Turkijos vynas

Važiuodamas aplankyti Turkijos vynuogynų nesitikėjau nieko ypatinga. Anksčiau šalies viešbučiuose jau buvau ragavęs vieno kito vyno, mačiau nemažą jų asortimentą didžiųjų miestų parduotuvėse ir oro uostuose. Normalios kokybės vynas, nematytos vynuogių veislės – įdomu, bet ne daugiau. Tačiau taip jau yra vyno pasaulyje – didelę dalį įspūdžio lemia ne pats vynas. Dar reikia žmogaus žodžio ir vynuogynų vaizdo, patvirtinančių, kad tavo pojūčiai nėra vien netobulo žinojimo vaisius.

Ir tai, ką pamačiau, įtikino. Į vakarus nuo Stambulo miesto, Bosforo ir Dardanelų sąsiaurių ir Marmuro jūros plyti Trakijos žemuma, besitęsianti iki pat Bulgarijos sostinės Sofijos. Nors vasarą čia nelabai karšta, bet saulės ir laipsnių pakanka šilumą mėgstančioms prancūziškoms vynuogėms sunokti. Vynai išeina ne perdėm alkoholiški, su gaivia rūgštimi ir uogų, bet ne uogienės aromatais. Pirmoji vyninė moderniojoje Turkijoje įkurta Mustafos Kemalio Ataturko iniciatyva 1925 m., tačiau vyno kultūra sparčiai pradėjo vystytis tik 2002 metais šalies valdžiai leidus vyninėms gaminti vyną mažesniais nei 1 mln. litrų per metus kiekiais. Tada labiausiai Vakarų kultūra susižavėję, išprusę ir pinigų turintys šalies žmonės ėmėsi steigti pavyzdines vynines.

Dangaus vartai – „Porta Caeli“

„Porta Caeli“ („Vinero“) vyninės kūrėjai savo svajonę pagaminti tarptautinio lygio vyną nusprendė įgyvendinti Galipolio pusiasalyje, besiribojančiame su Dardanelų sąsiauriu. Jūros artumas, pušynų apsuptis ir net žvirgždo, riedulių bei molio dirvožemis čia primena Bordo. 2007 m. iš smulkių ūkininkų nupirkta 160 ha žemės ūkio naudmenų ir dideliu tankumu (10 tūkst. sodinukų/ha – kaip Burgundijoje) pasodinti prancūziškų ‘Merlot‘, ‘Cabernet Sauvignon‘, ‘Cabernet Franc‘, ‘Petit Verdot‘, ‘Sauvignon Blanc‘, ‘Chardonnay‘, ‘Viognier‘ veislių vynmedžiai. 2014 m. pastatyta vyninė, kurioje įdiegtos naujausios technologijos, 2015 m. – prabangus viešbutis su spa procedūromis ir puikiu restoranu, kuris publikai taps atviras 2016 m. pradžioje.

Vyndarystės procesams „Vinero“ vadovauja Asli Bayhan, baigusi Bordo universitetą. 2011 m. vyno stilių suformuoti padėjo Michaelas Roland‘as. Nors jo įvaizdį prieš dešimt metų vyno vartotojų akyse stipriai pagadino filmas „Mondovino“, vyndariai labai noriai klauso Roland‘o patarimų – jis laikomas geriausiu ‘Merlot‘ ir ‘Cabernet Franc‘ vynuogių žinovu, turinčiu patirties daryti šių vynuogių vyną skirtinguose pasaulio kampeliuose ir žinančiu, kaip įtikti daugumos vyno mėgėjų ir kritikų skoniui. „Porta Caeli“ vynai dar net neturi etikečių, jie padaryti iš labai jaunų vynmedžių derliaus, tačiau jau stebina elegancija ir harmonija.

Į vietinį kontekstą perkelta Prancūzijos patirtis, stipriai jaučiama ir žemyninėje Trakijos dalyje aplankytoje „Arcadia“ vyninėje.

