Muzikologė, radijo ir televizijos laidų vedėja Zita KELMICKAITĖ galėtų nemiegoti, bet niekada neatsisakytų gardaus maisto. Ji prisipažįsta ir apgailestauja, kad dėl sveikatos problemų negali pernelyg dažnai mėgautis vynu, bet iki šiol prisimena jaunystėje ragauto vyno skonį.
Aplink mus nemažai žmonių, kuriems maistas tėra neišvengiamybė, reikalinga palaikyti gyvybei.
Labai skeptiškai ir skersai žiūriu į tokius žmones. Įtarimą kelią ir tokie, kurie pareiškia, kad jiems tas pats, ką jie valgo. Man atrodo, kad jiems tikrai kažko trūksta (juokiasi).
Skanus maistas, geras gėrimas, nesvarbu, ar vynas, ar koks kitas, žmogui yra vienas iš didesnių malonumų. Man svarbu, kas yra mano lėkštėje, kaip maistas patiektas, kas prie jo geriama. Pasakymas, kad galiu valgyti iš klumpės ir gerti iš vyžos, man visiškai nepriimtinas.
Dažnai pati gaminate maistą?
Anksčiau labai mėgau ir tai dariau su įkvėpimu, su džiaugsmu ir su meile.
Dabar esu visiškai „pagedusi“. Labai liūdna, kad neturiu laiko maistui gaminti. Nors moku viską. Net būdama studente, kai nuomojausi butą ar kambarį, visada sau gamindavau. Sriubą, karštą patiekalą. O šeštadienį darydavau balandėlius. Eidavau į turgų, pirkdavau jiems avienos ir kepdavau su džiovintom slyvom ar pupom. Sau vienai gamindavau. Žmonės stebėdavosi tokiu mano elgesiu.
Tai būdavo improvizacijos prie viryklės?
Daugeliu atvejų tai būdavo improvizacijos. Iš savo mamos išmokau gerai ir skaniai gaminti. Mus, vaikus, ji buvo įpratinusi vertinti tai, ką valgome. Maistas galėjo būti ir labai paprastas, bet jis būdavo skanus. Mes su broliu, poetu Edmundu Kelmicku, to taip pat išmokome. Kitaip ir būti negalėjo, nes prasto maisto ir netinkamo valgymo mano aplinkoje nebuvo. Tenka pripažinti, kad mūsų namuose buvo maisto kultas. Vienintelis dalykas, dėl ko su broliu iki šiol sutariame, yra maistas. Mes visi buvome mėsėdžiai. Tokia ir dabar esu. Gali nebūti jokių daržovių, svarbu, kad būtų gardžios mėsytės.
.
Prie mėsos tinka raudonasis vynas...
Kadangi valgau ne tai, ką rekomenduoja gydytojai, turiu skrandžio problemų. Todėl nelabai galiu gerti ir įvertinti sausą vyną. Nepaisant to, ypač mėgstu
gruziniškąjį. Kiek pamenu, anais laikais, tai yra sovietmečiu, tas vynas būdavo skanesnis. Dabar pirkau – ne toks skonis.
Gal čia kaip su tais smetoniniais veidrodžiais, kurie anuomet irgi būdavę geresni?
Turbūt taip. Man buvo skanus kinzmaraulis, chvanškara. Pamenu, su kavalieriumi buvome Maskvoje, Lomonosovo universitete, kur vyko labai didelė konferencija. Po jos ėjome į restoraną, kuriame mėgo lankytis Stalinas. Tai buvo savotiškas „prikolas“. Va, iš ten ir prisimenu tų gruziniškų vynų skonį.
O Gruzijoje jis turėjo būti dar įsimintinesnis.
Ten man įsiminė užstalės kultūra. Pažinau ją, kai su muzikologais važiuodavome į konferencijas Gruzijoje. Ko verti vien užstalės tostai, sveikinimai, užsveikinimai, dainos!... Mūsų tauta irgi turėjo užstalės kultūrą. Kai skaitau apie tai surinktą medžiagą, žaviuosi gražiais papročiais. Dabar tapo madinga kitokia kultūra: šeimininkui nereikia akimis sekioti, ar pilnos svečių lėkštės, taurės. Kalbu apie furšetus. Svečio valia rinktis, kada nori valgyti, kada kalbėtis. Vaišių metu esi paliktas vienas. Todėl tradicinis vaišinimasis, kai sėdima prie stalo, turi mielo žavesio.
(Turbūt ne furšetuose, ne prie tradicinio stalo, o apskritai, todėl numečiau kita vertus)Man liūdna ir kai puikus vynas geriamas iš prastų taurių. Geras maistas turi būti valgomas tinkamoje aplinkoje, prie gražiai serviruoto stalo. Gaila, kad daugelis dalykų paverčiami vienadieniais. Niekas niekada neatstos tikro porceliano, krištolo, aukštos kokybės stiklo.
Ar pažintis su vynu prasidėjo ragaujant gruzinišką vyną?
Turbūt, kad taip. Vėliau, svečiuodamasi Venrijoje, susipažinau su vengriškais. Patiko tokajus. Aš apskritai labiau mėgstu pusiau saldų vyną. Studijų laikais man didelis atradimas buvo likeris „Lapponia“, kurį ragaudavome „Rūtos“ kavinėje. Dieve, kaip buvo skanu... Iki šios dienos atsimenu tą skonį – spanguolių, juodųjų serbentų. Bet ir jis dabar nebe toks. Buvau specialiai iš Suomijos parsivežusi. Matyt, atsitiko taip pat, kaip su gruzinišku vynu.
Su studentais ansambliečiais kelionėse ragaudavome daug prancūziško, itališko vyno. Tiesiog mirkdavome ( vietoj jie mirko, jei nesupyks pašnekovė) vyne. Ir nebūdavo pasigėrusių. Juk vynas yra maisto priedas.
Sovietiniais laikais man patiko vynai, kuriuos gamino „Anykščių vynas“. Žinote, aš jų ir dabar kartais pasigendu.
O jeigu galėčiau gerti sausąjį raudonąjį vyną, rinkčiausi tokį, kuris kvepia vynuoge ‘Izabella‘. Vertinu nesunkų, bet pakankamai klampų vyną, tokį, kuris „nesutraukia visos giminės“. Jis turi lengvai nuslysti gomuriu. Tikriausiai jis turi nedaug taninų. Iš tiesų, apie vyną labai mažai išmanau.
Kokį gėrimą mėgstate?
Jeigu reiktų rinktis vyną ar konjaką, žinoma, rinkčiausi konjaką.
Koks iš jų mėgstamiausias?Kuo Jus būtų galima nustebinti?
Manęs jau niekas niekuo nenustebins. Bet vertinu autentiškus dalykus, atvežtus iš tos vietos, kurioje jie buvo sukurti ir iki šiol gaminami. Dabar, kai pramonė taip išvystyta ir gaminama tiek daug pakaitalų, supranti, kodėl žmonės už originalų butelį, originalią etiketę moka daugiau.
Taip pat skaitykite:
