“Markėje telpa visa Italija“ – taip italai dažnai apibūdina šį turtingą ir įvairų Vidurio Italijos rytinio pakraščio regioną.
Markės sostinė – dar romėnų įkurtas uostas Ankona. Miesto pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio, reiškiančio alkūnę: savo geometrine forma šis uostamiestis išties ją primena. Šioje vietoje romėnų įkurtas fortas apžvelgdavo visą net 180 km ilgio Markės pakrantę. Palanki strateginė ir geografinė uosto padėtis lėmė jo ir viso regiono suklestėjimą tiek karinėje, tiek ekonominėje srityje. Uostamiestis svarbus ir šiandien: čia atplukdomos jūros gėrybės, importo prekės iš viso pasaulio, iš čia iškeliauja žemės ūkio produktai, automobiliai, marmuro, keramikos gaminiai ir, žinoma, vynas. Nesvarbu, apie kokią gamybos ar gyvenimo sritį kalbėsite, vietiniai gyventojai pareikš: markiečiai tai daro geriau. Markės žmonės išties darbštūs, žemės derlingos, kraštovaizdis labai įvairus: nuo Adrijos jūros paplūdimių ir Esinos upės vagojamų lygumų, kiek giliau žemyne pereinančių į nuostabias žalias kalvas, puikiai tinkančias vynuogynams, iki aukštų kalnų, įveikiamų tik giliais tuneliais ir serpantinais. Markės regione gausu vyno apeliacijų ir vietinių vynuogių veislių, kaip ‘Bianchello del Metauro‘, ‘Ribola‘, ‘Macceratta‘, ‘Lacrima di Morro d‘Alba‘. Čia taip pat auginamos visoje Vidurio Italijoje paplitusios vynuogių veislės ‘Montepulciano‘, ‘Sangiovese‘, ‘Malvasia‘, na ir, žinoma, ‘Verdicchio‘. Pastarajai vynuogių veislei ir skirsime šią trumpą apžvalgą.
.jpg)
‘Verdicchio‘ yra plačiausiai paplitusios baltosios vynuogės Markėje. Patys italai jomis be galo didžiuojasi, ir tam priežasčių tikrai netrūksta. Istoriniai šaltiniai liudija, jog vynas iš šių vynuogių buvo gamintas dar XIV a. Nors mokslininkai ‘Verdicchio‘ priskiria prie autochtoninių Markės regiono veislių, ji vis dėlto turi genetinių ryšių su ‘Greco‘ (kaip, ko gero, visos baltosios Italijos vynuogės ) bei ‘Trebbiano‘ vynuogėmis. Senais laikais šių vynuogių vynas buvo brandinamas amforose, oksiduotas, perdėm alkoholiškas ir ne itin įdomus. Maždaug nuo 7-ojo XX amžiaus dešimtmečio įvyko reikšmingų pokyčių vyndarystėje, ir ‘Verdicchio‘ vynuogių vynas tapo viena iš Italijos vyno vizitinių kortelių pasaulyje. Markės regione jis gaminamas trijose pagrindinėse vyndarystės provincijose: Pezaro-Urbino, Mazeratos bei Ankonos, dviejose pastarosiose yra dvi svarbiausios ‘Verdicchio‘ vynuogių apeliacijos: Verdicchio dei Castelli di Jesi ir Verdicchio di Matelica.
Be šių dviejų apeliacijų, Markėje esama ir aibės kitų, kurių vynuose naudojamos ‘Verdicchio‘ vynuogės, bet jose šios vynuogės ne tokios ryškios ir dominuojančios. Trumpai palyginsime šias dvi apeliacijas ir apžvelgsime pačių vynuogių specifiką.
Pirmoji, Ankonos provincijoje esanti Verdicchio dei Castelli di Jesi pasaulyje žinoma plačiau ir ko gero labiausiai prisidėjo prie paties Markės regiono, kaip vyno krašto, išgarsinimo (greta raudonųjų vynų „Rosso Conero“ bei „Rosso Piceno“). Šios apeliacijos DOC reikalavimai numato minimalų 85 procentų „Verdicchio“ vynuogių kiekį vyne, likusią dalį gali sudaryti vynuogės ‘Malvasia‘, ‘Trebbiano‘, bet geriausi gamintojai dažniausiai gamina iš 100 proc. ‘Verdicchio‘. Apeliacijos plotas nemažas ir gana įvairus, dėl to verta pasidomėti, kur auga konkretaus vyndario vynuogynai, nes nuo jų vietos priklauso ir pats vynas.
