Tapti geriausiu someljė padėjo ir japonų kovos menai, ir gruziniški chinkaliai, ir žmonos palaikymas

Pirmą kartą Lietuvos someljė čempionu Ignatijus Semionovas tapo 2023 metais. Šiemet, 2025-aisiais, jis pelnė du čempiono titulus vieną po kito: rugsėjo mėnesį antrą kartą tapo Lietuvos someljė čempionato „Codorniu Zero Grand Prix“ nugalėtoju, o netrukus po jo, spalio mėnesį, laimėjo ir Baltijos šalių someljė čempionatą „Vana Tallinn Grand Prix“.  Kalbamės apie tai, kaip Ignatijus ruošiasi varžyboms su geriausiais savo srities ekspertais ir kuo tokie čempionatai reikšmingi Lietuvai ir visai profesinei bendruomenei.

Ignatijau, Lietuvos someljė čempionu tapai jau antrą kartą. O šiemet, netrukus po šio titulo, jį papildė ir dar vienas – Baltijos šalių someljė čempionas. Kaip to pasiekei?

Manau, kad visa ši kelionė prasidėjo dar vaikystėje, todėl čempionu tapti savo karjeroje pavyko palyginti greitai. Mano močiutė yra kartvelė, ir aš nemažai vasarų praleidau šioje seniausioje pasaulyje vyndarystės šalyje. Tad vyno kultūrą pažinau visai kitaip negu tautiečiai Lietuvoje, kurie įprastai su vynu susipažįsta gerokai vėliau.

Močiutė visada darė vyną, net ir Lietuvoje. Turėjo ir tebeturi nedidelį vynuogyną. Kiekvieną vasarą mačiau, kaip daromas vynas: kaip vynuogės spaudžiamos ir rūgsta kvevryje. Tad galima sakyti, kad mano karjera prasidėjo dar vaikystėje, Sakartvele. Vėliau jau dirbau restoranuose, viešbučiuose – taip atėjau į vyno profesionalų pasaulį. Iš viso aptarnavimo sferoje dirbu aštuonerius metus. Kaip someljė – trečius metus.

Kada padavėjo karjeroje įvyksta lūžis, kai supranti, kad nori tapti vyno žinovu?

Manau, kad dažnai  įtakos turi šalia esančio žmogaus, eksperto pavyzdys. Mano atveju tai buvo someljė Martynas Pravilonis – šiuo metu aktyviausias lietuvis someljė, žinomas ir pasauliniu mastu. Dirbau su juo restorane ir vieną dieną jis pakvietė mane į savo komandą. Iš pradžių atsisakiau, nes neįvertinau, koks kelias manęs gali laukti šioje profesijoje. Bet per mėnesį persigalvojau ir atėjau dirbti į Martyno komandą. Tuomet dirbome viešbutyje „Kempinski“ (dabar „Grand Hotel Vilnius“).

Tokioje vietoje parduoti vyną, matyt, nebūdavo sudėtinga?

Taip, ten rinkdavosi nemažai vyno entuziastų. Martynas buvo preciziškas parinkdamas vyną. Dirbome su vynų kolekcija, kurioje nebuvo nė vieno butelio, kurį būtų gėda pristatyti. Visi vynai buvo geriausi savo regiono atstovai. Man tokia pradžia padarė didelę įtaką, per kokią prizmę aš ėmiau žiūrėti į vyno pasaulį. Mūsų mažajame someljė pasaulyje kiekvienas turi savo viziją, savo būdus, kaip vyną patiekti svečiui. Martyno stiprybė buvo aukščiausios kokybės vynų parinkimas.

Ignatijus Semionovas Lietuvos someljė čempionate, fotografas Robertas Daskevičius

Kad ir kaip būtų, pristatydamas svečiui vyną, turi apie jį ir išmanyti, neužtenka tiesiog ką nors parinkti iš puikaus vynraščio...

Žinoma, mokslai yra antroji šio darbo medalio pusė. Jie užima nemažai laiko, ypač kai mokaisi sistemiškai. Lietuvoje turime Lietuvos someljė mokyklą, siūlančią someljė kursus.

Kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje, labai svarbu nuolatinis mokymasis. Kai nustoji domėtis aktualijomis, per metus laiko prarandi sąlytį su realybe. Someljė profesijoje reikia kiekvieną dieną skirti bent kažkiek laiko mokymuisi ir lygio palaikymui. Norint būti dar aukštesnio lygio, per dieną tenka skirti ir po kelias valandas degustacijoms, teorijos skaitymui, ne tik vyno, bet ir kitų gėrimų pažinimui.

