno salyklo viskiu. Maža to, naujokui dar galima pasiūlyti ne bet kokio viskio, bet „Bowmore“, kurio etiketė su balta žuvėdra savo kičine beskonybe taip beviltiškai atsilieka nuo bet kokių šiuolaikinių vadybos tradicijų, kad paradoksaliai atsiranda tų tradicijų priešakyje. Gėrėjas bus dar labiau šokiruotas, nes, žiūrėdamas į paveikslėlį, tikėsis kažko panašaus į trauktinę „Palanga“.
Highlando, salų ir Islay salos regionų viskiuose labai ryški durpių ir dūmų nata. Reiktų atskirai paminėti viskį „Ardbeg“, kurio pirmasis pauostymas būna labai neutralus, ir tik paskui, priglaudus lūpas, trenkia dūmų gūsis, kaip tada, kai netikėtai pasikeičia vėjo kryptis ir atneša nuo gęstančio laužo dūmus ir šiek tiek žiežirbų. Apskritai, kone visa Islay salos, esančios Škotijos vakaruose, teritorija padengta durpėmis. Jos naudojamos salyklo ruošimui ir deginamos rūksta, todėl toks skonis. Kita svarbi skonio nata – jūros žolės, tas žodžiais neapsakomas jūros kvapas, kurį itin vertina tie, kas mėgsta siurbti šviežias austres ir net neliečia citrinos, kad ginkdie nepakenktų tam jūros kvapui.
Highlando regiono pietuose (pats regionas, kaip minėjau, yra Škotijos šiaurėje) daryklos gamina viskį, kuriame daugiau vaisinio, saldoko skonio, panėšėjančio į Speyside'o viskių. Lowlandas ir dar vienas mažas regionas pietvakariuose Campbeltownas (atskirai ju nepaminėjau, nes ir viename, ir kitame beliko tik po tris daryklas) gamina gana sudėtingo skonio viskius, kaip neištariamasis „Auchentoshan“ arba „Glen Scotia“, bet bendras viskių skaičius ten toks mažas ir juose taip sunku rasti bendrybių, kurios pateisintų priskyrimą vienam ar kitam regionui, kad galbūt pradedantiesiems kol kas verta tuos regionus atidėti į šalį.
Speyside'o regionas ir jo populiariausieji atstovai, kaip „Glenfiddich“, „Balvenie“, „Glenlivet“, „The Macallan“, yra geriausias priminimas apie tai, kaip vieną įdomiausių šio produkto skonio aspektų nulėmė ne kas kita, o šykštumo ir profsąjungų siautėjimo sandūra. Nors kai kurie viskiai yra brandinami statinėse, kur anksčiau buvo laikomas spirituotas vynas cheresas (ypatingai „The Macallan“, kuris šiuo faktu itin didžiuojasi), bet populiariausia statinė buvo amerikietišką burboną (kukurūzų viskį) brandinęs indas. Šias Šiaurės Amerikos baltojo ąžuolo statines škotai, garsėję ir dabar garsėjantys šykštumu, pigiai pirkdavo Amerikoje, kur statindirbių profesinių sąjungų spaudimo dėka veikė įstatymas, reikalaujantis statinę burbono brandinimui naudoti tik vieną kartą. Tokiu būdu burbono skonio prisiminimai, perimti iš statinės (o Speyside'o viskiuose jis labiau jaučiamas, nes nėra permuštas dūminių ir jūrinių natų), ne tik formuoja įdomiausius škotiško viskio aspektus, bet ir yra retas atvejis, kai vienos šalies mėgiamiausiam gėrimui gaminti reikalingi kitos šalies arba net kito žemyno indai ir skoniai. Pagalvojus – turtingųjų mėgiamas gėrimas tapo puikiu tarptautinės prekybos ir globalizacijos simboliu.
