Perplaukiau sąsiaurį tarp šiaurinės ir pietinės salų ir nuvykau tiesiai į Marlboro regioną. Tai milžinas, pagaminantis du trečdalius viso šalies vyno. Vynuogių karalienė, žinoma, ‘Sauvignon Blanc‘. Ši veislė atnešė sėkmę Naujajai Zelandijai per tarptautinę parodą praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Nuo tada šalis ir Marlboro regionas atsirado pasauliniame vyndarystės žemėlapyje. Niekas netikėjo, kad senos avių ganyklos taps bene geriausia vieta pasaulyje šioms vynuogėms augti.
Vėsesnis ir sausesnis klimatas lepina ne tik šią karalienę, bet ir aromatingąsias ‘Pinot Noir‘. „Riesling“ čia panašus į vokišką dėl puikaus balanso, galingos struktūros ir tik šioms vynuogėms būdingo dyzelino kvapo. Viskas auga gero drenažo akmeningame, žvyringame, molingame ir smėlingame dirvožemyje. Per savaitę aplankiau dešimt vyninių. Kai kas buvo įdomu, savita, kai kas nelabai. ‘Sauvignon Blanc‘ tampa pagrindinėmis eksporto vynuogėmis, kurios atneša nemažai pinigų. Tad vis daugiau plotų paverčiama vynuogynais. Tačiau ne kiekvienas vyndarys turi patirties ar žinių puikiam vynui pagaminti. Dėl to gražios istorijos ir puikūs aromatai slepia kaip kokia giltinė pjaunančią rūgštį. Siekiant ją pažaboti, vynas neretai pabrandinamas senose statinėse. Mano manymu, tai tik į naudą. Vynas įgyja skirtingų savybių. Nuo tyro, žaluma ir agrastais kvepiančio minerališko iki šiek tiek dūmiško, kvepianto grietinėle. „Fromm“, „Forest“ ir „Saint Clair“ vyninėse gaminamas įstabus kekerinis „Riesling“, ekologinėje „Seresin“ – aksominis, avietėmis kvepiantis „Pinot Noir“, geriausioje metų vyninėje „Villa Maria“ – ypatingas dėmesys svečiui. Vyninė „Cloudy Bay“ įrodė, kad jos „Sauvignon Blanc“ tikrai vertas žurnalo „Wine Spectator“ geriausių 2015 metų vynų šimtuko 21-os vietos. O šios vyninės „Pinot Noir“ sužavėjo švelnia rūgštimi, šilkiniais taninais ir raudonų uogų aromato palete.
Tuo metu regione buvo vynuogių skynimo metas, tad dažnoje vyninėje tvyrojo lengva darbinė panika. Į „Cloudy Bay“ netikėtai teko sugrįžti po kelių savaičių. Vynuogės jau buvo nuskintos, ir ore jautėsi ramybė. Šįkart teko paragauti senesnių „Sauvignon Blanc“, mat vyninė turi jų kolekciją nuo 1991 metų! 2005 ir 2009 metų SB sugriovė mitą, kad baltąjį vyną reikia suvartoti per keletą metų. Vynas įgavo pirties, kurioje ką tik buvo vanojamasi šviežiomis ąžuolo vantomis, džiovintų obuolių ir močiutės virtos geltonų slyvaičių uogienės aromatų. Pasistatęs taures, gerą valandą mėgavausi terasoje, šildomoje rudeninės saulės.