Kalbant apie someljė čempionatą, koks, tavo manymu, yra lietuvių someljė lygis, lyginant su kitų šalių atstovais?

Kai kalbame apie kultūrą, atrodo, kad dažnai esame nepatriotiški. Nuvažiavę į Taliną, Rygą, žiūrime, kiek daug jie visko turi, kiek restoranų, o mes ir to neturim, ir tas pas mus ne taip. Bet kai pradedi varžytis, matai, kad iš tiesų visi mes esame panašaus lygio. Kartais tiesiog  atsiranda vienas lyderis, vienas žmogus, kuris skyrė daug daugiau laiko negu kiti aplink ir dėl to pasiekė tam tikrą lygį.

Estijoje Mikkas Parre praėjusiais metais tapo geriausias Europos, Artimųjų Rytų ir Afrikos someljė. Gali atrodyti, kad jų rinka labiau pažengusi. Bet tai yra žmogaus pastangos, skirtas laikas, talentas, gebėjimai. Tai ir padeda pasiekti rezultato. Raimonds Tomsons Latvijoje taip pat yra toks išskirtinis atvejis, nors jis šioje srityje dirba jau dvidešimt metų. Lietuvoje tikrai yra tos pačios galimybės. Tereikia noro ir pastangų.

Šiuo metu dirbi prancūzų virtuvės restorane „Saint-Malo“. Tavo darbo tikslas aiškus – kuo geriau aptarnauti svečią. O kas vyksta someljė čempionatuose? Koks jų tikslas?

Someljė varžybos skirtos kelti visos profesijos lygiui, o ne vienam laimėti čempiono titulą. Tai iš esmės padeda visiems tobulėti. Restorane svečias gali someljė paklausti bet ko ir gauti išssamų, įdomų atsakymą. Ir tai pakelia tiek restorano lygį, tiek gerina someljė profesijos įvaizdį, didina pasitikėjimą juo.

Someljė svarbu turėti teorinių žinių ne tik apie vynus, su kuriais jis dirba, bet ir apie visus vynus apskritai. Restorane, kuriame dirbu, siūlomi tik prancūziški vynai, bet aš turiu išmanyti ir apie kitus pasaulio vynus. Someljė žinių bagažas turi būti didelis. Yra pasaulyje valstybės, kuriose taikomas vadinamasis wine law, t. y. tam tikri reglamentai, taisyklės, kaip vynas turi būti gaminamas, kaip laikomas ir t. t. Ir tie reglamentai atnaujinami, tai reikia sekti.

Dar varžybose vyksta akloji degustacija, įdomi stebėti ir žiūrovams. Someljė aklai degustuoja taurėje esantį vyną. Tiesa, dabar jau ne tik vyną, tenka ragauti ir, pavyzdžiui, alų. Tai visai aktualu Baltijos šalyje. Šiai užduočiai atlikti būtina daug treniruotis, siekiant vyną atpažinti aklai. Egzamino metu reikia ne tik atspėti, bet ir aprašyti vynus. Ir laikui bėgant atspėti darosi vis sunkiau, nes vis daugiau šalių vyną gamina kokybiškai, jau beveik išnyko skirtumai tarp Naujojo ir Senojo Pasaulio vynų.

Na, ir dar vienas varžybų aspektas – svečio aptarnavimas. Čia svarbu, su kokia emocija tu aptarnauji, kaip atidarai, kaip dekantuoji vyną, ką gali papasakoti čia ir dabar, spontaniškai, nes nežinosi, kokį vyną svečias užsisakys, reikės jį sudominti.

Tarptautinė someljė asociacija yra priėmusi taisykles, kaip turi atrodyti someljė čempionatai, kad visi pasaulio someljė judėtų viena linkme ir keltų profesijos prestižą.

Kurios užduoties someljė čempionate labiausiai lauki ar labiausiai bijai? Kuris varžybų etapas tau sudėtingiausias?

Nėra taip, kad kažkokios užduoties labai laukčiau, bet galiu paminėti vieną, kurią atlikti man patinka. Jos metu reikia ištaisyti klaidas numanomo restorano vynraštyje. Mėgstu šią užduotį atlikti pats ir stebėti, kaip tai daro varžovai. O didžiausias iššūkis varžybų metu būna akloji degustacija ant scenos. Todėl nustebau, kad būtent ją laimėjau Baltijos someljė čempionate.