Rojus žemėje – „Arcadia“ vynuogynai *

Šiaurinėje Trakijos dalyje, kur savo vyninei vietą išsirinko Ozcan Arca su dukra Zeynep, vyrauja kontinentinis klimatas. Senovėje čia ėjo vyno kelias, tačiau sodinant vynuogyną 2002 m. aplinkui nebeaugo nė vienas vynmedis. Prieš apsodindami savo 35 ha, savininkai padarė 300 dirvos mėginių, ištyrė juos Monpeljė universitete ir, konsultuojami prancūzo Michaelio Salues, sodino vynuogyną tiksliai žinodami, kur kokios vynuogės augs geriausiai. Aukščiausioje vynuogyno vietoje augantys ‘Cabernet Sauvignon‘ suformuoti neįprastos lyros formos – primena Y raidę ir, anot Zeynep, savo šakų šešėliu apsaugo kekę nuo saulės per didžiausią karštį bei užtikrina tinkamą ventiliaciją drėgnomis savaitėmis. Klimatui šylant, toks formavimo būdas gali pasirodyti praktiškas ir auginantiems Bordo veisles kituose regionuose. Prie pat vyninės pastato augančių ‘Sauvignon Blanc‘ kekės rudenį pasidengia pilkuoju kekeru – botrytis cinerea grybeliu, visai kaip saldžiu vynu garsėjančiame Soterne ar Barsake. Zeynep Arca, pirmoji Turkijoje pasodinusi ‘Sauvignon Gris‘, augina ir dvi turkiškas vynuogių veisles: raudonąsias ‘Okuzgozu‘ bei baltąsias ‘Nacince‘. Šie vynai sulaukia vis daugiau užsienio šalių, kuriose madinga gerti nesvarbių vietinių vynuogių vyną, dėmesio.

Tarpta utinės klasės raudonosios turkiškos vynuogės Turkijoje auga beveik tūkstantis vynuogių veislių. Apie 50 jų naudojamos komerciniam vynui gaminti. Raudonosios ‘Oguzgozu‘ bei ‘Bogazkere‘ garsina Rytų ir Vidurio Turkiją, kur vyno pramonė atsirado pirmiausiai. Itin taniniškos ‘Bogazkere‘ sėkmingai maišomos su švelnesnėmis ‘Oguzgozu‘ ir gaunamas sodrus, subalansuotas raudonasis vynas. Visgi didžiausią įspūdį daro mažiau taninų turinčios vynuogių veislės. Bent keturias verta įsidėmėti: ‘Oguzgozu‘, ‘Papazkarasi‘, ‘Karasakiz‘, ‘Kalecik Karasi‘. ‘Papazkarasi‘ savaip panaši į ‘Pinot Noir‘ – nedaug taninų, gaivi šviežių vyšnių rūgštis ir svarumas. Šios vynuogės neturi būdingo žemiško anei žoliško aromato, kuris klasikinio vyno mėgėjus galėtų nuvilti. Granitiniame Kirklarelio (Trakija) dirvožemyje jos derlingumas labai sumažėja, todėl čia padaromas geriausias šios veislės vynas. ‘Kalecik Karasi‘ vynas greitai įgauna granato atspalvį, o aromatą papildo prieskonių, virtų vaisių natos. Vynas burnoje gali būti gana svarus, tačiau išlaikantis rūgštį ir turintis nedaug taninų, primenantis „Grenache“. Iš ‘Oguzgozu‘ ir ‘Karasakiz‘ vynuogių dažniausiai padaromas lengvas, nesudėtingas vynas, tačiau drąsesni vyndariai pasiekia įspūdingos kompleksijos (žr. vyno vertinimus).

Iš Jose Vouillamozo** pernai girdėjau, kad šios šalies rytuose, Tauro kalnuose, prieš tūkstančius metų buvo sukultūrintas pirmasis žmonijos istorijoje vynmedis, tačiau dabartinė Turkijos valdžia vyno pramonei neskiria jokio dėmesio – čia nėra valstybės patvirtintų apeliacijų, vyno įstatymų, išskyrus mokesčių bei sanitarijos reikalavimus. Nors šalis yra penkta pagal vynuogynų plotus pasaulyje, jų derlius sunaudojamas razinų, vynuogių sulčių gamybai arba patenka į vaisių skyrių prekybos centruose. Visgi tai, ką šiandien galima pamatyti Turkijoje, teikia vilčių, kad ne tik Turkijos, bet ir pasaulio tauriausių vynų šeimos laukia pagausėjimas.

*Arkadija – idealistinė taikinga kaimo vietovė

** „The Grapes“ bendraautoris su J. Robinson ir J. Harding.