Būna, kad įsimyli žmogų. Paprastai šis jausmas nepaiso logikos, nors narstydamas po kaulelį galėtum pasakyti: tas patinka, anas paliko įspūdį, šičia sutapo požiūriai. Bet meilė nėra logiška. Panašiai kartais įsimylime vietas, ir jos tampa mūsų namais. Taip prieš pusantrų metų namais man tapo Palermas ir jo apylinkės Sicilijos saloje. Po ilgų karantino metų namuose kaip nuo grandinės nutrūkusi išlėkiau į Europą. Automobiliu su mylimuoju ir dviem šunimis. Toji grandinė buvo taip suvaržiusi, kad tąkart tikrai ištrūkome kaip kokie laukiniai: be saiko, be gręžiojimosi atgal. Keliavome devynis mėnesius, vis nepasiryždami sugrįžti, ir keturi iš tų mėnesių atiteko Palermui. Štai kaip jis mus traukė!
La Baronia, Milaco kyšulys
Ne, ne tik šitaip. Traukė taip, kad praėjus kiek daugiau nei metams po pirmojo romano su šia sala ir miestu grįžome dar porai mėnesių. Pirmąkart tikrai labiau pažindinomės, šlifavome kampus, bandėme miesto ribas, o štai antrąkart jau buvome palermiečiai. Ar bent jau taip jautėmės. Žinojome, prieš kuriuos posūkius geriau pyptelti. Kur parkuoti mašiną galima nepaisant draudžiančių kelio ženklų, o kur nė nebandyti. Kur pirkti gurmaniškus produktus. Kur kava skani, o kur perdeginta.
Ir vis dėlto sugrįžimas į Palermą nebuvo vien tik grįžimas prie seno gero. Šį kartą mums pavyko jį pamatyti ir kampu, kuris prieš kelis dešimtmečius nė neegzistavo. Sicilija – tai sala, kurią anksčiau kelionių vadovai vadino pavojinga ir nerekomenduojama. Sala, į kurią nė patys italai iš šiaurės ar šalies vidurio nesiryždavo važiuoti. O ko? Gyvent pabodo?
Nebuvo ne tik saugumo. Nebuvo ir kokybės. Tokia Sicilija, kokią matome dabar, – su prabangiais restoranais, geriausiai šalyje įtakingų apžvalgininkų vertinamais ledais, pasaulinio garso vynais ar delikačiais likeriais, tinkamais užbaigti trijų „Michelin“ žvaigždžių restorano vakarienę – neegzistavo. Jos nebuvo.
Anuomet žmonės norėjo vyno iš Toskanos, Pjemonto, kai kada – iš Veneto regiono, o Sicilija buvo atsilikęs kraštas, kurio su vynu niekas nė nemanė sieti. 1985-aisiais pasodinusi pirmuosius vynuogynus, o dar po dešimtmečio pagaminusi pirmąjį vyną, „Planetos“ vyninė tapo Sicilijos vyndarystės pirmeiviais.
Aplankyti legendą, kurią gastronominio gido „Gambero Rosso“ kritikai vertina aukščiausiu įvertinimu – trimis taurėmis iš trijų (Sicilijoje taip įvertintų vyninių net ir šiandien yra tik dvi), man atrodė kaip privilegija. Šiandien „Planeta“ turi savo vynines penkiuose Sicilijos regionuose, o man teko apsilankyti jų pirmojoje, istorinėje vyninėje, nutolusioje nuo Palermo apie šimtą kilometrų ir geriausiai žinomoje pasaulyje iš visų Sicilijos vyninių.
Kam reikalingos penkios vyninės? Nes vynuoges spausti, fermentuoti, brandinti geriausia kuo arčiau jų augimo vietos. Galima įsivaizduoti, kokie karščiai Sicilijoje gali užklupti vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje – taigi, išvengiama bereikalingos temperatūrų kaitos, kaitros, kratymosi ir panašių nepatogumų, galinčių pakenkti vyno kokybei. Ypač kai augini vynuoges visose geriausiose Sicilijos žemėse.