Daugiausiai streso tokių varžybų metų man kelia finalo laukimas, kai bus paskelbti finalininkai. Nes tuomet nuo manęs jau niekas nebepriklauso, mano darbas atliktas, belieka sulaukti rezultatų. Šių metų Lietuvos someljė čempionatas vyko restorane „Neringa“, tad laukdamas tiesiog be tikslo vaikščiojau Gedimino prospektu pirmyn ir atgal.

Lietuvos someljė čempionato finalininkai, fotografas Robertas Daskevičius

Šiemet Lietuvos someljė čempionatą stebėję žiūrovai renginyje dalyvavo kaip vakarienės svečiai: valgė, gėrė someljė užduotyse pristatomus vynus ir stebėjo finalą. Kaip čempionato finalininkai jaučiasi renginį stebint žiūrovams – padeda tai ar kelia įtampą?

Tik padeda, nes stebėti susirinkę žiūrovai sukuria pojūtį, kad visuomenei someljė profesija yra svarbi. Kad esame žmonės, kuriuos jie stebi, kurie jiems yra savotiški nuomonės formuotojai. Tad šių metų iniciatyva buvo puiki, vakarienės formatas su bilietais pritraukė net daugiau žmonių, lyginant su kaimyninėmis šalimis, kur salės būna apytuštės net esant galimybei čempionatą stebėti nemokamai.

Vyno žinovai pratę nuolatos gilinti žinias apie vyną. Kaip pats tai darai? Kokie tavo mokymosi įpročiai? Ar čempionatui ruošeisi specialiai ar tai tebuvo tarsi kasdienio mokymosi žinių patikrinimas?

Intensyviau pačiam čempionatui ruoštis pradėjau dar pavasarį (čempionatas vyko rugsėjo mėnesį). Dėl to specialiai kasdien keldavausi 7-ą valandą ryto ir mokiausi. Skirdavau apie dvi valandas: skaitydavau teoriją ir treniravausi aklai degustuoti. Kai ruošiesi varžyboms, smegenys tuo metu yra aktyvios būsenos ir kiekvieną detalę vertina kaip pasiruošimą. Darbas restorane padeda pasiruošti praktinei užduočiai, medžiagos kartojimas – teoriniam testui. O degustacijos, kurias man padėjo organizuoti kolegos ir draugai iš kitų restoranų, padėjo pasiruošti aklajai degustacijai.  

Kiek įtakos, ar veikiau palaikymo, tavo pasiruošimui teikia antroji pusė?

Labai daug! Čia neabejotinai didelį vaidmenį atlieka mano žmona Marina. Aš manau, kad bet kokios kūrybinės profesijos atstovams – o someljė profesiją aš laikau kūrybine – būtina šalia turėti žmogų, kuris tave palaiko, suteikia tam tikrą atsvarą, kai jos reikia, pakrauna tave, kai trūksta jėgų, ar atplalaiduoja, kai persitempi. Nes jei nori siekti daugiau, kelias tikrai ganėtinai sunkus.

 Dabar dirbu restorane, tam atiduodu nemažai jėgų, susitelkimo, dėmesio. Žmona tai mato iš šalies ir pataria, į ką galėčiau atkreipti dėmesį. Kalbant apie pasiruošimą, mokymąsi, norisi šalia turėti mokymosi bičiulį, bet mūsų rinka nėra didelė, ir  aš neturiu kolegos, žmogaus, kuris šalia būtų dažnai, o ne kartą per mėnesį. Todėl žmona man padeda, moderuoja mano degustacijas. Turime susikūrę sistemą – sąrašą klasikinių vynų, kuriuos ji man rytais pilsto su „Coravin“ pilstymo sistema, o aš degustuoju. Įmanoma ir vienam susikurti sistemą, bet turint pagalbą iš šalies tai yra daug lengviau ir kokybiškiau.

Ignatijus Semionovas Lietuvos someljė čempionate, fotografas Robertas Daskevičius

Svarbi someljė darbo dalis yra padaryti taip, kad gerdamas vyną svečias pajustų emociją, istoriją, kad tai sužadintų jo smalsumą ir suteiktų galimybę labiau pasimėgauti gėrimu. Kaip tu pats mėgaujiesi vynu?