Ankonos provincija yra Adrijos jūros pakrantėje. Vynuogės auginamos daugiausia lygumose netoli jūros, kur jos subręsta anksčiau, derlius renkamas taip pat anksčiau, siekiant išlaikyti reikiamą vynuogių rūgštingumą. Vynas dažnai kvepia baltais žiedais, bananais, gudobelėmis,ledinukais (dėl maceracijos žemoje temperatūroje), yra kvapnus, vaisiškas, kupinas pirminių aromatų, nesudėtingas, tinka prie plataus vietinio jūros gėrybių asortimento. Šis vynas brandinamas nerūdijančio plieno talpose ir geriamas jaunas. Kiek giliau, vos keliasdešimt kilometrų į žemyno pusę, ant kalvotų, molingų šlaitų augantys vynuogynai žymimi Verdicchio dei Castelli di Jesi Riserva nuoroda ir priskiriami aukštesnei – DOCG – kategorijai. Derlingumas čia mažesnis ir ribojamas iki 10 t/ha: dėl aukščio (net 400–500 m virš jūros lygio) vynuogės bręsta lėčiau, patiria didesnius dienos ir nakties temperatūrų skirtumus, kuriuos kiek švelnina jūros įtaka: taip sukaupiama daugiau aromatų, ilgiau išlaikomas rūgštingumas ir derlius skinamas vėliau. Vynas brandinamas 18 mėnesių, iš jų – 6 mėn. butelyje. Dėl gausių mineralų molingame ir kreidos turinčiame dirvožemyje pats vynas minerališkesnis, ilgiau išliekančio poskonio, sodresnis, pabaigoje juntamas migdoliškas karstelėjimas. Dominuoja gėliški kvapai su obuolių, bananų, šeivamedžio, citrusų natomis. Geriausi apeliacijos vynai pasižymi gaiviu minerališkumu, juntamas jūros fosilijų dirvožemio suteiktas sūrstelėjimas, malonus citrusų ir klasikinis baltų kaulavaisių skonis. Vynas elegantiškas ir gana kompleksiškas. Šis vynas gali bręsti iki 5–6 metų, nors geriausieji puikūs ir sulaukę dešimties. Žinoma, ieškoti reikia vyno, kuris gaminamas besilaikant visų reikalavimų.
Verta atskirai paminėti Markės regiono dirvožemį. Jis gali kisti kas kelias dešimtis metrų, dėl to vyndariai turi labai gerai pažinti savo vynuogynų plotus, žinoti, ką ir kur sodinti bei kada rinkti derlių skirtinguose ploteliuose. Castelli di Jesi apeliacijoje vyrauja molingas vidutinio sunkumo dirvožemis, kreidingesnis arčiau jūros pakrantės, o štai Matelica apeliacijoje dirvožemis sunkesnis, gausesnis mineralų.
Mazeratos (Maserata) provincijoje esanti apeliacija Verdicchio di Matelica DOC šlovės spinduliuose pradėjo maudytis visai neseniai. Trys dešimtečiai darbo, atskiras, apeliacijoje nuo seno auginamas „Verdicchio“ klonas, sumažintas vynų stiprumas ir modernios technologijos bei unikali geografinė padėtis lėmė, jog dabar galime ragauti išties išskirtinį vyną. Apeliacija išsidėsčiusi aplink senovinį Matelikos miestelį, kuriame daug bažnyčių, vienuolynų ir įvairių archeologinių vertybių. Vynuogynų plotas dešimt kartų mažesnis nei apeliacijoje Verdicchio dei Castelli di Jesi, o ir derlingumas ribojamas griežčiau. Ši apeliacija unikali dėl savo padėties. Patekti į Verdicchio di Matelica zoną ar tiesiog slėnį galima tik ilgai važiuojant pro kalnų tunelius. Slėnis iš visų pusių apsuptas aukštų, kelių kilometrų aukščio kalnų grandinės. Dalį jų sudaro Apeninų kalnai vakarinėje pusėje, likę taip pat ne mažiau įspūdingi. Slėnis tęsiasi lygiagrečiai jūrai, šiaurės–pietų kryptimi. Nors slėnį ir jūrą teskiria šešios dešimtys kilometrų, aukšti kalnai jį visiškai izoliuoja ir panaikina bet kokį jūros poveikį vynuogynams. Į akis iškart krinta kitokia visos augalijos, žalumos spalva. Čia vyrauja kontinentinis klimatas, kritulių ir drėgmės daug mažiau nei Castelli di Jesi apeliacijoje, čia, tarsi mikrokosme ar šiltnamyje, sąlygos skirtingos nuo išorinio pasaulio. Dideli temperatūrų svyravimai, aukštis (vidutiniškai 400 m virš jūros lygio) ir kalkakmenio bei mineralų gausus dirvožemis pagimdo aromatingą, kupiną baltų žiedų ir vaisių, obuolių, ananasų bei migdolų kvapų, minerališką ir lengvą, bet drauge svarų vyną. Verdicchio di Matelica Riserva DOCG vynuogynai auga aukščiau, derlius renkamas vėliau, net lapkričio mėnesį ir derlingumas dar mažesnis (9,5 t/ha). Vynas svarus, aromatingas, išraiškingas, vietiniai pasididžiuodami vadina jį raudonuoju vynu balta skraiste. Šie vynai puikiai bręsta, jie tikrai ilgaamžiai, pas senesnių tradicijų vyndarius galima rasti ir puikiai išsilaikiusio 1988 m. derliaus vyno. Vynui bręstant, baltų obuolių, egzotinių vaisių (ananasų) ir migdolų aromatą keičia geltoni, džiovinti vaisiai, svarainiai, atsiranda korio, vaško, medaus natų. Vynas tampa dar kompleksiškesnis, drauge išlaikydamas gaivumą, rūgštį ir vaisiškumą. Dalis tokio vyno dažnai pabrandinama statinėse. Šis vynas gali oriai lygiuotis su brandžiu vokišku „Riesling“. Jis dera ne tik prie jūros gėrybių, bet ir prie baltos, vietinių teigimu, netgi prie raudonos mėsos.
