Penkiolika „Vyno dienų“ metų: kelionė į pažinimą su kliūtimis

Prieš penkiolika metų išskleidusios pirmąją palapinę Šiuolaikinio meno centro kiemelyje, „Vyno dienos“ išaugo į didžiausią tarptautinę vyno parodą Šiaurės Europoje. „Garbūs svečiai, kurių kasmet sulaukiame, tarsi patvirtina, jog esame matomi, girdimi ir vertinami“, – sako parodos organizatoriai, „Vyno klubo“ įkūrėjai Rasa ir Arūnas Starkai. Šie metai jiems ir vėl ne patys geriausi – parodos reklamą ir žinias apie parodą stabdo baimė. 

2005 - ieji - pirmosios "Vyno dienos" Šiuolaikinio meno centre. 

Taip jau nutinka, kad paroda „Vyno dienos“ savo penkioliktąjį jubiliejų švenčia ne pačiu tinkamiausiu laiku. Politikams atrodo, kad vyno jūsų dienose yra per daug...

Rasa: „Vyno dienas“ rengti pradėjome 2005 metais. Tuomet buvo tikras pakilimas ir daug emocijų: pagaliau ir Lietuvoje vyksta renginys, kuriame galima vyną pažinti, ragauti ir apie jį mokytis. Visi kalbėjo: būsime civilizuoti, kaip Europoje... Po dvejų ar trejų metų emocijos nuslūgo, atsirado priešiškumas, gal būtų parodos ir visai nelikę, tačiau išgelbėjo Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių ambasadoriai. Jiems, priešingai nei mūsų politikams, visada atrodė, kad vynas yra svarbi jų šalių kultūros dalis.

Arūnas: Kad ir kokį šypsnį tai keltų, „Vyno dienos“ visada turėjo sąsajų su politika. Mūsų renginys kiekvienais metais tampa opozicijos susibūrimo vieta. Didžiausioje Šiaurės Europos vyno parodoje paprastai neturi laiko dalyvauti nei valstybės vadovai, nei ministrai. Užtat opozicija subėga, – kartais čia galima pamatyti tų, kurie prieš keletą metų griežtai apie vyno parodą kalbėjo. Valdžiai paroda, į kurią suvažiuoja vyno gamintojai iš viso pasaulio, neatrodė svarbi netgi tuomet, kai į parodos atidarymą atvyko tuometis Sakartvelo prezidentas Micheilas Saakašvilis. Nė vienas lietuvis politikas į parodą jo nepalydėjo.

Rasa: Argi tai neįrodo, kad politikai yra apimti baimės, jie niekaip neatsikrato anų laikų supratimo, ir jiems vis dar atrodo, kad bet koks vynas yra surogatas, sovietinis rašalas. Kartais atrodo, kad vynas ir pasaulyje išplitusi jo kultūra tarsi neegzistuoja, o jie žino tik dvi gėrimų rūšis – alų ir degtinę. Paprastai ko nors nežinantys žmonės nori sužinoti, tačiau Lietuvoje, atrodo, geriau naikinti tai, ko nesupranti. Šiandien to nerimo irgi yra labai daug. Jis kyla netgi man, 15 metų edukavusiai žmones – kur keliauti, ką valgyti, ką su kuo derinti. „Draudžiama!“ – jie man sako. O aš negaliu patikėti!

2006 - ieji. Vyno dienose lankosi Sakartvelo prezidentas M. Saakašvilis

Prieš penkiolika metų paroda prasidėjo Šiuolaikinio meno centro kieme. Kokia ji buvo tada?

Arūnas: Pradėjome nuo palapinės kieme ir penkių dalyvių – importuotojų. Tai buvo smagus, nedidelis festivalis, kasmet vis augęs ir pritraukdavęs vis daugiau žmonių. Meno ir vyno santykis žavėjo, pridėjo festivaliui nenusakomos dvasios. Šiandien Lietuvos kongresų ir parodų centre „Litexpo“ vykstanti paroda keturis ar penkis kartus didesnė už pačią didžiausią ŠMC  – anuomet (2014 m.) statėme 32 stendus, šiais metais jų jau – 137.