Net ir po darbų, kai vyno taure mėgaujuosi pats, vis tiek derinu vyną prie maisto. Vynas yra gastronominis gėrimas, todėl laikau jį neatsiejamu nuo maisto. Nebent tai būtų vyno degustacija.

O pats mėgsti gaminti maistą ar dažniau lankaisi restoranuose? Kuri pasaulio virtuvė tavo mėgiamiausia?

Žinoma, esu gastronomijos entuziastas, todėl mėgstu ir pats gaminti, ir restoranuose apsilankyti. Ypač būdamas užsienyje, nes man įdomu, kaip jie veikia, kuo skiriasi nuo Lietuvos restoranų. Tačiau nemažai lankausi ir Lietuvoje. Pastaruoju metu dažniau nei įprastai, nes dėl įtempto darbo tiesiog mažiau jėgų lieka maisto ruošimui namuose – norisi tą laiką skirti poilsiui su žmona.

Mėgstu kartvelų virtuvę. Turbūt todėl, kad turiu šaknų Sakartvele, tai yra mano „komforto maistas“. Jei galima sakyti, kad kažkoks maistas kelia atsipalaidavimą, tai man taip yra su šia virtuve ir chinkaliais – kaskart jų atsikandus ir išgėrus sultinuką, atrodo, kad endorfinai užplūsta mano smegenis. Namie kelis kartus per mėnesį gaminu chačiapurius, dabar jau neblogai įvaldžiau tešlos sukimą, nors anksčiau man tai buvo aukštoji matematika. Mokiausi iš močiutės, kuri man yra savotiška Sakartvelo ambasadorė. Ji tešlą suka tobulai, kaip picų meistrė.

O kaip dar ilsiesi po darbo? Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

Mėgstu būti gamtoje, leisti laiką su žmona. Ir skaityti knygas, tik tam visada trūksta laiko. Atsipalaiduoti padeda knygos, nesusijusios su vynu. Retkarčiais skaitau romanus, dažnai paremtus biografiniais faktais, mokslines, edukacinio turinio knygas. Dabar skaitau Walterio Isaacsono knygą apie Leonardą da Vinčį.

Esu meno, ypač vizualiojo, mėgėjas. Neseniai Stokholme lankiausi fotografijos muziejuje. Progai pasitaikius, visada apsilankau tokiuose vaizdžiojo meno muziejuose, galerijose.

Sportuoju, šiuo metu lankau japonų kovos menų – aikido studiją. Patinka, nes šis sportas toks filosofinis, jame beveik nėra atakuojančių judesių. Aikido reikalauja susikaupimo, koncentracijos, o šie gebėjimai man labai padeda ir ruošiantis someljė čempionatams. Dar bėgioju, tik žiemą kiek rečiau.

Na, ir, žinoma, kelionės. Su žmona keliaujame nemažai, dažniausiai į vyno regionus, kai reikia nuvažiuoti pas kokį vyndarį ar į parodą. Vienintelės kelionės, kuriose nelankome vyndarių, yra slidinėjimo. Artimiausia laukianti kelionė – į Pietų Prancūziją. Ten vyks mažesnių vyno gamintojų paroda tokiame truputį Dievo pamirštame Pietvakarių regione, į kurį nėra nutiesta nė vieno greitkelio. Vyndariai sako, kad dėl to jų niekas nežino. Tikiuosi įdomios kelionės. Planuoju ten aplankyti legendinę „Daumas Gassac“ vyninę Langedoko regione. O pavasarį jau prasidės aktyvesnės vyno kelionės.

Ko reikia, kad lietuviai norėtų daugiau išmanyti apie vyną, ne tik paviršutiniškai, bet ir leistis į gilesnį plačios vyno kultūros pažinimą?

Kai Lietuvoje atsiras daugiau restoranų su netipišku, gal net lengvai provokuojančiu vynraščiu, kurį atsivertęs svečias šūktels, kurgi dingo „Primitivo“, kurį jis taip mėgstąs. Taip mūsų svečiai paragaus naujų, jiems neįprastų vynų, susipažins su kitokiais stiliais ir praplės savo vyno pasaulio pažinimą.

Kokie tolesni planai? Ar turi užsibrėžęs ambicingų tikslų?

Kitas tikslas – artėjantis Europos someljė čempionatas Lenkijoje 2027 metais.

Dėkoju už pokalbį.