Vynas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje II dalis

Vynas yra tikras įrodymas, jog Dievas mus myli ir nori, kad būtume laimingi.

                                Benjamin Franklin (1706–1790)               

Vienas garsiausių XVIII a. memuarų autorių Lenkijos dvasininkas Jendžejus Kitovičius (Jędrzej Kitowicz) rašė, jog Abiejų Tautų Respublikos teritoriją buvo galima suskirstyti į atskirus regionus, kuriuose dominavo skirtingas įvežtinis vynas: Krokuvoje populiariausias buvo vengriškas vynas, Lietuvoje – įvairus prancūziškas ir užjūrio, o dabartinės Ukrainos teritorijoje – Valachijos ir Balkanų regiono vynas. Ir tai nebuvo kokia nors išskirtinė ypatybė, nes visoje Europoje vynas buvo vertinamas ne tiek dėl savo savybių, kiek dėl galimybės jo gauti ir kainos. Juo didesnis atstumas buvo tarp gamintojų ir vartotojų – juo didesnė buvo vyno kaina. Todėl Romoje tradiciškai populiariausias ilgai išliko kaimyninio Neapolio, Paryžiuje – kaimyninio Orleano, o Lenkijoje, Lietuvoje ir Vokietijos žemėse – arčiausių Vengrijos gamintojų vynas. Tik XVIII a. antroje pusėje, suintensyvėjus Europos vidaus prekybai ir išpopuliarėjus pažintinėms kelionėms, vynas pradėtas vertinti nepriklausomai nuo jo pagaminimo vietos. Priešingoje Europos pusėje gyvenęs Prancūzijos dramaturgas ir rašytojas Louis Sebastianas Mercier 1788 m. siūlė skaitytojams paragauti ne tik Prancūzijos raudonojo ir baltojo vyno, bet ir vengriško tokajaus, kuris, jo teigimu, esąs „pirmaujantis pasaulyje vynas, ir jį geria tiktai šios žemės valdovai“.

Vengriškas vynas buvo išskirtinis Lietuvoje dar nuo XVI a. ir pirmaujančias pozicijas išlaikė iki pat XVIII a. pabaigos. Vengriško vyno populiarumą Lietuvoje sąlygojo atstumas, kaina ir galimybė jo atsigabenti be tarpininkų, o tai garantavo vyno kokybę, nes šis gėrimas buvo dažnai padirbinėjamas ir skiedžiamas. Greta vengriško vyno brangiausias ir turintis didžiausią paklausą buvo prancūziškas Burgundijos vynas ir XVIII a. pradžioje Europos aristokratijoje išpopuliarėjęs Šampanės regiono vynas bei putojantis šampanas. Lietuvą didžiausi vyno srautai pasiekdavo per svarbiausius Baltijos jūros uostus – Karaliaučių ir Rygą, bet ir toliau jis buvo transportuojamas sausumos keliais per Lenkijos teritoriją iš Vengrijos. Vengrijos vynas, tik nepalyginamai mažesniais kiekiais, Lietuvą pasiekdavo ne per Lenkijos teritoriją (sausumos keliu), bet per Prūsiją (jūros keliu).

Prekyba

Prekyba vynu Vilniuje, matyt, prasidėjo anksčiausiai visoje Lietuvoje. Jau 1492 m. Aleksandro Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestui užsiminta ir apie vyno prekybą. Vilniaus vyno pirkliai užėmė svarbias pozicijas miesto bendruomenėje, o XVII a. Vilniaus miesto vyno pirkliai buvo pirklių gildijos nariai. Vyno pirklys Motiejus Klarovskis buvo išrinktas Vilniaus miesto tarėju, o vėliau tapo ir burmistru. Vilniuje vyninės tikrai buvo jau XVII amžiuje. 1750 m. Vilniuje lankęsis vokietis Liudvikas Reinholdas fon Verneris taip aprašė savo įspūdžius: „Nuėjau pasilinksminti į vyninę. Ten paragavau vengriško vyno, o tai buvo geras vynas, jis kainavo keturis dukatus.“ Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų vyno pirkliai (vynininkai) patys pasiekdavo Vengriją, iš ten gabendavo vyną statinėse, o tolimos Prancūzijos, Ispanijos, Italijos vyną pirkdavo jau pristatytą į Dancigą, Karaliaučių ar Rygą.