 2007 - ieji - Dewey Markham paskaitos apie Bordo ir didelė Sopexa delegacija. "Mineralinių vandenų" darbuotojai pasipuošę visų laikų gražiausia uniforma. 

Rasa: Paroda ne tik plėtėsi, šalia jos radosi daug įdomių, naujų dalykų. Šiandien beveik tūkstantį bilietų į parodą parduodame profesionalams, galėtume ją tik jiems ir rengti, betgi norime, kad apie vyną kuo daugiau sužinotų ir mėgėjų. Kad žmonės pajustų Europos kultūros dalį, kad akis į akį susitiktų su vyndariais ir paklaustų to, kas jiems rūpi. Dažnas mūsų svečias parodoje praleidžia visą dieną, jis dalyvauja paskaitose, seminaruose, konkursuose.

Arūnas: Kadangi jau niekur nebegalima kalbėti apie vyną, tai mūsų puslapiai socialiniuose tinkluose pastarosiomis dienoms itin lankomi. Tą dieną, kai paskelbėme seminarų programą, bilietai į juos išnyko per gerą pusdienį.

2010-2012 - ieji. Paroda auga, organizatorė Rasa Starkuvienė tampa Prancūzijos respublikos riterijos nare. Vyksta viešos diskusijos apie vyno ir gastronomijos kultūrą. 

Kokius lektorius kviečiate į savo seminarus? Kokiomis vyno paslaptimis jie dalijasi?

Arūnas: Nuo pirmųjų metų mūsų parodoje dalyvauja 1855 metų Bordo „Grands Crus Classes“ asociacijos nariai. Kartu su jais į Lietuvą atkeliauja brangiausi ir geidžiamiausi pasaulio vynai, kolekcininkų svajonės. Atrodytų, rinka Lietuvoje maža, vienas restoranas Paryžiuje tokių vynų parduoda daugiau nei mes visoje šalyje, tad ką čia veikti? Tačiau asociacijos nariai supranta, kaip svarbu edukuoti, ugdyti žmones, supažindinti juos su ypatingais vynais.

Rasa: Šiais metais dviem dienoms į parodą atvyksta viena žinomiausių Italijos žurnalisčių, apie vyną rašanti Michele Shah. Keleto knygų autorės seminaruose bus galima klausti, ko tik nori. Ir tai nepaprasta galimybė ne tik pasisemti žinių, bet ir tapti pasaulio bendruomenės dalimi. Mūsų lektoriai, grįžę iš Vilniaus, nepraleidžia progos pakalbėti apie modernią šalį, kurioje vyksta ne mažiau moderni vyno paroda. Po jų pasakojimų mes gauname laiškų, kuriuose vyndariai klausia, ar jie galėtų atvykti į parodą

Arūnas: Jei lyginsime mūsų parodą su didžiausiomis Italijos, Prancūzijos, Vokietijos vyno parodomis, esame gana maži, tačiau modernumu ir inovacijomis jiems nė kiek nenusileidžiame. Šiandien gurmanai pradeda kalbėti apie vyno ir laukinių valgomųjų žolių derinimą, o mes jau prieš keletą metų buvome surengę tokį seminarą. Parodoje išskiriame temas: vynas ir menas, vynas ir muzika. Iš užsienio atvykusiems parodos dalyviams tai atrodo naujiena, džiaugiamės, kad jie aktyviai dalyvauja seminaruose, o grįžę skleidžia mūsų patirtį.

Rasa: Puikiai prisimenu sakartvelų vynų degustaciją, į kurią sugužėjo visi prancūzai. Nes jie savo šalyje neturi galimybės paragauti, kokius vynus daro sakartvelai. Žinoma, mums reikia pasistengti, jog mūsų svečiai parodoje pamatytų tai, ką reikia, kas jiems gali būti įdomu, ir sutiktų tinkamus žmones. Iš tų susitikimų gimsta nuostabios istorijos.

