Apskritai kalbant, politika – tai principų, prioritetų ir apribojimų sistema, susiaurinanti galimų spendimų diapazoną ir padaranti juos labiau prognozuojamus tuomet, kai neįmanoma iš anksto tiksliai žinoti, kuriuos sprendimus reikės priimti. Politika gali būti nevalgyti žuvies ar kiaulienos, neįsileisti emigrantų, nesudaryti aljansų su nepageidaujamais partneriais, neleisti Ivano prie naftos, o gamyklas atiduoti amerikonams, net jei reikės primokėti. Demokratinėje valstybėje aiški politika padeda užtikrinti, kad tautos išrinktieji ne savivaliautų, o vadovautųsi tomis politinėmis nuostatomis, kurias jie deklaravo rinkiminės kampanijos metu ir kurių neturi jokios teisės keisti savo nuožiūra po rinkimų. Kiekviena politinė jėga, kuriai atstovaujama parlamente, turi savo politinę platformą, apribotą jos rinkėjų, ir privalo jos laikytis, siekdama susitarti, o reikalui esant ir eiti į kompromisus su kitomis politinėmis jėgomis. Deputatai – tai atstovai. Nesvarbu, ką jie galvoja apie save, jie nėra teisėti politikos formavimo subjektai, nors ir gali detalizuoti į dalykines politines nuostatas tą bendrą politiką, kuriai jie atstovauja. Deputatai neturi vadovautis savo protu – jų darbas ne protauti, bet atstovauti žmonių norams. Protas jiems reikalingas tik tam, kad nesupainiotų savo darbo su išrinktųjų statusu, kad nesumaišytų pareigos klausytis žmonių ir mokytis iš jų su neva jiems paskirta misija pamokslauti žmonėms, mokyti juos, kaip jie turi gyventi. Deja, jaunos, dar nesubrendusios demokratijos šalys dažnai serga šiaprotine politikų liga, ir Lietuva ne išimtis.
Toli gražu ne bet kuris garsų derinys yra muzika. Bet tai gali būti ir muzika. Toli gražu ne kiekvienas dažais nuteptas drobės gabalas laikytinas menu. Bet tai gali būti ir menas. Negalima uždrausti tapybos ar apriboti tapybos dažų pardavimo ir vaikų meno mokyklų tik dėl to, kad to nepadarius vaikai būtinai nupieš ką nors nepadoraus… Žmogui, kuris vertina paveikslą tik pagal užteptą plotą, cheminę dažų sudėtį ar jų bendrą svorį vienam kvadratiniam decimetrui drobės, nežiūrint į jo, kaip chemiko, išsilavinimo ar patirties dirbant tekstilės pramonėje, negalima patikėti spręsti apie paveikslo meninę vertę ir kaip geriau šį meno kūrinį eksponuoti. Vertinti meno kūrinį tiesiog kaip drobę, nuteptą dažais, gali tik tas, kuriam labai nepasisekė gyvenime. Prigimtinės žmogaus savybės čia niekuo dėtos, iš prigimties mes visi esame jautrūs menui ir augdami normalioje aplinkoje gebame suvokti vis sudėtingesnes emocines idėjas. Deja, debilizuojanti socialinė aplinka ankstyvoje vaikystėje gali atbukinti jautrumą menui. Tada užauga piliečiai, kurie jiems nesuprantamą muziką vertina kaip triukšmą, bet kokius jiems neįprastus skonius – kaip sugadintą maistą, o kiekvieną vyną – tik kaip alkoholio šaltinį. Tokių žmonių būtų galima tiesiog pagailėti – nepasisekė jiems gyvenime, bet paradoksas – tokie intelektualiai ir dvasiškai nuskriausti piliečiai kartais tampa parlamento nariais ir pradeda cenzūruoti meną pagal savo supratimo lygį. Tada jau pagailėti tenka visos tautos.
Žemos kultūros žmonės bet kuriame paveiksle, vaizduojančiame apnuogintą kūną, mato tik pornografiją (pagal savo jausmus ir supratimo lygį), bet kuris gastronomijos šedevras jiems – tik kalorijos ir taip toliau. Tai būtų jų asmeninė bėda, jei jie nenurodinėtų, kokiais paveikslais žavėtis, kokią muziką klausyti, ką valgyti ir gerti. Žmogus, persivalgęs tautinių cepelinų (nes pasisotinęs nepajėgė susilaikyti nuo poros likusių kąsnių) ir apsivėmęs, gali pradeda kaltinti cepelinus, kad tai neva kenksmingas maistas, ir uždrausti savo vaikams net ragauti šių prakeiktų patiekalų. Esant norui, internete galima surasti tiek moksliškai pagristų straipsnių apie virtų bulvių ir kiaulienos žalą sveikatai, kad ne tik valgyti, bet ir matyti, kaip tai daro kiti, turėtų būti nepakenčiama.