Apie Kauno pirklius, kurie verstųsi vyno prekyba, nežinoma iki XVII a. pradžios, nes neišliko muitinių knygų. Tačiau ir Kauno pirkliai jau tada iš Karaliaučiaus vežė Reino, prancūzišką ir malvazijos vyną. Vis dėlto vyno paklausa sostinėje buvo gerokai didesnė, nes čia telkėsi svarbiausios valstybinės institucijos, rezidavo valdovas ir didikai – svarbiausi šios prekės vartotojai. Žvelgiant į XVIII a. pabaigoje perkamo vyno kiekį, matyti, kaip skyrėsi vyno paklausa Vilniuje ir Kaune. 1793 m. gegužės 29 d. LDK iždo komisija Vilniaus pirkliams Jonui Mileriui ir Pranciškui Tykielui išdavė leidimus per Jurbarko muitinę įvežti vienam 1500 butelių, kitam – 1000 butelių Šampanės vyno, o štai Kauno pirkliui Jonui Reisui leista įvežti tik 100 Šampanės ir 100 burgundiško vyno butelių.

Prekyba vynu XVIII amžiuje sparčiai augo. Tuomet ne tik miestų, bet ir miestelių, pavyzdžiui, Žagarės, Panevėžio, Vabalninko, turgus pasiekdavo prekės iš užsienio, tarp kurių pasitaikydavo ir vengriško, vokiško, prancūziško bei „užjūrio“ vyno. Augant vyno populiarumui, tarp gausybės XVIII a. Lietuvos dvarų administracijos prievolių, nustatytų valstiečiams ir miestelių gyventojams, aptinkama ir nurodymų atvežti į dvarą vyno iš Baltijos jūros uostamiesčių – Rygos, Liepojos arba Klaipėdos.

Priežiūra

Augant vyno paklausai ir prekybai, jau XVII a. pirmoje pusėje pradėta atvirai kalbėti apie monopolio žalą vyno prekyboje. Lietuvos pirkliai tvirtino, kad pavyzdinė tvarka buvusi Vokietijoje, kurios didžiuosiuose miestuose neleista, kad vyną pardavinėtų vienas pirklys. Čia atkeliavusios vyno statinės buvo tikrinamos, matuojamos ir antspauduojamos, specialūs pareigūnai prižiūrėjo, kad vynas nebūtų skiedžiamas vandeniu, ir tik tuomet pirkliams buvo leidžiama sudėti jas į rūsius. Pirklys miesto valdžiai turėdavo prisiekti, kad nesukčiaus, ir atsiskaityti už kiekvieną parduotą kvortą. Už nusižengimus jam grėsusi bausmė ir net draudimas prekiauti vynu, todėl Lietuvos pirkliai aiškinę, esą jų parduodamas vengrišką vynas pigesnis ir geresnis, nors ir iš toliau atvežtas“. Lietuvoje mokesčiai už prekybą vynu gana dažnai nebuvo mokami, neretai nelegalūs vynininkai turėję užtarėjų tarp įtakingų didikų ir Bažnyčios hierarchų, tačiau tvarką taip pat buvo mėginama reglamentuoti ir prižiūrėti. Ypač daug skundų buvo dėl neteisėtos svetimšalių prekybos vynu, nes ji skurdino vietinius pirklius. 1786 m. dėl neteisėto prekiavimo vynu laikraštyje „Prekybos ir ekonomikos dienraštis“ (Dziennik handlowy i ekonomiczny) skundėsi Minsko burmistras Ignas Tarankievičius: „Vynininkų Minske yra tik 2, kurie patiria didelį nuostolį dėl žydų ir graikų, kurie, nebūdami miesto piliečiai, neprivalo mokėti mokesčių, be to, juos remia didikai ir dvasininkai, kurių valdose šie apsigyvena ir jiems vyno pigiau parduoda”. Nors vyno paklausa augo, vynininkai nepajėgė atlaikyti svetimšalių ir bajorų konkurencijos, todėl vyno pirklių skaičius bei reikšmė savivaldos institucijose pastebimai mažėjo ir Vilniuje, ir kituose miestuose.