Tačiau ne viskas taip gražu ir skanu, kaip atrodo. Žemėlapyje pamačiau žinomos vyninės vardą. Tai prancūzų vyninė, gaminanti vyną ir Naujojoje Zelandijoje. Esu dalyvavęs jos vyndario degustacijoje ir paskaitoje Lietuvoje. Nuoširdus žmogus paliko labai gerą įspūdį. Artėjant prie tikslo, tolumoje ryškėjo maža bažnytėlė, paskendusi vynuogynuose, XX a. antroje pusėje perdirbta į vyninę. Įėjus į vidų pasitiko tyla. Iš kambariuko išėjo jaunas vaikinas, pasisveikino, pasiteiravo, iš kur aš. Iš vaikino akcento buvo galima lengvai suprasti, kad jis prancūzas. Užplūdo malonūs prisiminimai, kai vos prieš porą metų tą vyną pardavinėjau, o štai čia ir dabar juo mėgausiuosi. Pradžia nebloga. Greitai mėgavimąsi pakeitė nejaukumas. Kaip tipiškas prancūzas, vaikinas buvo pasipūtęs ir arogantiškas. Pasakojau jam, kad pardavinėjau šiuos vynus, bandžiau padiskutuoti, bet pasijutau nieko nežinantis ir nesuprantantis. Galiausiai jis išdidžiai pareiškė, kad vis tiek prancūziškas vynas geriausias, šiam esą trūksta elegancijos. Pats buvo kilęs iš Burgundijos. Nepabaigęs vynų, nusišypsojau, padėkojau ir pasukau link durų. Skonio detalių nepamenu. Vyninės vardo neminėsiu. Štai ir rezultatas, o gal tiesiog nesusipratimas, kaip vienas žmogus gali sugadinti vyninės reputaciją, kuriai sukurti buvo įdėta labai daug kitų žmonių darbo ir pastangų. Seniai žinojau, kad tokioje srityje dirbantis žmogus turi būti paprastas, kuklus, bet drauge ir išmintingas, laiku ir vietoje naudojantis savo žinias.
Pavažiavęs vos 80 km į vakarus nuo Marlboro, atvykau į daugiausiai saulėtų dienų per metus turintį Nelsono regioną. Akmeningas aliuvinis dirvožemis ir jūrinis klimatas subrandina gaivų ir išraiškingą vyną. „Sauvignon Blanc“ čia įgyja prinokusių persikų aromatą, o „Pinot Noir“ – prieskonių aromatų puokštę. „Chardonnay“ čia itin ryškus ir minerališkas. Prieš kelis dešimtmečius šiame regione buvo įkurta pirmoji ekologinė ir biodinaminė vyninė „Richmond“, jai iš paskos palengva įsikūrė daug mažų gamintojų. Apsilankius „Richmond“, labiausiai nustebino ‘Sauvignon Blanc‘ vynuogių vynas „Blue Moon“. Jį vyninė gamina tik tada, kai per mėnesį būna dvi pilnatys. Vynas labai subtilus, kvepiantis pasifloromis. Taip pat veržlumu ir gaivumunustebino Blanc de Noirs iš ‘Pinot Noir‘. Šalia esančioje kitoje ekologinėje vyninėje „Te Maria“ labiausiai įsiminė ledo rislingas. Taip, ledo. Vynas gaminamas iš vėlyvojo skynimo vynuogių, sušaldant sultis ir atskiriant ledą nuo koncentrato. Jei nežinotum, galvotum, kad ragauji aukščiausios kokybės austrišką ar vokišką ledo vyną. Puikaus rūgšties ir saldumo balanso, intensyvaus medaus, gėlių, dyzelino ir šieno aromato. Seniausioje regiono vyninėje „Seifried“ juntamas austriškas palikimas. „Zweigelt“ ir „Gruner Veltliner“ kitokie, sodresni, o vėlyvojo skynimo „Riesling“ tiesiog tobulas. Galybę apdovanojimų pelniusioje vyninėje „Kaimara“ gomurį glostė jų pasididžiavimas „Riesling“, kurį pati Jancis Robinson vežėsi į Kiniją, kad parodytų per mokymus, koks turįs būti tikrasis „Riesling“. Vyninėje „Brightwaters“ vynai „Pinot Noir“ ir „Pinot Gris“ sugrąžino į Burgundiją ir Elzasą. Jos vynai ne kartą laimėjo „Air New Zealand Wine Awards“ apovanojimus (Naujosios Zelandijos vyno „oskarai“).