Ragauti pradėjome nuo ‘Carricante’ – vietinių vynuogių, užaugintų gana aukštai ant Etnos šlaitų, apie 1000 m aukštyje. Jutau išraiškingą rūgštį bei minerališkumą ir nuojauta sakė, kad vynas tiktų su jūros gėrybėmis. Vynininkė gėrimą palygino su „Chablis“, taigi, panašu, kad nuojauta neapgavo.
.jpg)
Faustos Marijos Leščiauskaitės nuotr.
Vėliau ragavome „Planetos“ pasididžiavimo – vyno iš atrinktų idealiai sunokusių ‘Chardonnay’ vynuogių, ilgai brandinto ąžuolo statinėse. Man jis kvepėjo kaip batų taisykla, ir jei kas tikslintųsi, ar tokios asociacijos man malonios, iškart atsakau – taip. Kartais mums patinka keisti kvapai. (Man labai skaniai kvepėdavo močiutės rūsys. Anaiptol ne visi rūsiai taip kvepia.) Na, o minėto vyno pagaminama vos 6–7 tūkst. butelių per metus. Tiek jo pasklinda po visą pasaulį. Jusdama skonio ypatingumą bei išskirtinę galimybę, pirkau butelį už 80 eurų, o tai Sicilijoje – praktiškai kainų lubos. Vis dėlto ši sala nėra brangių vynų kraštas, kaip ir nėra vyno snobų susidomėjimo laukas, o tai maloniai neišpučia kainų. Taigi, šiuo požiūriu, Sicilija – saugi ir neiškrypusi teritorija.
Paragaujame jų vyno, turinčio „Cerasuolo di Vittoria DOCG“ saugomą bei kontroliuojamą kilmės nuorodą. Vynai su šia nuoroda gaminami salos pietuose, netoli Sirakūzų. Tai vieni išskirtiniausių Sicilijos vynų. Paskui ragaujame „Merlot“, kuriam vynuogės auginamos rytinėje salos dalyje prie Palermo, kone po degustacinės salės langais. Šis – kitoks nei gaminamas Pomerolyje, Prancūzijoje: griežtesnis, stiprių, burną rišančių taninų. Toliau – ‘Nero d‘Avola’, ko gero žinomiausia sicilietiška vynuogių veislė, kurios pavadinimas apaugęs gandais ir rinkodaros triukais. Anksčiau šios vynuogės buvo laikomos kaimiškomis ir geram vynui apskritai nenaudojamos, tad čia buvo įdomu ragauti nuostabiai subalansuotą jų vyną, galingą, bet kartu labai švelnų. Vynas kvepėjo miško paklote ir grybais.
Vėliau pereiname prie „Planetos“ aliejų. Susipažinome su trimis aliejais, pagamintais iš skirtingų alyvuogių veislių. Ir čia vėl jaučiu privilegiją liežuvį suvilgyti kokybe: juk paprastai daugumoje alyvuogynų auginama viena veislė. Skirtingas veisles reikia atskirai ir skirtingu metu nurinkti, atskirai spausti. Be to, du iš trijų „Planetos“ aliejų spaudžiami pašalinus kauliukus. Žinote tą jausmą, kai truktelėjus vieno alyvuogių aliejaus nupliko gerklę? O štai aliejus, spaustas be kauliukų, neturi aitrumo, jis švelnus kaip maistas kūdikiams. Žinoma, perku visų trijų, nes kokybė patinka visų, o stiliai – savaip įdomūs, ir pagalvoju, kad vienas bus man, o kitus du vešiu lauktuvių. Bet štai, rašydama šį tekstą, jau naudoju paskutinį buteliuką, ir sąžinė negraužia, kad kažkas liko be lauktuvių.
Be visos tos įspūdingos patirties, man pačiai nauja buvo ir pietūs vyninėje, kuriuos mums pagamino be mėsos. Italija ir Sicilija ypatingos tuo, kad nors turi mažai vegetarišku įvardijamo maisto, jie natūraliai kone kasdien gamina begalę patiekalų iš augalinės kilmės produktų, negalvodami – veganiška čia, vegetariška ar dar kažkaip. Baklažanų kotletukai, sumuštiniai su ančiuviais ir kiti gardumynai buvo vyšnia ant torto, po kurios nebenorėjau iš šios vyninės išvažiuoti.