Lietuvos miestiečiai skundėsi, kad bajorai žemvaldžiai nemoka svaigalų mokesčių už iš užsienio atsivežtus gėrimus, kuriuos miestų pirkliai turi sumokėti papildomai dar ir miestuose. Dėl to kildavusi vyno kaina, ir jie nepajėgia konkuruoti su bajorų įvežamu ir pigiau pardavinėjamu vynu. Pasak Minsko burmistro I. Tarankievičiaus, 1786 m. už vieną vengriško vyno statinę, kuri kainuodavo 180 auksinų, įvažiavus į Lenkiją, pasienyje reikėjo mokėti muito mokestį (9 auksinus), svaigalų mokestį (20 auksinų), sandėliavimo mokestį (12 auksinų), žymėjimo mokestį (1 auksiną), vežimo mokestį (0,8 auksino), o Lietuvos muitinėje dar 3 auksinus. Į savo dvarus vyną gabenę bajorai į Lietuvos miestus nevyko, todėl jie sutaupydavo dar nuo 20 iki 40 auksinų, kuriuos turėjo mokėti mieste prekiavę pirkliai. Taigi, iš viso atgabenta vengriško vyno statinė su mokesčiais miestiečiui kainavo 245,8 auksino, be transportavimo išlaidų. Dėl mokesčių vynas brangdavo beveik trečdaliu, be to, pirkliai dar užsidėdavo antkainį urmu prekes pardavinėdami prekybininkams, o šie, savo ruožtu, jas dar brangino.

1788 m. LDK iždo komisija gerokai sugriežtino svetimšalių prekybą, buvo nuspręsta steigti specialias muitines, kuriose būtų žymimos ir plombuojamos užsienio pirklių prekės, išduodami dokumentai, kuriuose turėjo būti nurodyta prekių pardavimo vieta. Tais pačiais metais buvo sugriežtinta prekyba ir vengrišku vynu, nurodyta, kad muito mokestį už jį būtinai reikia mokėti pasienyje, uždrausta jį sumokėti vėliau, pasiekus didžiuosius miestus, arba išimties tvarka jo ir visai nemokėti.

                      Augo muitai ir mokesčiai. 1786 m. už vengriško vyno statinę reikėjo mokėti 20 auksinų, o 1789 m. – net 50 auksinų muito mokestį. Kitiems vynams taip pat buvo nustatyti didesni muito mokesčiai (mokesčių augimas buvo susijęs ne tik su valstybės politika, bet ir su staigiu auksino vertės kritimu devintajame dešimtmetyje). Šampanės ir burgundiškas vynas galėjo būti įvežami tik su atskiru LDK iždo komisijos leidimu ir išduotais pasais, kuriuose patvirtinta vyno kokybė, nurodytas kiekis ir pardavimo vieta, nepriklausomai nuo prekės vežėjo kilmės. Šios sugriežtintos tvarkos buvo privaloma laikytis visiems. Pavyzdžiui, 1792 m. lapkričio mėnesį LDK paiždininkis Mykolas Kleopas Oginskis gavo leidimą per Jurbarko muitinę (iš Prūsijos) įsivežti 3 000, o per Žagarės muitinę (iš Rygos) 2 000 šampano butelių. Į Lietuvos teritoriją įvežamo vyno kiekis buvo didelis. Štai pavyzdžiui, 1786 m. trečią ketvirtį (birželio–rugpjūčio mėnesiais) per Jurbarko muitinę iš Prūsijos į Lietuvą buvo įvežta 3 739 statinės prancūziško vyno, 1 326 statinaitės ir 2 781 butelis Šampanės bei burgundiško vyno.