Pavažiavęs valandą į šiaurę nuo didžiausio salos miesto Kraistčerčo (Christchurch), atsidūriau labai jauname, tačiau daug žadančiame Vaiparos (Waipara), arba Kenterberio (Canterbury), regione. Vėsus ir sausas klimatas bei žvyro ir molio dirvožemis puikiai tinka ‘Riesling‘ vynuogėms sirpti. ‘Chardonnay‘ ir ‘Pinot Noir‘ taip pat tarpsta. Aplankiau labiausiai vertinamą vyninę „Pegasus Bay“. Robertas Parkeris šią vyninę mini tarp 5 geriausių Naujosios Zelandijos gamintojų. Yra dėl ko. Išpuoselėti sodai aplink, stilingas restoranas ir ypač jauki degustacinė salė. Ramiai groja swing jazz muzika, žmonės neskuba, šypsosi, svajoja. Baltųjų pipirų poskonio „Pinot Noir“ maloniai kuteno gomurį, skirtingos „Riesling“ variacijos nuo sauso iki saldaus atskleidė vynuogių potencialą, o vėlyvojo skynimo „Gewurztraminer“ tiesiog pakylėjo iki dangaus.
Centrinis Otagas – piečiausias šalies regionas, žinantis, kas yra keturi metų laikai. Vėsus, sausas ir saulėtas klimatas ‘Pinot Noir‘ ir aromatingoms baltosioms vynuogėms tapo idealiais namais įspūdingo grožio kalnuotoje aplinkoje. Vynuogės pasodintos senokai, dar nuo Aukso karštligės laikų. Per tą laikotarpį keli vardai spėjo tapti legendomis. Vienas jų – Vanakos (Wanaka) miestelyje, ant nedidelio šlaito, žiūrinčio į dangaus žydrumo ežerą, esanti „Rippon“ vyninė. Rudens spalvomis pasipuošę vynuogynai, vakaro saulėje paskendusi gamta, ramus ežeras ir didingi kalnai aplink patvirtino, kad tai vienas gražiausių vynuogynų. Degustacijos virtuozas, vardu Jackas, tiesiog stebino laisvumu ir meile tam, ką daro. Skirtingų metų aksominės tekstūros „Pinot Noir“ švelniai šildė gomurį. Du „Riesling“, paauglys ir subrendėlis, rungėsi, kuris veržlesnis. „Gewurztraminer“ papuošė degustaciją mineralais, rūgštimi ir kvepalais. Įvertinti „tobula“ būtų per kuklu. Palikau ten dalį širdies, tikiu, kad grįšiu.
Važiuojant link Kvinstauno (Queenstown), pakeliui plyti dar keli kaimeliai su vynuogynais. Kromvelio (Cromwell) apylinkėse maža, bet gerbiama vyninė „Wooingtree“ gamina vėlyvojo skynimo „Pinot Noir“. Tai it nušlifuotas rožinis deimantas – ištobulintas ir tyras. Ant Banokberno (Bannockburn) miestelio kalvų įsikūrusi vyninė „Mt. Difficulty“ stebina švelniu „Sauvignon Blanc“ bei vėlyvu ir labai sirupingu „Riesling“. Gibstono (Gibbston) šlaituose įsikūrusioje vyninėje „Peregrine“ gali siurbtelėti gaivaus ir aromatingo „Pinot Gris“ bei nuryti sauso „Riesling“. Dar viena pažiba – „Chard Farm“. Ypatingo grožio aplinkoje geltonuoja vynuogynai, o mažoje salėje maloni moteris pilsto ir džiaugsmingai pasakoja apie vyną. Ore tvyro jaukumas ir žmonių juokas. Du skirtingo amžiaus „Pinot Noir“, kupini prieskonių ir švelnumo, ilgam sulaikė dėmesį ir privertė susimąstyti. Radau lobį ir praturtėjau.
Apkeliavęs įspūdingo grožio šalį skersai ir išilgai, aplankęs daugybę vyninių ir išragavęs dar daugiau vynų, sutikęs draugiškų ir paprastų žmonių, supratau ir įsitikinau, kad ne vynas yra svarbiausia. Ne tai, kas tavo taurėje. Svarbiausia žmonės, pripildantys taurę, ir aplinka, kurioje jie tai daro. Vieta, kur gali pasidalinti emocija ir paskutiniu vyno lašu. Žmogiškumas ir šiltas ryšys yra daugiau nei skonio subtilybės, žinios, vardai ir medaliai. Naujoji Zelandija nustebino, atmerkė akis ir įkvėpė rytojui. Linkiu surasti ir atrasti.