Arūnas: Seminarą parodos dalyviams ves ketvirtasis geriausias pasaulio someljė, lietuvis Martynas Pravilonis. Iškart po parodos jis išvyksta į Prancūziją, į Bordo, kur mokys ragauti vyną prancūzus. Kai pradėjome rengti „Vyno dienas“, Martynas buvo dar nepilnametis. Išaugęs aplinkoje, kurioje vynas vartojamas kultūringai, jis šiandien ir pats skleidžia žinias. Taip pamažu atsikratome dar nuo sovietmečio likusių nuosėdų ir auginame profesionalią, vakarietiškai mąstančią kartą.

2013-2015 - ieji. Parodoje - sakės gamintojai, vyksta paskaitos, seminarai ir degustacijos. Paroda keliasi į Litexpo. 

Jūsų iniciatyvas dažniau nei lietuviai palaiko mūsų šalyje reziduojantys užsienio šalių ambasadoriai. Kodėl juos domina ši paroda?

Arūnas: Per parodos atidarymą visada išsirikiuoja eilė norinčiųjų kalbėti – kviesti nė vieno nereikia. Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Rumunijos, Armėnijos, Sakartvelo ambasadoriai kalba apie tai, kad vynas yra neatskiriama jų kultūros dalis. Jiems svarbu būti parodoje, nes lietuviai diktuoja madas. Jei lietuviškas prekybos centras perka vyną, tai jis atsidurs ne tik čia, bet ir kitose šalyse. Tik iš pirmojo žvilgsnio atrodo, kad esame nesusisiekiantys indai, tačiau iš tiesų – susisiekiantys. Estai ir latviai seka paskui mus – jei ką įsigyjame mes, būtinai perka ir jie.

Rasa: Dažnai sulaukiame prašymų rekomenduoti partnerius Estijoje ar Latvijoje, tai reiškia, kad per penkiolika metų pelnėme pasitikėjimą ir gerą vardą. Buvusi Sakartvelo ambasadorė sakydavo: „Kad ir kas Lietuvoje nutiktų, aš nešiau ir nešiu lauktuvių politikams ir ministrams vyną. Jis yra mano šalies pažiba.“

 2016- 2017 - ieji. Pradeda veikti vyno spėjimo čempionatas "Nosis", someljė profesija - dėmesio centre. Lietuviško vyno ir midaus gamintojų gretos auga ir jų vynas laimi vis daugiau medalių. Naujai išrinktas Seimas nusprendžia gydyti tautą be jos sutikimo. Gimsta "Mes ne ligoniai" judėjimas. 

Ar per visus tuos metus, kiek gyvuoja paroda, buvo kilusi mintis jos nedaryti?

Rasa: Mintis nieko nedaryti galėtų ateiti tik tuomet, jei aplink matytumei daugybę bijančių ir išsigandusių žmonių. Taip, žmonės įbauginti, tačiau vis dar turime laisvą valią spręsti patys, kaip mums gyventi ir kaip švęsti gyvenimą. Iš manęs, matyt, sunku išmušti tą revoliucingą dvasią, kuri sustiprėjo Sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto.

Arūnas: Paroda kiekvienais metais auga, vis daugiau žmonių domisi vyno kultūra. Kodėl turėtume stabdyti šį procesą?

Rasa: Žmonės mūsų klausia, kada ragausime lietuvišką vyną. Jie pradeda domėtis keistais, neįprastais dalykais, inovacijomis, tai irgi veda į priekį. Minčių ir idėjų turime daugybę, taip pat ir nuostabų kolektyvą, kuris kaskart laukia naujų minčių.

Arūnas: Gal pasirodys banalu, tačiau gyvenimas nėra kelionė, kurios pabaigoje laukia svarbiausias tikslas. Tai žaidimas, procesas, kuris teikia malonumo ir mums, ir visiems, kurie su mumis keliauja.

„Vyno dienos“ skaičiais

2018-ieji: paroda veikia su saikingo vartojimo "Wine in Moderation" šūkiu.