Kas geria vyną tik tam, kad apsvaigtų (pageidautina, kad vynas būtų bent pusiau saldus, sauso jų skrandžiai dažnai nepriima), tam vyno gėrimas yra „alkoholio vartojimas”. Šalyse, kur žmonės geria vyną išskirtinai dėl alkoholio poveikio jų smegenims, tai yra kad taptų girti, visuomenė turi imtis griežtų priemonių, užtikrinančių, kad tokiems piliečiams alkoholis nebūtų pasiekiamas ir patys piliečiai būtų izoliuojami nuo sveikos bendruomenės kuo toliau.
Tačiau neleisti vaikų į meno galerijas, kad nepamatytų nuogo kūno ir nepagalvotų ko nors, apie ką padoriems piliečiams nedera galvoti (nors kai kurie politikai nieko kito negalvoja ir neįsivaizduoja, kad būtų galima kitaip galvoti – užpakalis ir yra užpakalis, kas čia neaišku?) – tai barbarizmas. Apriboti koncertų repertuarą filharmonijoje, uždraudžiant muziką, kurios nesupranta politikai – kultūros komiteto nariai, kurie muzikos niekada neklauso ir prie šiuolaikinių harmonijų neįpratę – barbarizmas. Draudimas skelbti informaciją apie tokius koncertus spaudoje ar demonstruoti internete muzikantų nuotraukas – tai barbarizmas. Draudimas propaguoti aukštą vyno vartojimo kultūrą, drausti straipsnius spaudoje ir didingo vyno reklamą (nors vartotojai tarsi ir turi teisę gauti informaciją) tik todėl, kad būna dar ir pigaus stipraus alaus „bambaliuose“ ir kai kurie išrinktieji būtinai prisigers, jei tik niekas nevaržys jų laisvės vartoti alkoholio turinčius gėrimus (jie save pažįsta) – tai barbarizmas. Leisti politikams taip elgtis – tai dvigubas barbarizmas.
Jei bažnyčios ištapymas freskomis bus prilygintas sandėlių dažymui ir tvarką abiem atvejais nustatys ir prižiūrės statybos ekspertai (dažymas yra dažymas, kam čia sukti galvą?), vargu ar sandėliai pavirs bažnyčiomis, greičiau atvirkščiai… Sunku įsivaizduoti, kad kas nors, būdamas sveiko proto, išmestų į šiukšlių dėžę paveikslą, nes jo tapymui buvo panaudota daugiau dažų, nei „mokslininkai rekomenduoja“. Jei dažų kiekis vienam kvadratiniam drobės centimetrui viršytų rekomenduojamą, paveikslų negalima būtų demonstruoti galerijose ir muziejuose, reiktų griežtai kontroliuoti, kad jie nebūtų pardavinėjami viešai. Niekam, atrodo, neateina į galvą uždrausti viešai atlikti Cage‘o muzikinius kūrinius, nes pauzių ir garsų santykis jame nepasiekia rekomenduojamo garsų dažnio.
Pyragaičiuose yra žalingo cukraus, bet jų niekas neuždraudė. Cepelinuose yra žalingo virto krakmolo, bet ir jų niekas neuždraudė. Ar desertas tinkamas, spendžia jo vartotojas, mokantis už tai pinigus. Už desertą su įdomia emocine idėja klientas paprastai sutinka mokėti daug daugiau nei už atitinkamo kiekio baltymų, riebalų ir cukraus mišinį. Vyne yra (taip, iš tikrųjų yra) žalingo alkoholio, bet, skirtingai nuo pyragaičių ar cepelinų, griežtai ribojamos jo vartojimo galimybės. Kodėl tokia neteisybė? Gal todėl, kad pyragaičių vartojimo kultūra numato pačių vartotojų ar jų tėvų atsakomybę už tai, kad jie neprisirytų per daug cukraus.Gal todėl, kad cepelinų valgymo kultūra numato paties valgančiojo atsakomybę už tai, kad nepersivalgytų ir neapsivemtų. O ką numato alkoholio vartojimo kultūra Lietuvoje? Panašu, kad dauguma politikų neįsivaizduoja, kad žmonės gali patys spręsti, kada pirkti ir kada gerti vyną. Jie vertina piliečius kaip pusiau ligonius, kaip masiškai priklausomus nuo alkoholio ligonius, kuriems ir iškilmingiausio vyno negalima rodyti (ypač ant stalo restorane po 20 val.), nes tuoj pat praras savikontrolę ir bėgs kur nors prisigerti. Iš kur toks požiūris į piliečius? Gal šie politikai per daug puikuojasi prieš veidrodžius?
