Svajojau apie kelionę į Siciliją nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau Maiklo Korleonės tremtį ir jo meilės istoriją su Apolonija. Ir štai pasitaikė proga – skrendu į Siciliją. Tik šįkart vynišką, todėl didžioji kelionės dalis – pasivaikščiojimai po vynuogynus ir vietinių veislių vynų ragavimas. Mano tikslas – rasti gardžiausią marsalą ir grįžti namo pakiliai sakant: „Štai marsala – ne tik maisto gamybai, bet ir prie jo.“
Nusileidus Palerme, lėktuvo sparnus degino 40 laipsnių karštis. Kelios dienos Sicilijoje žadėjo būti intensyvios: jokio lietaus, tik svilinantis vėjas ir nuo ryto iki vakaro tvieskianti saulė. Oro uoste manęs jau laukė gerai atvėsintas automobilis, kuriame, be vietinio vairuotojo, dar buvo vyno žurnalistas iš Romos ir šmaikštus restoranų savininkas iš Baltstogės Romantiškai nusiteikusi, tikėjausi pusdienį paklaidžioti su jais po Palermo senamiestį. Vis dėlto niekas neatskleidė, kur tiksliai važiuojame. Misija – atrasti vakarų ir centrinę Siciliją: ten, kur lėtesnis gyvenimo ritmas, o sausame dirvožemyje šaknis leidžia vynmedžiai ir alyvmedžiai.
Pro automobilio langus matėme išdžiūvusią, tris savaites lietaus nemačiusią žemę. Karščio bangos čia trunka mėnesiais, vandens rezervuarai tušti. Važiuodami Sikanų kalnų link, kirtome daugybę miestelių ir kaimų – tuščių, su apleistais pastatais ir alyvmedžiais aplink. Vynuogynų ne tiek jau daug.
„Taip, Sicilija ištuštėjusi“, – tarstelėjo vairuotojas ir priminė garsųjį projektą „Įsigyk vilą už vieną eurą“. Jis vis dar veikia, bet pirkėjų nedaug.
Galiausiai pasiekėme vynmedžių laukus, netoli Sambuka di Sicilijos, kur įsikūrėme akmeninėje viloje. Paklausiau darbuotojų, ar turi dviratį, ar gali parodyti kelią į miestelį. Išgirdau tik juoką – valanda kelio akmeniniu taku, kai lauke 42 laipsniai?! Likau viloje ruoštis intensyviai rytdienai: keturiolika (!) susitikimų su vyndariais.
Sekmadienio rytą pasitiko dar didesnė kaitra, bet susitikimai vyko senoviniame Olivetanų benediktinų vienuolyne Kiuza Sklafanio (Chiusa Sclafani) miestelyje. Šis miestelis – vos vos senesnis už Vilnių, visiškai nepaliestas modernios architektūros, tarytum užkonservuotas romanikoje ir gotikoje.
Čia prasidėjo skonių kelionė po Sicilijos dalį, kurią plauna Viduržemio ir Tirėnų jūros. Sikanų kalnų dirvožemis – kreidos, kalkakmenio, gipso mišiniai ir daugybė akmenų. Skirtingai nei garsiajame Etnos regione, čia beveik nėra vulkaninės kilmės dirvožemių, bet kartais pasitaiko smėlio. Vakarinę ir centrinę Siciliją glosto trys vėjai: ponentė (iš vakarų), mistralis (iš šiaurės) ir karštasis, nuo Saharos atpučiantis pietys.
Ir štai prasideda ilgai laukta kelionė per skonius ir aromatus. ‘Grillo’, ‘Nero d’Avola’, ‘Nerello Mascalese’, ‘Zibibbo’ (arba Aleksandrijos muskatas), ‘Perricone’, ‘Frappato’, ‘Carricante’, ‘Catarratto’, ‘Inzolia’… Kai kurių vynuogių vyno ragavau pirmą kartą. Ilgam įsirėžė ir tikra terroir pamoka tapo vietinių mėgstamiausia veislė ‘Grillo’.
Vakarų ir pietų Sicilijoje stipriai jaučiamas jaunimo sujudimas. Vieni persikelia į kaimus, kiti perima net keturiolikos kartų ūkius. Misija aiški – susigrąžinti Sicilijos vyno identitetą, todėl daug dėmesio skiriama būtent čia augančioms, unikalioms veislėms. Tarptautinės – ‘Syrah’, ‘Sauvignon Blanc’, ‘Chardonnay’ – taip pat auginamos, tačiau dažniau pasitelkiamos kūrybai.
Daugelis vyndarių dirba vieni ar su trimis–keturiais pagalbininkais. Todėl vyrauja rankų darbas, ekologinis ar net biodinaminis ūkininkavimas. „Svarbu iš žemės paimti tik tai, ką gali jai sugrąžinti, ir palikti gyvą tiems, kurie ateis po mūsų“, – toks vyndarių leitmotyvas kartojosi beveik prie kiekvienos taurės.
Baltieji – gaivūs, minerališki, su aiškiai juntama rūgštimi. Daugelis, tarsi susitarę, kvepia sūriomis citrinomis – Sicilijos simboliu. Raudonieji – gėliški, vyšnių ir uogų džemo aromatų, lengvo kūno. Ąžuolo įtaka apskritai – vos juntama, nes vyndariai renkasi plieno statines, kad neiškreiptų veislės savybių. Pasitaikė ir rožinių, ir oranžinių, ir keletas tradiciniu ar senoviniu (metodo ancestrale) būdu padarytų putojančių vynų. Miestelis tuo metu šventė vyšnių sezono pradžią – oras kvepėjo saldžiai ir vasariškai, o vyšnios karštyje priminė raudonojo vyno kvapus.
Pirmadienis buvo siurrealus: vietoj biuro stalo – keturios vyninės.
Nedidelė, ką tik pastatyta vyninė „Salvatore Tamburello“ Podžiorealės (Poggioreale) miestelyje, šeimos vyninė „Possente“ Salaparutoje, vėjų talžoma dviejų brolių vyninė „Terre Garcia“ ir garsesnių vyninių „Oddo“ bei „Planeta“ startuolis – „Serra Ferdinanda“.
Visur vynmedžių eilės sukomponuotos su kitomis kultūromis: levandomis, šalavijais, rozmarinais, figomis, abrikosais, artišokais. Sicilijoje įprasta vyno gamybą derinti su alyvuogių aliejumi, užsiimti kitų vaisių prekyba ar džemų gamyba. Tai sukuria ne tik papildomas pajamas, bet ir natūralų, harmoningą ūkio ekosistemos vaizdą.
Ką geria valstybių vadovai