Kita vertus, gerai, kad išvažiavau, nes kitaip Sicilija būtų negalėjusi manęs apdovanoti dar viena pažintimi – po savaitės laukė kelionė į „Limonio“ likerių ūkį, nuo Palermo nutolusį apie 35 kilometrus. Trumpa kelionė pas seseris, puoselėjančias šeimos verslą, tapo ilga popiete prie jų stalo, nuo kurio negalėjau atsitraukti. O ir niekas nevarė.
.jpg)
Vyninėse paprastai daug kas man būna girdėta ir matyta – nuo paauglystės į jas veždavosi tėvai, o štai čia, likerių ūkyje, absoliučiai viskas buvo nauja. Atrodo, eini, žmogus, per pasaulį, tiek daug nežinodamas ir nepastebėdamas. Pavyzdžiui, nė nenumaniau, kad citrinmedžiai, priklausomai nuo veislės, derlių gali duoti ir keturis kartus per metus. Niekada nepastebėjau, kad ant to paties medžio vienu metu vyksta skirtingi gyvenimo ciklai ir etapai, kad ant tų pačių šakų gyvena ir žiedai, ir citrinos-kūdikiai, ir citrinos-motinos. Gėda prisipažinti, bet nežinojau, kad geras limončelas gaminamas ne iš sunokusių, geltonų citrinų, kurios, pasirodo, tinkamos džemams ir marmeladams, bet iš dar žalių, nes šios yra kvapnesnės ir jų žievelės turi daugiau eterinių aliejų. Limončelo kokybė labiausiai priklauso nuo tinkamos citrinų veislės (čia naudojama sena, brangi veislė ‘Femminello Zagara Bianca’) ir alkoholio kokybės. „Limonio“ ūkyje naudojamas alkoholis – iš vynuogių, kurias patys augina bei distiliuoja per langą matomoje varykloje. Toks alkoholis geriau išryškina citrusų skonines savybes ir turi mažiau priemaišų, sukeliančių prastą savijautą.
Žinoma, „Limonio“ ūkyje viskas daroma rankomis: ne tik citrinos pjaustomos, bet ir buteliai puošiami. Pasijutau ypatingai, kai seserys, sužinojusios, jog leidžiu žurnalą, klausė nuomonės apie jų naujas gėrimams ruošiamas etiketes, tarėsi, kuri geriau atrodo. Žavu, kai kiekviename žingsnyje jauti pačių šeimininkių rankų prisilietimą.
Seserys Rita ir Giusy Russo
Ragaujame ir limončelo, ir apelsinų, mandarinų likerių, kalbamės apie tai, kad mandarinų gėrimas gaminamas iš „nepatogių“ vaisių – sunkiai besilupančių, su daug kauliukų, – dėl tokių raukomės parduotuvėse. Seserys sako, kad šiais laikais daug kas padaryta, kad žmonėms būtų lengviau ir patogiau, pvz., išvesti lengvai besilupantys mandarinai be kauliukų, bet kokybei išgauti dažniau reikalingas sudėtingas procesas. Kadagių uogų, kavos, cinamono likerių labai jau nesinori spjaudyti į spjaudykles, nes jų skonis subtilus, ne per saldus, tikras. Į savo gėrimus seserys nededa priedų – tik vaisius, uogas ir prieskonius, ir šitai atspindi sodrūs, lengvai atpažįstami skoniai ir spalvos – kiekvieno gėrimo skirtinga. Prastas limončelas dažnai būna užgeltonintas ir persaldintas, o čia gaivi ir spalva, ir skonis.
Seserys likerius siūlė derinti su maistu: vienus – prie mėsos, kitus – prie desertų. Ir davė patarimą: su limončelu arba apelsinų likeriu pabandyti marinuoti žuvį. Ir aš tikrai pabandysiu!
Neturiu kur dingti – teks vėl grįžti. Juk žmogus prieš meilę bejėgis.