„Bambaliai“ pigaus stipraus alaus, išgeriamo krūmuose, degtinė, suvartojama beveik be užkandžių ir tokiais kiekiais, kad stogas pavažiuotų, pigus spirituotas vynas, suvartojamas bet kaip ir kuo daugiau, kad tik muštų į galvą, jaunimas, geriantis pigų vyną, degtinę ir stiprų alų bet kur, kad tik tėvai ar policija nepamatytų... Manau, šiuose apibūdinimuose nedaug tiesos, kalbant apie Lietuvą, bet kiek yra – to jau pakanka, kad būtų galima kalbėti apie kultūrinę katastrofą, tikrą socialinę bėdą šalyje. Bet kur problema slypi, kokia ta svarbiausia priežastis, su kuria reikia kovoti? Tai tikrai ne vyno pardavimas parduotuvėse ar restoranuose. Tai požiūris į vyną tik kaip į alkoholio šaltinį ir vyno vartojimo įpročiai.
Tarkim, jaunimas, kuris sprendžia savo problemas vartodamas pigų alkoholį ar kitais būdais... Ar alkoholio prekybos apribojimai pašalina tuos jaunimo poreikius, dėl kurių jis vartoja (kai niekas nemato) alkoholinius gėrimus? Jei poreikiai išlieka, jiems patenkinti turi atsirasti alternatyvūs būdai. Ir atsiras. Ir tai nebūtinai bus sporto aikštelės ar filharmonijos salės. Gal prieš imantis kovoti su alkoholizmu plačiu mastu, vertėjo pasiteirauti, kas yra vynas, koks jis būna? Gal vertėjo pasidomėti, ar tikrai gėrimų klasifikacija pagal alkoholio kiekį jų sudėtyje yra tinkamas orientyras vartojimo sąlygų reguliavimui? Gal visas neigiamas pasekmes sukuria viena vyno vartotojų kategorija, o apribojimai labiausiai paveikia visai kitą kategoriją, kuri niekuo dėta?
Importuoti vyną iš Prancūzijos ar Italijos gana paprasta: galima atsivežti labai daug ir labai greitai. Bet neišeina greitai importuoti kultūros, kurioje vynas gali būti vertinamas kaip menas ir vartojamas taip, kad suteiktų estetinio malonumo ir emocijų pokyčių. Atsisakyti vyno tik todėl, kad dar nesubrendusi jo vartojimo kultūra – tai tas pats, kaip atsisakyti kompiuterių, kol visi neišmoks jais teisingai naudotis. Reikia mokytis naudotis kompiuteriais, reikia mokytis vartoti vyną, reikia kopti aukštyn, o ne grįžti į viduramžius (ar net į prieškarinę Lietuvą, kuri turi būti gerbiama, bet nebūtinai pripažinta etalonu visais aspektais).
Goya‘os paveikslas „Nuoga Macha“
Vyno vartojimo kultūra gali būti atidi vynui kaip menui ir pagal tai matuoti jo poveikį arba gali būti visai abejinga šiam aspektui ir akcentuoti tik alkoholio kiekį ar geriančiojo amžių. Gero vyno vartojimo kultūros stoka Lietuvoje – tai tikra bėda ir tikra problema, kuria politikai privalo susirūpinti ir ją spręsti. Riboti fotografiją ir tapybą, kad neklestėtų pornografija, ir neleisti jaunimo į meno galerijas, kad nepavirstų iškrypėliais – ar toks spendimas būtų protingas? Gal kaip tik atvirkščiai? Kad vaikai neužaugtų iškrypėliais, tėvai juos veda į meno galerijas nuo mažens. Paaugusiems jiems neateis į galvą, kad Goya‘os „Nuoga Macha“ – tai pornografija, į kurią jie gali žiūrėti tik slapta nuo suaugusiųjų ir tik tam, kad susijaudintų prieš atsitiktinį seksą. Visa tai gali ateiti į galvą tik jaunuoliui, kurio tėvai patys į meno galerijas neina ir vaikų ten neveda.
