Kulinarines knygas rašo daugelis, dar daugiau jų verčiama, ir dažnai neblogai verčiama, kiekviena užkandinė, visai neseniai šluosčiusi dulkes nuo „krikštolinių“ vazelių, kuriose patiekiamos pikantiškos salotos, žiūrėk, jau „vyninė“ (dažniausiai šis statusas pasiekiamas ne tik pasieniuose pristatant vyno butelių, bet ir drastiškai sumažinant meniu). Valgiaraštyje karaliauja amžinasis „rinkinukas“. Net televizija skiria laiko valgiui: apie jį tai šen, tai ten pasakoja tai viena, tai kita įžymybė.
O jau tinklaraščiai apie maisto gamybą manikiūruotais šeimininkių kumšteliais nugalėjo visą likusią blogosferą: pasenę akiniuoti moksliukai, rašantys internete apie politiką ar technologijas, seniai groja antruoju smuiku. Nes kiekvienoje virtuvėje – nešiojamasis kompiuteris kava aplaistytais klavišais, kiekvienos šeimininkės spintelėje, greta bulvių trintuvės ir sulčiaspaudės – veidrodinis fotoaparatas. (Teigiamas poveikis: šalyje padaugėjo išmokusių neblogai fotografuoti maistą, pramokusių reguliuoti ryškumą ir žinančių, kad makaronų lėkštė atrodys geriau esant natūraliai šviesai).
Vyno revoliucija kol kas neįvyko. Jo mėgėjų gausėja gana sparčiai, bet tas augimas prasidėjo nuo tokio mažo pradinio skaičiaus, kad rinka vis dar neįgavo reikiamo pagreičio, kurį jai gali suteikti nebent perkamoji galia. Pirkėjas dar neišlepintas: vyno vežėjai kol kas ignoruoja ne tik kai kurias šalis, bet ir ištisus žemynus (skurdus Australijos ir Naujosios Zelandijos vyno pasirinkimas Lietuvoje man ligi šiol drasko širdį), o vartotojas dažnai net nežino, kokios vynuogių veislės jam patinka.
Vyninės – ir geros, ir nelabai – paprasčiausiai išstūmė užsibuvusį ir iki gyvo kaulo įgrisusį postsovietinį anachronizmą, menantį ankstyvosios nepriklausomybės laikus ir mielą tik dėl to, kad buvo geresnis už sovietinį obščepitą. Tas anachronizmas – tai kičinėmis stačiakrūčių padavėjų-lietuvaičių šypsenomis nudailinta liaudiškos klėties stiliaus užeiga su pretenzijomis į bajoriškumą. Svirnai sunkiais mediniais stalais ir „Duokim garo“ stiliaus muzika, atrodė, gyvuos amžinai, kaip vienintelis nacionalinio restorano variantas, bet klumpių kulinarijos saulutė, ačiū Dievui, eina vakarop. Jų vietą užima minėtosios vyninės – kol kas be didelio išmanymo ir dažniau ne platų vyno pasirinkimą, o gaivesnį interjerą siūlančios, bet tai vis tiek žingsnis teisinga kryptimi. Nepraeis nė penkeri metai ir, manau, apie vyną bus kalbama su didesniu išmanymu, o gal net, žiūrėk, atsiras ir kokia televizijos laida.
Lietuviškų televizijų laidos apie maistą, tiesą sakant, kol kas irgi nedžiugina; naujumu ir kokybe nė nekvepia. Rypauti čia ne vieta ir ne laikas: atsilikimo priežastys yra objektyvios. Geros maisto laidos yra išpaikintos televizijos lepūnėlės; jos kainuoja dar brangiau, nei geros kelionių laidos.
Kokybišką, nenuobodų šou apie maistą sukurti yra sunku: be sumanaus vedėjo ar vedėjos (jų gal ir atsirastų), reikia daug važinėti po pasaulį su filmavimo grupe, geriausia su keliais irgi ne menkiausio talento vedėjais bei padėjėjais, kalbinti daug žmonių, susijusių su maistu, ir turėti patyrusią filmavimo grupę, mokančią patikimai ir greitai dirbti labai sunkiomis sąlygomis (virtuvės filmavimas ne studijoje yra režisieriaus, operatoriaus ir montuotojo pragaras). Daugelio sudedamųjų dalių Lietuvoje arba nėra, arba jos per brangiai kainuoja, todėl kol kas laidos apie maistą, kai studijoje lėtai barškinamos keptuvės, o maisto gamintojų ir/arba eksportuotojų įtaka scenarijui dažnai labai jau skaidri ir nesubtili, primena Vakarų televizijų laidas maždaug prieš trisdešimt metų.