Pats vynuogių veislės pavadinimas kilęs iš itališko žodžio verde „žalias“, nes jaunas jų vynas spindi žalsvai gelsvais atspalviais. Markėje iš ‘Verdicchio‘ vynuogių gaminamas ne tik sausasis, bet ir putojantis (charmat ir klasikiniu metodu) bei saldusis vynas passito. Veislė išties universali ir įvairi, jautri klimatui ir derliaus metams, kasmet duodanti nevienodą derlių, nemėgstanti per tankaus sodinimo ir didelio derlingumo, bet tinkamai prižiūrima ir auginama atsidėkoja su kaupu. „Verdicchio“ vynas dažnai fermentuojamas ir brandinamas cementinėse talpose. Tai duoda išties puikų rezultatą. Dalį rezervinio vyno vyndariai neretai pabrandina ir nenaujo ąžuolo statinėse: kas barrique (225 l), kas didelėse senose statinėse. Bazinis vynas dažniausiai bręsta plieninėse talpose. Maceracija vydoma žemoje temperatūroje, malolaktinę fermentaciją vyndariai vykdo pagal savo nuožiūrą, dažnai jos vengiama ar ji leidžiama tik daliai vyno, bet regione rasite iš švelnios rūgšties visą malolaktinę fermentaciją patyrusio vyno. Tokia pat situacija ir su likutiniu cukrumi vyne – viskas vyndario rankose. Nors didžiąją dalį vyno sudaro sausieji vynai, jie tarpusavyje skiriasi. Pačios vynuogės turi daug rūgšties, todėl galima pagaminti išties ilgaamžio ir puikaus balanso vyno. „Verdicchio“, pasak italų, tinkamiausias vynas prie jūros gėrybių. Apsilankius Markėje ir paragavus, negalima su tuo nesutikti. Trumpai aliejuje keptos įvairios jūros gėrybės, šviežia pasta su moliuskais, krevetėmis ir taurė vėsaus „Verdicchio“ sukuria nepamirštamą vietinės virtuvės įspūdį. Nesudėtingi patiekalai iš šviežių produktų puikiai dera su švariu, atviru, kvapniu vynu. Nuostabu, kaip ta pati veislė turi tiek skonio niuansų: ragaudamas Markės vyną, aiškiai jauti skirtingo terroir poveikį. Tai kokybiško vyno ženklas.
Markės regiono ateitis šviesi. Kasmet atsiranda nemažai naujų, talentingų vyndarių, greta jų toliau pluša ir tobulėja vyno pasaulyje jau turintys vardą vyndariai. Jie mėgsta sakyti, jog gerais metais sunku pagaminti prastą „Verdicchio“ ( tarkime, 2015 m. buvo itin sėkmingi), bet sudėtingesni metai (kaip 2013 m.) parodo, kas išties išmano savo darbą. Gamta dar ne visai sukultūrinta, vynuogynuose ir greta jų auga gausybė įvairios augalijos, šimtai žiedų ir skirtingų kvapų. Taip, tai dar ne Pjemontas, dabar pats laikas atrasti šiuos puikius vynus ir patį regioną. Kainos dar prieinamos ir neišaugusios, atrodo, patys vyndariai dar iki galo nesuvokia, ką turintys. (Raudonųjų vynų mėgėjams kuždu du žodžius: „Rosso Conero“ – tai dar viena auksinė Markės paslaptis.)
Ateityje kalvas puošiančius medžius ir pievas pakeis tvarkingai padalinti vynuogynai, o kol kas Markės kraštovaizdis labai harmoningas ir natūralus. Apsilankykite šiame dangiškame krašte, vaizdingame Sirolo miestelyje su puikiais restoranais, tarsi iš atviruko nužengusiame Stafolos kaimelyje, įspūdinguose Frazasių urvuose (Grotte di Frasassi), laukiniuose paplūdimiuose, paragaukite jūros gėrybių, užgerdami puikiu „Verdicchio“ vynu.