Kad jaunimas nesinuodytų triukšminga „umpa-umpa“ kakofonija, įrašyta MP3 formatu ir klausoma per pigius ausinukus, kurie muzikos, kaip meno, iš principo negali perteikti, vaikams grojama gera muzika nuo mažens, jie vedami į koncertus, operas (kurių dažnai nemėgsta), vežami į kaimą paklausyti sutartinių, į bliuzo festivalius ir kitus bet kokio žanro gyvos ir kokybiškos muzikos renginius. Vaikams, kurie buvo taip auklėjami, triukšminga kakofonija nereikalinga ir nepakenčiama (pažįstu daug tokių vaikų ir jaunuolių), jiems nereikia drausti klausyti „umpa-umpa“ MP3 formatu (kuris neabejotinai žalingas jų psichikai ir sveikatai), nes jų net nepriversi to daryti.
Vaikus verta auklėti nuo mažens, kad vynas – tai įprastas maisto raciono elementas, kaip ir prieskoniai, kurių taip pat nereikia prisikimšti per daug. Vynas ant stalo neturi kelti isterijos ir išpūstų akių, antraip tik dar labiau sudomins vaikus. Jaunimui reikia pasakoti apie vyną, vyno kultūrą, ypatumus ir naudojimo būdus (maistas, taurės, muzika ir t. t.). Jie turi ragauti tik labai gerą vyną ir vertinti jo skonį – tai pats geriausias saugiklis nuo visokio šlamšto ar tiesiog „alkoholio vartojimo“ (tegul tai lieka gydytojų sritis). Geras vynas nepigiai kainuoja, todėl verta pagalvoti, kaip finansuoti jaunimo švietimo ir vyno kultūros puoselėjimo programas. Gal gero vyno reklamą verta bent iš dalies finansuoti iš valstybės biudžeto? Gal vynui, kurį tikrai galima vertinti kaip meno kūrinį (tai brangus vynas, jo suvartojimas, deja, labai ribotas ekonominių svertų), nereikėtų taikyti akcizo?
Manau, reikalinga rimta ir plati valstybinė kovos su alkoholizmu programa (gal prancūzai ar italai galėtų padėti), pagrįsta ne tiek draudimais (be jų tikriausiai neįmanoma apsieiti, bet jie turi būti labai pagrįsti), kiek tinkamos vyno vartojimo kultūros skatinimu. Alkoholikų ir gero vyno mėgėjų dvikovoje valstybė turi užimti vienareikšmišką poziciją pastarųjų pusėje (dabar atrodo, kad politikai jų iš viso nemato). Kuo plačiau paplis aukšta vyno vartojimo kultūra, tuo mažiau vietos liks alkoholizmui. Jam neturi būti palikta jokios vietos. Baudos už girtavimą turi būti tokios griežtos, kokios tik įmanomos. Prisigerti ir pasirodyti viešumoje turi būti realiai per daug rizikinga. Girtų žmonių aptarnavimas parduotuvėse ar viešojo maitinimo įstaigose, tarpininkavimas, padedant jiems įsigyti kvaišalų (vargu ar kada nors tai bus didingi vynai), turi neišvengiamai užtraukti baudžiamąją atsakomybę, laisvės apribojimą. Mirtina kova su girtuokliavimu, žalia šviesa geram vynui!
Mane sujaudinusio straipsnio autorius yra gydytojas. Iš vienos pusės, kam, jei ne gydytojams, geriau žinoti apie etilo spirito poveikį sveikatai?! Būdami jauni, gydytojai nelabai turėjo pinigų, todėl nieko kito ir negėrė (nes spiritas nemokamas, o mokėti už tai, kad „būtų ką išgerti“, atrodė kvaila). Kitas alkoholio šaltinis, kurį priversti vartoti medikai, – tai pacientų dovanotas pigus, nors ir gražiuose buteliuose, į kokius dažniausiai pilstomi tokie gėrimai, kurių pacientai patys negertų ir perka juos tik įkišti gydytojui „dovanų“. Pagal savo darbo specifiką, medikai yra pagrindinė rizikos grupė. Jie priklausomi, bent jau psichologiškai, nuo pigių ir nekokybiškų gėrimų, nes pažintis su kitais gėrimais yra labai ribota (net ir tada, kada jau atsiranda pinigų). Aišku, yra išimčių. Dauguma mano pažįstamų gydytojų yra aukštos kultūros žmonės, labai vertinantys gerą vyną. Bet ne visi. Todėl terapeutams samprotauti apie vyno poveikį žmogui ir jo vietą žmonių gyvenime tik todėl, kad jie „geriau žino“, tai tas pats, kaip okulistams samprotauti apie paveikslų meninę vertę ar otolaringologams nustatinėti muzikinių kūrinių trūkumus ir pranašumus. Mes – ne ligoniai! Nusiraminkim ir eikim... išgerti vyno!
Artašes Gazarian
2018 m. birželio 1 d.
Klaipėda
Emocijos, muzika ir vynas
Nepasirašau po taško. II dalis
Nepasirašau po taško. I dalis