Kulinarinėje literatūroje vyrauja dvi srovės: verstinė literatūra ir gimtoji. Apie verstinę galima drąsiai sakyti, kad leidyklos dažniausiai neapsigauna: tokie gigantai, kaip profesionalūs šefai Jamie Oliveris, apsimetantis paprastu berneliu iš gatvės, ir Anthony Bourdainas, nepaleidžiantis iš rankų cigaretės arba alaus butelio, yra puikūs pavyzdžiai, kaip galima gerai, šiuolaikiškai rašyti apie kulinariją, t. y. ne vien barbenti apie sudėtines dalis, o aiškinti, kaip ir kodėl yra gaminama taip, o ne kitaip. Apie maistą ir jo gaminimą jie kalba kaip apie potyrį, malonumą. Lyginti juos su barstymo ir maišymo nuoboduliais yra tas pats, kas gretinti gerą erotinį filmą su LTSR Sanitarinio švietimo namų 1977 m. laidos knygele apie lytinį gyvenimą ir jo pavojus nesusituokus.
Gimtojoje kulinarinėje literatūroje pagal įtaką ir reikšmę pirmauja Beata Nicholson. „Beatos virtuvė“, nepalikusi jokių realių galimybių opozicijai, yra reikšminga ne tik – ir ne tiek – kaip rinkodaros fenomenas (televizinė asmenybė, išugdžiusi tinklaraščio auditoriją ir toliau ją puoselėjanti pasiūlydama tai auditorijai lektūrą). Beatos receptai paremti jos pačios patirtimi, juose buvo drąsiai ir gausiai pateikti šiuolaikiniai vakarietiški ruošimo būdai ir sudėtinės dalys. Į tą naują terpę nedrąsi lietuvių šeimininkių auditorija buvo įmurkdyta kaip šuniukas į vandenį, kad išmoktų plaukti. Daugelis mamyčių, pirkusių „Beatos virtuvę“, net nesuprato, kad jos gavo ne tik receptų rinkinį, bet ir naują, įvairesnę, turtingesnę ir laisvesnę virtuvės pasaulėžiūrą, grūdančią lauk visą sovietinių ir postsovietinių laikų palikimą. To palikimo (paveldu net nepavadinsi) esmė buvo bandyti pagaminti kažką gardesnio iš skurdžių produktų, o kiekvienas rinkoje atsiradęs deficitas, kaip majonezas, krabų lazdelės, konservuoti ananasai ar kokoso drožlės, būdavo nuvalkiojamas negyvai.
Pavyduoliai, bandantys atsekti, iš kur vienas ar kitas Beatos receptas nusirašytas, ir autorę dėl to sugėdinti, nesupranta, kad apskritai derivatyvus receptų pobūdis ir įtakų persipynimas kulinarijoje yra amžinas ir natūralus procesas. Kaltinti virėją žinomų dalykų interpretavimu – tas pats, kas barti vyndarį, girdi, koks tu neoriginalus, juk tavo vyno skonis kaip vyšnių uogienės, tokio jau esu ragavęs, nieko čia naujo.
Įdomu pasamprotauti, iš kur Lietuvoje kilo toks susidomėjimas virtuvės reikalais. Regis, nieko panašaus prieš dešimt ar dvidešimt metų nebuvo; kulinarines žinias atstodavo tie patys receptai, pagal kuriuos gamindavo pusė šalies.
Atsakymų galėtų būti keletas. Maisto gamyba namie yra palyginti pigi ir prieinama pramoga, kai daug kam tokie prasiblaškymai, kaip kelionės ar net vynas, pasidaro gerokai per brangūs.
Be to, man regis, maisto gaminimas (o kartu ir kalbėjimas apie jį) žavi nuspėjamu baigtinumu. Darbas virtuvėje atima palyginti nedaug laiko, nedaug trunka nuo sumanymo iki rezultato, ir tuo yra pranašesnis už kitus hobius. Būtent baigtinumo labai trūksta tuo metu, kai nežinomų faktorių žmogaus gyvenime susikaupia per daug. Nors šiek tiek streso ir netikrumo suteikia gyvenimui žavesio, bet šiandien dažnas ir taip jaučiasi nuolat palinkęs prie ruletės ir nervingai stebintis šokinėjantį kamuoliuką. Piniginiai sunkumai, vis menkesnė tikimybė turėti ilgalaikį, rūpesčių nekeliantį darbą, kuriame nereikėtų kasdien kovoti ir įrodinėti, vaikų mokslai, sveikata – aplinkinis pasaulis yra nesaugus, jame labai daug konkurencijos, vis mažiau priklauso nuo paties žmogaus ir vis mažiau lieka tikrumo, kurio mūsų valstietiškai sąmonei, pratusiai prie gamtos cikliškumo, labai reikia. Juk net sekmadienio ritualo – bažnyčios ir pietų – daugelis nebeturi; ką ten, pats savaitgalis daug kam nebesiskiria nuo darbo dienų.
Todėl maisto ruošimas yra palyginti lengvai pasiekiamas, be to, nepavojingas nusiraminimo ir užtikrintos palaimos narkotikas, naujoji religija. Ne, ne ta prasme, kad kulinarams meldžiamasi (nors, ekstazės kupini komentatorių cypavimai ir primena šiokį tokį atnašavimą), bet maisto gamyboje ieškoma sielos ramybės – nors ir ne absoliučios, bet patikimos ir palaimingos.