Vyno prekybos priežiūra stiprėjo ir dėl dažnai pasitaikančių apgavysčių, kuomet vynas buvo falsifikuojamasir skiedžiamas, kaip, beje, ir kiti importiniai gėrimai – alus, likeris, degtinė. Į vyną būdavo pilama pieno, dedama kiaušinių, sieros. Tokiomis priemonėmis nemokšiškai stengtasi išsaugoti jauną vyną. Tačiau to meto spausdinamuose kalendoriuose pasitaikydavo ir patarimų, kaip iš prastesnio vyno pasigaminti geresnį. Pavyzdžiui: „Itališką vyną iš vengriško gali pasigaminti taip: įmušk 25 kiaušinių baltymus, juos gerai išmaišyk, įliek 6 puodelius pieno, o sumaišęs pridėk sutrintų cinamono žievių, imbiero, gvazdikėlių (kiekvieno po pusę uncijos), ir vynas niekuo nesiskirs nuo itališko.“ Tokie patarimai spaudoje greitai plito, galiausiai net buvo aiškinama, kaip namuose pasigaminti šampano. Nuo padirbto vyno galėjo apsisaugoti tik karalius ir magnatai, kurie siųsdavo savo patikėtinius į Vengriją arba gaudavo vyno iš patikimų pirklių, užtikrindavusių vyno kokybę. J. Kitovičius rašė, kad „švaraus vyno“ Lenkijoje buvo sunku gauti, o tai reiškė, kad padėtis nebuvo kitokia ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Prancūzijos diplomatas Ševaljė de Kobleronas (Chevalier de Cobleron), 1775 m. kelionės į Rusijos imperiją metu lankęsis pas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininką Antaną Tyzenhauzą Gardine, stebėjosi šeimininko išsilavinimu, jo orkestru ir dainininkais, kilusiais iš valstiečių, tačiau nusiskundė gausiais, bet, jo nuomone, prastais pietumis ir pažymėjo, kad „vynas taip pat buvo blogas“.

Vynas, 1784–1785 m. pirktas iš Liepojos ir Karaliaučiaus Kristupo Stanislovo Radvilos nurodymu[1]

Straipsnis spaudai parengtas pagal: Glemža L., Iš vyno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje istorijos, Chronicon Palatii Magnorum Ducum   Lithuaniae, Vol. 1. Kitų autorių publikuoti darbai, kurių informacija panaudota šiame straipsnyje: Braudel F., Kultura materialna, gospodarka i kapitalizm, t. 1: Struktury codzienności, Warszawa, 1992; Dziennik handlowy i ekonomiczny, Warszawa, 1786–1790; M. Forycki, Anarchia polska w myśli oświecenia, Poznań, 2004; W. Gizbert-Studnicki. Przekład polski nieznanego opisu Wilna z przed 187 laty, Kurier  wileński, 1937; Z. Kiaupa, Kauno istorija, t. 1, Vilnius, 2010; J. Kitowicz, Opis obyczajów za panowanie Augusta III, Warszawa, 1985; T. Korzon, Wewnętrzne dzieje Polski za Stanisława Augusta, t. 2, Kraków - Warszawa, 1897; Z. Kuchowicz, Obyczaje Staropolskie, Łódź, 1975; E. Laumenskaitė, Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje (XVI - XVII a.). Studija ir tekstai, Vilnius, 1995; Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, t. 2: XVIII amžius, sudarė R. Jasas ir J. Orda, Vilnius, 1961; E. Meilus, Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII a. II pusėje – XVIII a.: raida, gyventojai, amatai, prekyba, Vilnius, 1997; A. Ragauskas, Vilniaus valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002; Акты издаваемые Виленскою Археографическою комиссиею для разбора древних актов, т.8: Акты Виленского земского суда, Вильна, 1878; Акты издаваемые Виленскою Археографическою комиссиею для разбора древних актов, т. 9: Акты Виленского гродскаго суда, Вильна, 1875; Интимный дневник шевалье де-Корберона, французского дипломата при дворе Екатерины II, Санкт Петербург, 1907.

[1] Lentelė sudaryta pagal K. S. Radvilos 1783–1786 m. ekonominių reikalų knygą, kuri saugoma Vyriausiame senųjų aktų archyve Varšuvoje.